2012 m. vasario 11 d., šeštadienis

Gendrutis Morkūnas. Naikintojų metas

2009-10-15
Rubrikose: Kultūra » Aštuntoji diena  Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai 
Gendrutis Morkūnas

Nežinau, su kuo jums siejasi žodis „naikinti". Man – su knygomis. Kai panaikino mūsų pradinę mokyklą, išdalijo jos turtą.

Man teko dvi knygos. Perskaitęs norėjau grąžinti (kaip įpratęs) jas į mokyklos bibliotekėlę, ir tik tada prisiminiau – mokyklos nebėra! Įpratusios keliauti per skaitytojų rankas abi knygelės namie atrodė tarsi našlaitės, šalinosi naminių knygų, gūžėsi ir kūprinosi. Našlaitės prie naminių taip ir nepriprato, matyt, todėl vieną dieną jos dingo. Abi. Tyliai. Be jokio pėdsako ir visiems laikams.

Jas sapnuoju ir dabar, po keturiasdešimties įvairiaspalvių metų.

Girdėdamas, kaip naikinamos mažytės slaugos ligoninės ir didžiųjų ne slaugos ligoninių skyriai, bibliotekos, mokyklos ir autobusų maršrutai, apie žmones, kurie turės kraustytis į kitas ligonines arba knygų ieškoti bibliotekose, į kurias autobusu nuvažiuoti galima tik trečiadieniais, o grįžti – šeštadieniais, jau nebegalvoji. Naikintojai mus išmokė apie žmones negalvoti. Ligotus senukus, be knygų sulaukėjusius ir vienus kitiems akis lupinėjančius vaikus, iš poliklinikų taksi namo priverstus važinėti ligonius seniai užgožė jo didenybė ekonominis būtinumas ir jo kilnybė visuomenės interesas.

Velnias, kokia įdomi turėtų būti visuomenė, suinteresuota mušti tuos, kuriems labiausiai skauda, ir pulti tuos, kam sunkiausia apsiginti! O gal tie, kas apie didenybę ir kilnybę kalba daugiausia, visuomenę paprasčiausiai mausto? Taip galvoti verčia daugybė liūdnų istorijų ir anekdotiškų istorijėlių žiniasklaidoje bei gūdūs pažįstamų ir nepažįstamų žmonių pasakojimai apie naikinimus.

Viename apleistame sename dvare vis dar gyvi sunaikintos ligoninės pėdsakai. Kad žinotumėte, kiek jų ten daug! Atrodo, kad naktimis, kai aplinkui nelieka žmonių, dvaro kambariai vėl virsta palatomis, ima girgždėti metalinės lovos, palatose kosti ir dejuoja, o nežinia iš kur pasirodęs ligoninės ūkvedys be garso vaikšto koridoriais ir šviečiant pilnačiai aliejiniais dažais atnaujina užrašus ant durų „Basoninė", „Sterilizacinė, „Palata Nr. 4".

Tuščiose sunaikintų mokyklų klasių grindyse lieka duobutės ten, kur stovėjo suolai, o mažytėse salėse - Naujųjų metų karnavalų ir rugsėjo pirmųjų kvapai. Rugsėjo pirmosios kvepia ražienomis ir kardeliais, karnavalai – nenusakomai, tačiau mažiausias vaikas atmintinai žino, kad tai – karnavalo kvapas. Betoninėse autobusų stotelių, kuriose autobusas dabar stoja tik kartą per savaitę, šiukšlių dėžėse, po smėliuku, saugiai slepiasi kažkada išmesti skudurėliai. Jais žmonės, atbridę per rasotą pievą, Žolinės rytą valydavosi batus.

Ir knygos. Knygos-našlaitės. Jos tarsi vaiduokliai klajoja po pasaulį. Su kažkada gyvavusių bibliotekų ir mokyklų antspaudais, įklijuotais popieriukais, iš kurių matyti, kada jas paskutinį kartą ėmė iš bibliotekos. Truputėlį gnaibančios rankas. Sukeliančios nenugalimą norą glostyti jų viršelius. Sulaukėjusios. Ir pabėgančios pasitaikius pirmajai progai.

Gal kas žino, kaip pasijaustų profesionalus bibliotekų naikintojas, vieną rytą ant stalo, vonioje ar šaldytuve radęs knygą su jo paties sunaikintos bibliotekos antspaudu? Ko gero, šaltai. Bibliotekos pavadinimą jis seniai pamiršo, o ir knyga rytą, kai reikia kuo greičiau lėkti į naikintojų kontorą, verta mažiau už kavos puoduką.

Stiprūs naikintojų nervai. O gal tie žmonės paprasčiausiai nebuvo mažytėse ligoninėse, nesimokė mažytėse mokyklose ir vaikystėje skaitė visai ne knygas?

Viltis, kad ką nors naikinant, kažkas pagalvos ir apie žmones, mirė jau seniai. Tai gal kas nors pagalvos apie daiktus, kurie lieka ką nors sunaikinus? Ne, ne apie jų likvidumą, balansinę kainą ar galimybę parduoti aukcione.

Apie tai, kad sunaikintų mokyklų apsilaupiusių gaublių, nuo stropumo nutriušusių spintelių iš sunaikintų ligonių, nuo nuovargio įlinkusių sunaikintų bibliotekų lentynų vaizdai vieną dieną gali užplūsti pačius naikintojus. Jų smegenis, akis ar kepenis. Sapnuojant, valgant ar viduriuojant. Kelioms minutėms, likusiai kadencijai ar visam gyvenimui...

Sakote, taip nebūna? O kodėl ne? Tas knygas iš sunaikintos mūsų pradinės mokyklos sapnuoju iki šiol. Sakote, nesąmonė, nes mokyklą naikino kiti? Taip, tačiau tada man dėl to visai nebuvo skaudu.

Aš buvau naikintojų pusėje.

Vien dėl to į naikintojų batalioną įrašyti galima ir mane.

„Šiaurės rytai“

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kryžių kalnas

Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

skaityti

Vasaris – trumpas mėnuo, o jo savaitės – dar trumpesnės. Vis dėlto – kokios svarbesnės skiautės tiktų į dėlionę šiam savaitlaiškiui?

W.Szymborska

Kai Zakopanės „Astorijoje“ Wisławą Szymborską pasiekė žinia, kad jai paskirti Nobelio laurai, ji iškart sutriko: „Kurių galų ėmiau į rankas tą plunksną?“.

Kompozitorius Gediminas Gelgotas

Apie NI&Co atliekamą minimalistinę muziką, kompozitoriaus duoną ir kūrybinius ieškojimus pasakoja ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas.

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Witoldo Gombrowicziaus romanas „Apsėstieji“

Pindamas įtraukiantį ir intriguojantį siužetą, Witoldas Gombrowiczius pasitelkia visą vaizduotės arsenalą – čia ir tarp liūnų kylanti apgriuvusi pilis, kurioje gyvena pamišęs kunigaikštis, saugantis mįslingą paslaptį