„Vilniaus šokio spaustuvė“ – edukacinis renginys, vasaros šokio mokykla, skirta įvairaus pasirengimo šokėjams bei besidomintiems šiuolaikiniu šokiu, jo tendencijomis, kūno judėjimo technikomis. Vasaros šokio mokykla paskutinę rugpjūčio savaitę vyko jau dešimtąkart.

„Menų spaustuvės“ ir Lietuvos šokio informacijos centro direktorius Audronis Imbrasas sakė, kad šokio mokykla orientuota į profesionalus, tačiau yra atvira – joje gali mokytis ir pusiau profesionalai, taip pat besidomintieji šokiu. Toks arba panašus vasaros šokio mokyklų modelis egzistuoja visame pasaulyje. A. Imbraso teigimu, pagrindinis „Vilniaus šokio spaustuvės“ tikslas – praplėsti šiuolaikinio šokio bendruomenės akiratį bei suteikti galimybę tobulėti.

Nors užsienio dėstytojai Lietuvoje jau nėra stebuklas – šokio trupės savarankiškai kviečiasi juos į pamokas, jų pasirodymų galima pamatyti per festivalius – tačiau „Vilniaus šokio spaustuvė“ vis dar laikoma vienu reikšmingiausių šiuolaikinio šokio bendruomenei skirtų renginių, nes tik jame susirenka tiek daug skirtingų krypčių dėstytojų iš viso pasaulio.

Šiemet į „Vilniaus šokio spaustuvę“ pakviesti šeši dėstytojai. Taiči paskaitas vedė Aleksandras Kozminychas (Rusija) ir Ramunė Chodorkaitė (Rusija/Lietuva), Rasmus Ölme iš Švedijos mokė Partneriavimo ir vedė Kūrybinės laboratorijos paskaitas. Iš Prancūzijos atkeliavusi Annemari Autere mokė Mąstymo kūnu logikos, Baleto be pastangų. Rusas Igoris Pivorovičius aiškino apie Džiazo šokį, o suomė Liisa Yla-Outinen mokė Šiuolaikinio šokio technikos. Tomas Dobrovolskis (Lietuva) vedė Ritmo ir perkusijos paskaitas.

Šiemet „spaustuvė“ didžiausia

„Esame patenkinti šia spaustuve, nes į ją susirinko daug žmonių ir jų nuotaikos buvo puikios“, – teigė vienas organizatorių, choreografas ir šokėjas Vytis Jankauskas.

Vis daugiau dalyvių sutraukiančio renginio sėkmę organizatoriai sieja su gausėjančiu šiuolaikinio šokio bendruomenės būriu ir su organizaciniais pakitimais. Iš pat pradžių „Vilniaus šokio spaustuvę“ rengė Lietuvos šokio informacijos centras, prie kurio vėliau prisijungė ir Vyčio Jankausko šokio teatras, šiais metais – ir Šiuolaikinio šokio asociacija. „Palaipsniui šiuolaikinio šokio bendruomenė plėtėsi, vis daugiau choreografų pradėjo rodyti spektaklius, šokis populiarėjo. Džiugu, kad jauni žmonės ne tik Lietuvos šokių dešimtukais domisi“, – sakė V. Jankauskas.

Lietuvos šokio informacijos centro duomenimis, į vasaros šokio mokyklą susirinko 105 šiuolaikiniu šokiu besidomintys žmonės. Šiemet jų beveik dukart daugiau nei būdavo anksčiau: praėjusiais metais paskaitose dalyvavo 65 šokėjai. Daugiausia žmonių pageidavo lankyti Šiuolaikinio šokio technikos pamokas. Pas L. Yla-Outinen profesionalų, ir pradedančiųjų grupėse šoko po trisdešimt žmonių. A. Autere Mąstymo kūnu logikos paskaitas rinkosi taip pat 30 žmonių, o Baletą be pastangų – 35 žmonės.

Šokio mozaika

Kaip pasakojo V. Jankauskas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš Vakarų pasaulio pradėjo plaukti informacija apie šiuolaikinį šokį. Choreografai ir dėstytojai važiavo į užsienį mokytis, pradėjo keliauti po vasaros šokio mokyklas. Tada ir kilo mintis suorganizuoti šokio mokyklą čia, Lietuvoje.

„Vilniaus šokio spaustuvėje“ pradėti rengti eksperimentiniai spektakliai, vėliau virtę edukaciniu renginiu, trukusiu kelias dienas, tačiau pačioje pradžioje paskaitas vedė tik Lietuvos dėstytojai.

Ilgainiui į vasaros šokio mokyklą pradėti kviesti dėstytojai iš užsienio, nes organizatoriai nusprendė, jog „reikia šviežinti, plėtoti Lietuvos šiuolaikinio šokio bendruomenės mąstymą“. Tuo labiau, lietuvių šiuolaikinio šokio bendruomenė yra nedidelė, daugelis profesionalių choreografų turi savo studijas, kuriose nuolat dėsto: „Nenorėčiau mokyti to paties, ko mokau savo šokio pamokose. Įdomumo nebus nei man, nei mano paskaitos dalyviams“, – sakė V. Jankauskas. 

Tačiau kai kurie Lietuvos dėstytojai vis dar kviečiami. A. Imbrasas pasakojo, kad šiais metais Ritmo ir perkusijos paskaitas vedęs Tomas Dobrovolskis „Vilniaus šokio spaustuvėje“ dalyvauja treti metai iš eilės. Jo paskaitose šokėjai suvokia, kaip gimsta ir vystosi ritmas: „Mano paskaitų tikslas – parodyti, kaip grojama grupėje, orkestre, supažindinti su pagrindiniais ritmais ir grojimo principais. Siekiu, kad visi atėjusieji galėtų patys diriguoti, improvizuoti, kurti muziką grupėje. Groti gali visi, svarbiausia – iniciatyva ir suvokimas, kad turi įnešti savo indėlį. Dar vienas paskaitos tikslų buvo leisti žmogui atsipalaiduoti, suvokti, kad jis gali tą padaryti ir leisti jam pajausti improvizacijos polėkį“, – pasakojo T. Dobrovolskis.

Kaip pasirenkami kiti dėstytojai, kurie dažniausiai atkeliauja iš užsienio? A. Imbrasas pasakojo, kad „šokio spaustuvės paskaitų mozaika siekiama bent kiek atspindėti pasaulines šiuolaikinio šokio tendencijas, nes ši šokio rūšis yra daug įvairesnė nei matome Lietuvoje.“ Dėl to „Vilniaus šokio spaustuvės“ rengėjai renkasi skirtingų disciplinų dėstytojus iš skirtingų šalių.

A. Imbrasas pasakojo, kad vasaros šokio mokyklos dalyviai apklausiami: rengiantis kitai „Vilniaus šokio spaustuvei“ stengiamasi atsižvelgti į dalyvių pageidavimus, apibendrinti juos. „Remiamės ir savo patirtimi, stengiamės pajausti šokio bendruomenės poreikius, ieškome, kas žmonėms galėtų būti įdomu, – apie dėstytojų atranką pasakojo V. Jankauskas. – Šiuolaikinis šokis tebesivysto, tad filosofijų, susijusių su kūno judėjimo, išraiškos dalykais yra labai daug. Dėstytojai – kaip atskiros planetos, kurios gali neigti viena kitos idėjas. Bet tai nėra blogai.“

V. Jankauskas pasakojo, kad „dėstytojus vienija kūrybiškumas – nė vienas jų nepasako receptų, nepasakoja apie kanonus. Visi jie bando atverti naujus horizontus, naujas galimybes. Pavyzdžiui, gyveni, žmogau, nešioji tą kūną kiekvieną dieną ir tada ką nors netikėto apie jį sužinai, ko neįtarei esant. Tai gali būti ir anatominiai dalykai, kurie lemia tam tikrus judėjimo būdus, raiškos formas.“

Vienos daugiausiai lankytų paskaitų – Šiuolaikinio šokio technikos – dėstytoja L. Yla-Outinen pasakojo, jog pabandžiusi sudėtingesnes technikas ji pajautė, jog greitai išeikvoja visas jėgas, be to, jos judesiai pasiekia tam tikrą ribą ir nebetobulėja: „Norint tai įveikti, reikėjo atrasti naują judėjimo būdą. Tai man padaryti pasisekė šokant: tyrinėjau kūną, judesius.“

Savo patirtimi L. Yla-Outinen dalijosi pamokose, kuriose daugiausia dėmesio skirta judėjimui. Ji mokė šokėjus tirti kūno galimybes vertikalioje pozicijoje. Tai atlikti, anot dėstytojos, padeda įvairūs sukiniai.

Baleto be pastangų ir Mąstymo kūnu logikos dėstytoja taip pat siūlė atkreipti dėmesį į kūną ir jo judėjimo ypatybes: „Besimokydama šokti baletą, dėmesį kreipiau tik į išorinę estetiką, tad kaip daugeliui baleto šokėjų po kiek laiko prasidėjo dideli skausmai. Turėjau sugalvoti naują judėjimo būdą, nes man patinka šokti. Man pavyko.“

A. Autere pasakojo, kad svarbiausia suprasti, kurie raumenys dirba, atliekant vieną ar kitą veiksmą. Dėstytoja tvirtino, kad, remiantis mąstymo kūnu logika, baletą šokti gali visi: „Kai gebi girdėti savo kūną, suvoki, kaip reikia dirbti, kaip reikia judėti, šokti baletą nesudėtinga. Kas yra šokis? Tai – bėgimas, šokinėjimas, lipimas. O tai gali visi“, – sakė A. Autere.

„Vandens maišymas“

Kaip teigė A. Imbrasas, „Vilniaus šokio spaustuvė“ labiau orientuota į profesionalus, tačiau tokie renginiai užsienyje yra labai demokratiški. Tai buvo viena priežasčių, kodėl į pamokas kviesti visi, kas nori šokti: „Suskirstėme šokėjus į lygius ir su dėstytojais susitarėme, kad šie atsižvelgs į dalyvių pasirengimą“, – sakė A. Imbrasas.

Anot V. Jankausko, dabartinis kūrybinių dirbtuvių suskirstymas daugiau lemtas didelio dalyvių skaičiaus. Ne visus dalyvius buvo galima suskirstyti pagal lygius: tam pritrūko papildomų šokio salių. „Tokia praktika nėra gera. Stengėmės aiškiai atskirti, kur pradedantieji, o kur profesionalai, nes pradedantieji prie profesionalių šokėjų gali pradėti kompleksuoti. O dėstytojams tada neaišku, į ką labiau orientuotis. Kenčia procesas. Profesionalų ir pradedančiųjų lygiai kartu gali mokytis tik ten, kur nėra sudėtingo judėjimo, pavyzdžiui, kūno ir sąmonės ryšio pajautimo pamokose“, – pasakojo V. Jankauskas.

„Kūrybinių dirbtuvių esmė – „vandens maišymas“. Svarbiausia – pasisemti naujų idėjų, pagauti naujų impulsų, sužinoti apie naujas technikas, galbūt atgauti per vasarą prarastą formą. Profesionalai pasiims tiek, kiek jiems reikia, atėję pabandyti – sužinos apie šiuolaikinį šokį. Mes nekeliame tikslo visko išmokyti ir išduoti diplomų“, – teigė A. Imbrasas. 

Pasak V. Jankausko, užsienyje į profesionalų ir mėgėjų pasiskirstymą žiūrima daug griežčiau. V. Jankauskas sakė, kad kai kuriose vasaros mokyklose dėstytojai per peržiūras patys išsirenka šokėjus. O jei pamato, kad žmogus ne to lygio, rekomenduoja pereiti į žemesnį.

„Lietuvoje šokėjus skirstyti į profesionalius ir neprofesionalius dar sudėtinga. Vieni mano, kad jie jau profesionalūs, tačiau taip toli gražu nėra“, – pasakojo V. Jankauskas.

Abejonės dėl kitos „spaustuvės“

Dalyvių – ir profesionalų, ir mėgėjų – „Vilniaus šokio spaustuvėje“ vis daugėja, ir nors šiais metais renginys sulaukė didelės sėkmės, organizatoriai dar nėra tikri, ar „Vilniaus šokio spaustuvė“ vyks kitais metais.

„Menų spaustuvės“ ir Lietuvos šokio informacijos centro direktorius A. Imbrasas sakė, jog nevyriausybinį sektorių pasiekia gandai apie drastišką programinio finansavimo mažinimą kitąmet  – visiškai nežinoma, kiek jo liks, o jei liks, pavyzdžiui, tik 15-20 proc. iki šiol turėtų finansų, vietoj penkių dėstytojų bus galima pakviesti gal tik vieną.

Jis pasakojo, jog ir dabar niekas iš dėstytojų negauna įprastinio jiems atlyginimo, nes yra geranoriški ir supranta Lietuvos kultūros padėtį. Tokio atlygio, kurį dėstytojas gautų kitose vasaros šokio mokyklose, „Vilniaus šokio spaustuvė“ pasiūlyti negali. Arba tektų rinktis: 2-3 dėstytojai vietoje 5-6.

Kaip tvirtino A. Imbrasas, teoriškai daugiau lėšų būtų galima surinkti ir iš dalyvių, tačiau savaitės mokyklos kaina turėtų būti apie keturis kartus didesnė: „Tikriausiai profesionalūs šokėjai nebedalyvautų, nes tik vienas kitas galėtų sau leisti lankyti kursus, kurių kaina siektų 500-1000 litų“, – sakė A. Imbrasas, kartu abejodamas galimybe, kad trūkstamų lėšų „Vilniaus šokio spaustuvės“ organizatoriai galėtų kasmet surinkti iš privačių rėmėjų.“

Tačiau jei „Vilniaus šokio spaustuvė“ išsilaikytų, ji turėtų plėstis, tapti dar stipresne šiuolaikinio šokio bendruomenės gyvenimo dalimi: „Dėl vasaros šokio mokyklos reikalingumo esu tikras. Tik tas poreikis turėtų dar labiau plėstis. Manome, kad šokio spaustuvė turėtų didėti: šokio pamokas dėstytojai vestų ne dviejose, o keturiose erdvėse, tikriausiai grįžtume ir prie sceninio veiksmo. Pavyzdžiui, penkias dienas žmonės dirba kūrybinėse laboratorijose, o šeštą dieną rodo spektaklius, vėliau vėl dirba. Turbūt atsirastų kitų disciplinų, gal kai kurių kitų šokio rūšių.“

Šiuolaikinio šokio užkulisiai

Per dešimt metų Lietuvos šiuolaikinio šokio erdvė pakito. Vienas jos kaitą sąlygojusių veiksnių – „Vilniaus šokio spaustuvė“: „Spaustuvė buvo vienas tų segmentų, kuris leido judėti šiuolaikinio šokio bendruomenei į priekį“, – sakė A. Imbrasas. Jo nuomone, prieš dešimt metų šokio bendruomenę sudarė gal keliolika žmonių, tačiau dabar – ji gerokai stipresnė, gausesnė.

Be to, pagausėjo šiuolaikinio šokio renginių: anksčiau Vilniuje vykdavo du ar trys renginiai per metus, ar išvis nė vieno, dabar – jų būna bemaž kiekvieną savaitę, dažnai ir po kelis. Kaip tvirtino V. Jankauskas, kiekybiškai vertinant, šokio padėtis išties pasikeitusi, tačiau kokybinius pokyčius vertinti sunku.

Kaip tikina choreografas, Lietuvoje vis dar nėra jokios aukštosios mokyklos, kolegijos ar universitetinių studijų, kurios rengtų rimtus šiuolaikinio šokio kūrėjus ir atlikėjus: „Kai kuriose aukštosiose mokyklose šiuolaikinis šokis dėstomas tik kaip papildomas dalykas, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorių šokėjų kursas yra, tačiau profesionalūs šiuolaikinio šokio specialistai tame kurse neparengiami.“ Kaip aiškino V. Jankauskas, tai viena atlikėjų ir kūrėjų trūkumo priežasčių. „Pavyzdžiui, rengiantis naujam projektui ar spektakliui, reikia kviestis šokėjų, o galimybės rinktis yra ribotos. Jau nekalbant apie vyriškos lyties atstovus, kurių skaičius šiuolaikiniame šokyje vis mažėja. Greitai šoks tik moterų kolektyvai“, – pasakojo V. Jankauskas.

Tačiau jis sakė, jog vis daugiau žmonių išvažiuoja mokytis šiuolaikinio šokio į užsienį: „Praėjusiais metais daug mano buvusių studentų išvažiavo studijuoti. Labai džiugu, kai sveiki jauni žmonės šiuolaikiniame šokyje mato savirealizacijos galimybių, kad tas šokis juos intriguoja ir kad tokių žmonių vis daugėja.“

Be to, susidomėjimo trūksta ir iš visuomenės, kuriai vis labiau patinka masinė kultūra: „Daug žmonių domisi tik tuo, ką mato per televiziją. Galbūt dalis yra girdėjusi apie šiuolaikinį šokį, yra mačiusi kokį vieną nevykusį spektaklį, pagal kurį apibendrina visą šiuolaikinį šokį. Tačiau tokia situacija ne tik Lietuvoje: yra, pavyzdžiui, garsių choreografų ir atlikėjų Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau paprasti amerikiečiai apie juos negirdėję. Britney Spears pažįstama, o tas perlas, apie kurį mes skaitome vadovėliuose, – ne, – sakė V. Jankauskas. – Negana to, visuomenė yra dezinformuojama, nes „yra daug komentuojančių ir kritikuojančių šiuolaikinį šokį, o realiai jo nepažįstančių. Ir patys kūrėjai taip elgiasi, nors į kolegų spektaklius nevaikšto. Žmonės kritika patiki ir nenori patys patirti. Nors galbūt labiau pasidomėję šiuolaikiniu šokiu, jį suprastų ir pradėtų vertinti.“

„Apskritai Lietuvoje atmosfera, švelniai tariant, nesveika, nes dirbtinai supriešintas tradicinis nacionalinis Lietuvos ir šiuolaikinis menai. Jie laikomi dviem atskirais poliais, kurie vienas kitą skriaudžia: šiuolaikinis menas esą kaltas, kad bibliotekos ar liaudies ansambliai pinigų negauna, ir atvirkščiai. Tačiau tas dirbtinis supriešinimas kažkam palankus. Kai kurie žmonės nenori keistis, saugo savo šiltas vieteles arba patologiškai nepriima nieko kūrybiško ir naujo,“ – sakė V. Jankauskas.

Berta Tilmantaitė, Kristina Urbaitytė

Bernardinai.lt

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kristina Urbaitytė, Berta Tilmantaitė.