Kas esame tie mes ir kas yra tie jie? Tie mes esame kurios nors vienos ideologijos ir vienos organizacijos žmonės, o tie jie yra visi tie, kurie turi kitokią, skirtingą ideologiją negu mes, kurie priklauso kitokioms organizacijoms ir savo širdimi bei protu nepriklauso mums.

Nors mes skiriamės nuo jų savo siekiais, tikslais ir organizacine santvarka, tačiau tarp mūsų ir jų turi stovėti dvasinis tiltas, kuriuo nesistumdydami galėtumėte keliauti kiekvienas savo keliu: tas būtinasis tiltas yra sugyvenimo dvasia.

Idealizmas ir tvirtas savųjų idėjų laikymasis yra labai puošni dvasinė žmogaus vertybė. Tačiau jei idealistas mano, kad kitokių idėjų žmonės yra mažiau verti ir menkesni už jį tik todėl, kad jų siekiai bei idealai yra kitokie, tai jis jau patampa idėjiniu fariziejumi bei fanatiku. Šitoks žmogus kaip reikiant nesupranta savo idealų, ir šitokiu idėjiniu farizieizmu jis pažemina bei išniekina juos.

Idėjiniai fanatikai bei fariziejai neretai užkuria tokias rietenas ir kovas, kad iš jų kilniųjų idealų nebelieka nė pėdsako...

Idėjinės tarpusavio rietenos bei pjautynės rodo idėjinį lėkštumą, siaurumą ir nesubrendimą. Skirtingų pažiūrų žmonės tarp savęs nesugyvena tik tokie, kurie yra savanaudžiai, neišsiauklėję ir dvasiniai trumparegiai.

Pačios idėjos, ir skirtingos būdamos, nesirieja tarp savęs: tik žmonės pjaunasi ir riejasi. Ne idėjos padaro žmones agresyvius, bet žmonės padaro idėjas agresyvias; ir dažniausiai ne idealai sukompromituoja žmones, bet žmonės sukompromituoja idealus.

Gražus ir darnus turinčiųjų skirtingas pažiūras tarpusavio sugyvenimas nereiškia savųjų pažiūrų atsisakymo ar jų paniekinimo: toks sugyvenimas parodo gilų idėjinį subrendimą ir kilnų charakterį.

Neretai pasitaiko, kad vienokių pažiūrų žmogus siekia paniekinti ir už save žemesnį laikyti kitokių pažiūrų žmogų. Šitoks elgesys pirmiausia paniekina patį niekintoją.

Idėjų aiškumas, didingumas, logiškumas, teisingumas bei kilnumas ir paties idealisto garbingumas daugiausia paveikia kitokių pažiūrų žmogų: jį sudomina arba net ir patraukia.

Dažnai skaudžiai klystama pamirštant, kad kiekvienam žmogui savi idealai bei savos idėjos yra didžiai brangūs dalykai: jie yra jo asmenybės dalis. Paniekinant jo idealus ir idėjas, jis pats jaučiasi tuo paniekintas ir pažemintas.

Nors žmonių idėjos bei idealai ir skirtingi būna, tačiau žmonės savo žmogiškąja prigimtimi yra vienodi, ir juos labai daug bendrų dalykų vienija bei jungia. Skirtingoms idėjoms darnią vietą gyvenime duoda tik kultūringi žmonės. Idėjinių skirtumų buvo, yra ir bus. Tai yra visai normalus reiškinys. Kai žmogus parodo gražų sugyvenimą idėjiniuose skirtumuose, tada jo žmogiškumas sušvinta labai patrauklia šviesa. Nekultūringos idėjinės rietenos paprastai niekam iš savo dalyvių nesuteikia garbės: visi idėjiniai peštukai apipešiotomis plunksnomis iš jų išeina...

Jei idėjinio sugyvenimo reikalu konkrečiai liesime save, lietuvius, pamatysime gana liūdną vaizdą. Mūsų skirtingas idėjinis gyvenimas spaudoje ir šiaip įvairiose kitose srityse neretai pasireiškia tokia nekultūringa forma, jog bjauriau nė nereikia...

Juo kilnesnės ir didingesnės idėjos, juo kilniau ir žmoniškiau turėtų jas gyvenime reprezentuoti jų atstovai ir juo garbingesni jie turėtų būti su kitokių pažiūrų žmonėmis.

Nors ir yra skirtingų idėjų bei idealų, tačiau žmonės turėtų sugebėti būti vieni kitiems draugiški ir turėtų stengtis surasti bendrą kalbą, atstovaudami kad ir skirtingiausioms idėjoms.

Argi ne visi žmonės yra to paties Dangiškojo Tėvo vaikai, nors ir skirtingais vardais besivadiną? Argi mes, lietuviai, ne to paties tikslo siekiame: Lietuvos laisvės ir kultūringo, laisvo gyvenimo?..

„Ateitis“, 1956 m. Nr.3