2010 m. rugsėjo 2 d., ketvirtadienis

Aistė Paulina Virbickaitė. Šešios galerijų dienos: tekstilė

2009-09-14
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai  Kultūra » Dailė 

Galbūt reiktų rašyti – vėl tekstilė. Nesunku susidaryti įspūdį, kad tekstilės Lietuvoje labai daug. Tekstilininkės dalyvauja tiek specialiai šiam žanrui skirtose, tiek bendrose įvairių krypčių menininkų parodose. Jų kūrinius vertina tiek žiūrovai, tiek dailės kritikai. Iš tiesų tekstilininkių nėra tiek daug kaip, tarkim, tapytojų ar grafikų, tačiau esančios vis nustebina idėjomis, darbštumu ir energija.

Tekstilės galerijoje ARTIFEX neseniai atsidarė Žydrės Ridulytės paroda „Keli audiniai“. Bene ryškiausias išskirtinis šios menininkės bruožas – audimas metalinėmis gijomis ar jų kombinavimas su tradiciniu audiniu. Šią techniką tekstilininkė naudoja gan įvairiai – tai paryškindama tradicinio audinio medžiagiškąsias savybes,


tai sukurdama skulptūriškumo link krypstančius objektus.


Įdomu ir tai, kad, ieškodama specifinių, originalių tekstilės atlikimo būdų, menininkė pasitelkia ir senąsias liaudies technikas bei ornamentus, juos kiek interpretuodama ir pateikdama kiek pabrėžtinai, tačiau be patoso – kaip ir šiandien įdomią ir vertingą kultūros dalį.

 

 

Tarsi kontrastuodama su neįprasta atlikimo technika ir „aštria“ medžiaga (metalu), kūrinių nuotaika rami, net meditatyvi. Tarp siūlų gijų sušvintantis metalo spindesys atrodo kiek paslaptingai, o išvien metaliniai kūriniai spindi veik sakralia šviesa.

 

 

Šios menininkės kūrinių mačiau ir prieš kelias savaites atsidariusioje naujoje erdvėje – baldų bei interjero aksesuarų salone-galerijoje „Interjerai be saiko“.

 

Salono šeimininkai – dekoratorė Indra Marcinkevičienė ir Audrius Kačėnas – nusprendė sujungti prekes prabangiems namams ir meno kūrinius. Pastarieji įkomponuoti tiek salono ekspozicijoje, tiek rūsyje esančiose erdvėse, skirtose tik meno eksponavimui.

 

Pirmoji čia pristatyta – „Aistringoji Lietuvos tekstilė“ – Lietuvos tekstilininių bendra paroda. Nors senovinio rūsio arkos, plytos ir erdvės atrodo labai įnoringai, dauguma eksponatų jose atrodo visai neblogai.

 

Pavyzdžiui, Bronės Neverdauskienės kūrinys atrodo lyg būtų kurtas šiai prieblandai ir skliautams.

 

Parodoje yra ir jau matytų Laimos Oržekauskienės, Ingos Likšaitės, Severijos Inčirauskaitės darbų, taip pat naujas Eglės Bogdanienės kūrinys.

Žodžiu, paroda spalvinga ir įdomi, naujosios galerijos erdvės taip pat vertos dėmesio. O baigdama kalbėti apie tekstilę negaliu nepriminti, jog jau artėja Kauno meno bienalės „Tekstilė 09“ atidarymo laikas. Prieš dvejus metus šis renginys tapo tikra švente, gerokai kokybiškesne ir įdomesne nei dauguma Vilniuje vykstančių didžiųjų parodų. Todėl jau verta pradėti planuoti savo spalio mėnesio maršrutus į Kauną.

Žydrė Ridulytė, "Keli audiniai", galerija ARTIFEX, Gaono g.1, iki spalio 3 d.

Aistringoji Lietuvos tekstilė, salonas „Interjerai be saiko“, Šv. Ignoto g. 5

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

GALERIJŲ DIENOS

REKOMENDUOJAME

Muzikantas James „Blood“ Ulmer

Tai spontaniškos, energingos kūrybos gūsis, laisvojo džiazo, bliuzo, roko, „funk“, soul, kantri muzikos elementų raizginys.

Remigijus Pačėsa. Peiliukas prie nuotraukos prikabintas todėl, kad grandinė prikabinta prie bokalo.1992

Rugsėjo 2 d., ketvirtadienį, po pertraukos į Nacionalinės dailės galerijos parodos „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ ekspoziciją sugrįžta ekskursijos su kuratorėmis, o į auditoriją – dokumentinių filmų programa.

suveržtos knygos

Tai knyga, kuri niekaip negalėtų būti lentynoje greta visokių literatūros šarlatanų Baricco ir Coelho.

Filmo „Kontrolės ribos“ plakatas

Su amerikiečių kino režisieriumi Jimu Jarmuschu apie naujausią jo filmą „Kontrolės ribos“ (The Limits of Control) kalbasi rašytojas ir žurnalistas Erikas Morse’as.

Allen Ginsberg

Alleno Ginsbergo kūriniai – išgyvenimai, kurie nupurto, šokiruoja, pralinksmina, verčia susimąstyti. Tokie, kuriuos perskaitęs, dar ilgai negali pamiršti: galbūt iš po kojų slys žemė, galbūt priešingai – jausiesi tvirčiau negu bet kada.

Rūta Oginskaitė. Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą

Verba buvo iš tų dokumentininkų, kuriems kino kamera – jų esybės dalis, jų akys, širdis. Sukurti praėjusio amžiaus antroje pusėje, Verbos filmai gyvena ilgiau už savo autorių.