Kaip liturginės šventės gali padėti tėvams natūraliai atverti tikėjimo realybę savo vaikams? Kada gi tinkamiausias metas pradėti mažylius vestis į bažnyčią? Apie tai A.M.Zanzucchi įžvalgos iš knygos "Vaikas ir Dievas".

Nuo pat ankstyvos savo vaikų vaikystės stengiausi pasinaudoti liturginių metų švenčių teikiamomis galimybėmis. Taip religinis auklėjimas ir mokymas vyksta visiškai natūraliai ir sutampa su dalyvavimu kitų gyvenime – šeimų, kurias vaikai pažįsta bei pasaulio, supančio juos.

Pavyzdžiui, per Kalėdas vaikams yra įprasta klausinėti apie Jėzaus gimimą. Aš pasakoju jiems apie tai, kai einame atsinešti šiaudų prakartėlei, kurią ruošiame pirmiausia. Prakartėlės rengimas su visais jos liaudiškais aspektais ir naujais elementais tampa nuostabiu užsiėmimu. Taip pat Kūčių vakaro atmosfera, kada į ėdžias guldome Kūdikėlį Jėzų, trumpa, bet karšta malda uždegant žvakę, žaidimai prie prakartėlės kitomis dienomis (figūrėlės niekada neužsibūna toje pačioje vietoje – Marija ir Juozapas visą laiką „juda“ tvartelyje) – neabejotinai palieka pėdsaką vaikų protuose ir širdyse.

Taip pat Velykos ir Sekminės bei Marijos šventės gali tapti puikia proga pasakojimams ir pokalbiams. Žinoma, tą visuomet reikia daryti išmintingai, atsižvelgiant į vaikų poreikius bei brandą, kaip ir į jų troškimą klausytis bei sužinoti.

Per liturgines šventes mūsų kasdienybė priartėja prie tos dviejų tūkstantmečių senumo realybės. Ir tai gali tapti vaikų dalyvavimo Bažnyčios liturgijoje pradžia.

Mano patirtį patvirtina ir kitų motinų patyrimai. Štai ką papasakojo viena jų.

Per vienas Kalėdas, kai mano dukrelė buvo dvejų, ji paklausė mane: „Mamyte, kas yra Kalėdos?“ – tikriausiai ji įsiminė šį neįprastą žodį, mūsų ištartą daugelį kartų. „Tai Jėzaus gimimas, – atsakiau aš. – Jėzus yra Dievo sūnus. Dievas mums atsiuntė savo sūnų Jėzų, kadangi mus myli. Jis myli mus, atsiųsdamas savo sūnų, taip pat siųsdamas visus vaikus į įvairias šeimas. Jėzus ir visi vaikai yra meilės vaisiai.“ Pradėdama nuo tokių dalykų, vėliau galėjau savo dukrai papasakoti daugiau apie Dievą ir mūsų santykį su Juo. „Kadangi Dievas yra Meilės šaltinis, visada, kai mes mylime savo tėvelius, broliukus ir sesutes bei kitus žmones, – darome tai, kas yra Dievo Meilė. Mes tampame panašūs į Jį ir surandame savo laimę.“ Pagalvojus, sunku patikėti, kad mano dukrelė galėjo suprasti tokį pokalbį. Tačiau aš prisimenu, kad ji tai labai gerai suvokė, ir vėliau supratau, jog tai jai paliko tikrai gilų įspūdį.

„Kokio amžiaus vaikus yra geriausia pradėti vestis į Bažnyčią?“ – klausia daugelis mamų ir tėčių.

Tai geras klausimas, kurį turėdama omenyje, klausiau daugelio pačių tėvų nuomonės. Taigi remiantis tuo, ką iš jų išgirdau, galima daryti išvadą, kad tokio nustatyto amžiaus nėra. Tai priklauso nuo įvairių dalykų – nuo vaiko būdo, brandumo bei jautrumo, taip pat tam tikrų situacijų, kai tėvai privalo vaikus pasiimti į Bažnyčią, jeigu jie patys ten nori nueiti.

Tačiau visų pirma pakalbėkime apie patį vaiką. Jo pirmieji įspūdžiai yra labai svarbūs. Tarkime, aš savo vaikus į Bažnyčią pradėjau vestis labai anksti, tačiau stengdamasi ten neiti, kai būdavo labai daug žmonių ar sumaišties. Vaikams patikdavo bažnyčia. Galbūt jos didumas ar išblizgintos grindys, kviečiančios pačiužinėti. Galbūt jiems patikdavo šviesos arba žvakės. Kas žino? Galbūt vėliau juos traukė paslaptinga atmosfera ir tyla.

Apskritai, kai mano vaikai buvo maži, aš jiems nieko nesakydavau. Kiek tik įmanoma, leisdavau jiems judėti, dairytis aplinkui. Iki tam tikro momento aš nekreipdavau į juos dėmesio. Vėliau, kai vaikai ėmė pažinti Jėzų, rodydama į Tabernakulį pasakiau jiems: „Ten – Jėzus“. Ir tik tiek. Kiek vėliau mes ėmėme kartu sveikintis su Jėzumi ir kalbėti trumpas maldeles. Ilgą laiką vaikai turėjo įprotį, įeidami į bažnyčią tarti: „Labas, Jėzau“ ir atsisveikinti su juo išeidami.

Tačiau ką daryti su itin gyvybingais ir nenustygstančiais vaikais, kurie bažnyčioje negali ramiai pabūti nė minutės? Iš tikrųjų geriau jų nesivesti į bažnyčią, kai jie dar maži. Beje, mūsų vaikams patinka eiti į bažnyčią su mumis tol, kol mes jų nelaikome ten per ilgai.

Kartą, kai Frenkui buvo maždaug penkeri, man pasirodė, kad jis sėdi klaupte išsiblaškęs. Pasisukau į jį ir tariau: „Sukalbėk „Sveika, Marija“. Jis metė į mane nusivylusį žvilgsnį, ir aš iš karto supratau, kad jį sutrukdžiau. Iš tikrųjų jis nesimeldė taip kaip man norėtųsi, tačiau galbūt vaikas jautė bažnyčios atmosferą kur kas labiau nei aš. Kaip mes galime sužinoti, kas iš tiesų dedasi vaikų viduje?

Kitą kartą aš pastebėjau, kaip Frenkas iš kišenės išsitraukė žaislinį automobiliuką ir ėmė žaisti, stumdydamas jį klauptu aukštyn žemyn. Aš jį subariau ir liepiau sėdėti ramiai, pridurdama: „Ar tu nemyli Jėzaus?“ – „Žinoma, kad myliu Jėzų, tačiau aš negaliu tik sėdėti nieko neveikdamas ir tik galvodamas apie jį visą laiką. Kodėl aš galiu žaisti namuose, o bažnyčioje – ne? Jėzus mane mato namuose taip pat!“

Kokia tai buvo pamoka man! Tačiau vis dėlto bandžiau jam švelniai paaiškinti, kad žaidimas bažnyčioje trukdo kitiems žmonėms, kurie „atėjo trumpam pabūti su Jėzumi“.

Iš A. M. Zanzucchi „My Child and God“ vertė J.Ž.