Skausme didėja mūsų sielos gebėjimai priimti kitą asmenį. Kas žino, ar meilė ir kančia nėra tas pats? (Liutauras S.)

Paprastą, niekuo neišsiskiriančią sekmadienio popietę sėdėjau balkone ir grimzdau į klasikinę muziką. Mėgstu klasiką. Ji atjungia nuo popsinio ritmo, nuo kasdienybe dvelkiančio skubėjimo ir pakelia...

Staiga apačioje pasigirdo bruzdesys. Lėtai ir atsargiai sliūkindamas iš kito kampo, regis, iš kažkokio rūsio išlindęs, susivėlęs žmogus rinko pabirusius butelius. Nevikriai, bet greitai stengdamasis sugrūsti atgal į krepšį. Baigęs savo darbą išsitiesė, galingai pasirąžė ir ėmė dairytis aplink, lyg kažko ieškodamas. Nusiėmiau tamsius akinius, kad geriau įsižiūrėčiau, nes mane sudomino šis tipas.

Kaip tik tą akimirką jis atsisuko į mane. Antro aukšto balkonas buvo pakankamai matomas kitoms akims, dėl to nelabai man ir patiko šis butas... Benamio akys džiugiai sublizgėjo ir jis ėmė artintis link manęs. Ramiai žiūrėjau laukdama, ko šį kartą paklaus.

Beveik prieš pat balkoną jis sustojo. Stovėjo taip minutėlę nejudėdamas, o tada giliai atsiduso...

– Tu, kaip visada, nepakartojamas, Bethovenai!.. – šūktelėjo visai ne man, o lyg su kažkuo šnekėtų.

Jis klausėsi muzikos.

Aha, klasika viliojo. Šiandien ir aš pati jaučiaus kaip niekad atsipalaidavus.

Naujasis kaimynas taip stovėjo valandėlę, o tada atsisėdo lotoso poza tiesiai prieš balkoną ir taip pasiliko. Ėmiau jaustis nepatogiai, lyg suerzino, kad negaliu viena mėgautis muzika, tačiau muzika galiausiai juk pati savaime buvo skirta tam, kad jos klausytų, nesvarbu kas. Tam, kad kalbėtų. Tik labai jau keistas pasirodė jo elgesys...

Staiga man šovė mintis. Tyliai pakilusi iš sėdimos vietos, nubėgau virtuvėn. Ten sutepiau nemažą sumuštinį ir greit nusileidau laiptais į vidinį kiemą, kur meditavo keistasis ateivis.

Jis tebesėdėjo toje pačioje vietoje, atrodė giliai savyje paniręs... Akimirką dvejojau, ar trukdyti. Jis netikėtai atsimerkė, nužvelgė mane ir lėtai, su keistoku akcentu, lyg deklamuodamas ištarė:

– Man niekada neatrodė, kad sapnas gali būti saldus kaip cukraus vata, pardavinėjama prie cirko... Man niekada neatrodė, kad vakarai gali būti nuobodūs ir kad reikės aplink zuiti tarsi musei, kad kaip nors prastumčiau laiką, kaip nors užkaišyčiau vienišumą, suspaustą širdy, bijant pasilikti dar labiau vienišam dideliame kambaryje... Man niekada neatrodė, kad tuštuma yra lygiai taip pat apčiuopiama, kaip ir juodo stalo kampas, tik dar aštresnė, nes sielos sienos jautresnės nei piršto linijos...

Akimirką sutrikusi klausiausi, nežinodama, kaip vertinti tai, ką jis sako. Keistai skambėjo tie jo žodžiai. Aš neturėjau jokio atsakymo... Prisiminus ištiesiau jam atneštą sumuštinį. Jis nuoširdžiai nusišypsojo. Daugiau už auksą reiškia tokios šypsenos – sukirbėjo širdy...

– O man visada atrodė, kad sapnas – kelionė į save, niekada nebuvo ir atėjus mintis palyginti jį su cukraus vata, kad ir koks nepaprastai mielas jis būtų... – šyptelėjusi ištariau, negalvodama, kaip jis supras tai, ką pasakiau.

Jis tylėjo. Atrodė, nebuvo linkęs į dialogą, nors mostelėjo tarsi kviesdamas prisėsti. Nejudėjau iš vietos. Jis pažvelgė kažkaip nusiminęs, o tada ėmė valgyti sumuštinį. Man lyg norėjos eiti, bet jaučiau, kad šią akimirką buvau vienintelis asmuo, kuris galėjo tapti vienišo žmogaus klausytoju... Lėtai atsisėdau čia pat ant gatvės priešais jį tokia pat lotoso poza. Muzika kaip ir sekmadieninė vėsa buvo apgaubusi visą vidinį kiemelį.

– Norėčiau gyventi. Laikinai gyventi, – gerokai patylėjęs vėl prabilo. – Pabudęs suvokiu, kad tai tiesa. Aš ir gyvenu laikinai, tik elgiuos taip, lyg amžinai gyvenčiau. Stumdau laiką, slepiuos, kad tik nereikėtų su savim susidurti. Vargšas aš... Nuolatinio vartojimo ir bėgimo patiesalas. Nuolat skundžiuos. Ir vienintelis troškimas jaustis gyvam – judančiam, pulsuojančiam gyvenimu, ir stipriai, kai vienišas pasilieku. Aš ir Jis. Dievas. Daugiau nieko nėra, kai labiausiai reikia. Jie – arba toli, arba paklydę savo mintyse, arba paskendę savy. Užsidarę nuo manęs savo kiaute...

Kaskart mažiau suprantami darėsi jo žodžiai. Tačiau kantriai klausiausi, pažadėjus sau neieškoti atsakymo tol, kol jis pats nenorės išgirsti ką iš manęs. Žmonėms reikia išsikalbėti.

– Kodėl net kai esam kartu, jaučiamės vieniši? – jis minutei nutilo, o aš irgi kantriai tylėjau. Man dar nebuvo pažįstamas gilus vienatvės jausmas. Visada buvau apsupta žmonių, ką nors veikiau ir dažniau norėjos pabėgti nuo minios ir ieškoti ramaus kampo, kur galėčiau pabūti viena...

– Pamečiau save. Visiškai nebesusirankioju, – vėl tęsė. – Esu silpnas ir jautrus kiekvienam smūgiui, per daug jautrus. Tada drebu tarsi drebulė, nuo kiekvieno pūstelėjimo... Noriu namo... kartoju. Noriu namo... Kur mano namai? – dabar jis pasisuko mano pusėn, lyg laukdamas atsakymo. Akyse atsispindėjo kažkas neapsakomai skausmingo...

Minutėlę tylėjau galvodama, ką atsakyti. Staiga kaip tik tą akimirką prisiminiau vieno žmogaus man nuolat kartojamus žodžius. Jis sakydavo, kad šioj žemėj neturi vietos. Ir neturės. Kad jam tas pats, kur būti. Svarbu dirbti. Dirbti sąžiningai. Ir kaip nors palaikyti kūną... ,,Egzistuoti“, – prieštaraudavau tyliai širdyje...

– Mes ieškome vietos, kurią galėtume pavadinti namais, – ištariau susimąsčius. – Vietos, kuri būtų mūsų saugumas ir vidinė Ramybė, bet aš manau, kad tokių namų žemiškam pasauly nėra, galiausiai mums visada ko nors trūks... Greičiau tai YRA vidinė būsena, kai jauties saugus ir turi Vidinę ramybę, o tada, kur bekeliautum, visad jauties kaip namie...

Jis susikaupęs žiūrėjo į mane. Jo žvilgsnis pragiedrėjo. Tada jis giliai atsiduso.

– Vidinė ramybė?.. Kaip ją rasti, tą Vidinę ramybę?.. Jaučiu, kaip miršta manyje iš lėto idealizmas ir gyvenimo džiaugsmas... Noriu suprasti, kas yra gyvenimo džiaugsmas. Neturiu kantrybės, ramybės, stiprybės. Tik save – suskaldytą į šipuliukus ir sudėliotą iš dalelių. Kaip atpažinti tikrus dalykus, kai aš toks?

– Malda, – tyliai sušnibždėjau. – Malda... dar muzika ... kaip meditacija – pridūriau, ryškiau suskambėjus Bethoveno akordui.

– Malda... – lyg aidas atkartojo. – Malda... Jaučiu, kaip nutolome vienas nuo kito, mano Dieve, kaip nutolome... Širdies prašau nenutilti. Nenutilk... Ir nuo jos balso nutolau. Nebegirdžiu, kaip kūkčioja. Ar iš tiesų neši mane ant rankų, kai sunku? Viešpatie, ar iš tiesų? – jis, rodės, vėl grįžo prie monologo, kuris atrodė dar labiau desperatiškas nei ankstesnis, tada neįvertinau, jog tai galėjo būti malda... – Nebegirdžiu atsakymo. Kurčias ir nejautrus sau, ne taip, kaip išoriniam pasauliui, kuris mane tąso į visas puses. Ar aš dar turiu jėgų tęsti? Kodėl sustoju? Kodėl nebejudu, nebekvėpuoju? Egzistuoju. Be gyvybės. Man reikia Tavęs... Viešpatie, kaip man reikia Tavęs...

Tylėjau. Tokiais momentais pritrūkdavo žodžių ir atsakymų. O gal jų ir nereikėdavo, nes tyla buvo stipresnė.

Tyloj dar aiškiau skambėjo muzika, dar jautriau alsavo oras ir visa, rodės, kažkaip akimirkai sustingo.

Gyvename diena po dienos pasiduodami emocijoms. Bet kaip kovoti su vienatve, kai esi vienas? Iš kur rasti vidinių jėgų palaikyti viltį, kai net malda atrodo bevaisė? – mąsčiau.

Sėdėdama traukinyje ir jau ilgą laiką žvelgdama po langą į pralekiančius laukus, prisiminiau tą benamį. Šiandien turbūt būčiau kalbėjusi kitaip. Bet ar atsakymai būtų buvę teisingi?..

Šiandien, klausydama klasikinės muzikos, man kažkodėl taip ilgėjausi jo draugijos...

Šiandien man buvo pažįstamas daiktų pirkimas vien tam, kad užpildyčiau tuštumą, ir sėdimas į traukinį, keliauti nežinant krypties, keliauti, nes tai leidžia jausti, kad dar gyva. Kad tik nesustočiau, nes tada nebelieka nieko... Kas tai – kelionė? Iššūkiai, kuriuos susikūrus pati jau nebepakeliu jų svorio.

Daug kartų viduj irgi jaučiaus vieniša. Su savo didžiule svajone. Jaučiaus nesuprasta žiūrėdama į liūdnus veidus, į šypsenas, kuriose neliko gyvenimo džiaugsmo. Man patiko gyventi paprasčiau, nes tada jaučiausi daug labiau laisva. Man nereikėjo marmurinių laiptų nei didžiulio penkiasdešimties kvadratinių metrų balkono, nei virtuvės, pro kurios langus matosi tarsi grybai sudygę raudoni namukai… Kuo daugiau prabangos, tuo daugiau tuštumos many… Atrodo, lyg daiktai pretenduotų manyje pakeisti tai, kas buvo neįkainojama. Lyg apsipirkimas centroshopuose, sidabrinė HuydaiCoupe ir naujausias modernus LG telefonas su fotokamera kišenėj galėjo būti artimiausiais mano kompanionai… Ir pakeisti draugus, su kuriais kadais dalinaus mažyčiais savo pasiekimais…

Veltui…

Jie ir liko pretendentais UŽPILDYTI tai, ko negali suteikti, o mano širdy tik dar labiau augo vienatvė. Tada kažkas su manim negerai. Kadaise galvojau, jog daiktai reikalingi, kad papildytų, kad užpildytų reikmes…

Ar kada nors buvai vienas? Bet ar jauteisi vienišas? Vienišas. Taip, labai. Taip, kad viltis atrodė kaip nuplėštas skuduras, mindžiojamas po kojomis, kurio niekam nereikia. Ar jautei skausmą sieloje dėl to, kad jau nesugebi eiti į priekį, kad niekas neteikia džiaugsmo ir prasmės, kad diena, kita diena yra tokios pat pilkos kaip ir rytojus, kurio nelauki... Bandai gyventi laiku atgal. Kaip, skaitei, daro magai. Gyventi svajone, kuri ateityje, gyventi šiandiena ir taip patiesti pamatus jos išsipildymui... Tokios keistos tos svajonės... Šiandien nežinai, KĄ reiškia svajoti... Kodėl taip toli tie, kurie padėdavo atsistoti, kai parklupdavau? Ar aš toli nuo jų? – dėliojau iš lėto ant laiško, kurį ruošiaus siųsti.

Aš rašydavau. Visada rašydavau, kai tik kas nors sujudindavo širdyje kibirkštėlę įkvėpimo. Stebėjau atidžiai, tarsi skenuodama situacijas. Šitas istorijai, ir šitas. Taip gyvenimas tapo stebėjimu. Kas nepatiko, to nepriėmiau, o kas patiko, kroviaus atminimų lagaminan, kurį, sakiau, vešiuos namo. Šiandien aš būčiau klaususi, kur mano Namai? Į mane žiūrėdavo, klausdavo ir stebėdavos. Sakydavo, kokia tu stipri esi. Tu dar nesuvoki, kokia esi stipri. O aš ir nesuvokiau. Nes jaučiaus, kad buvau silpna, iš tiesų, labai silpna. Be Jo buvau niekas... Tik niekam šito nesakydavau, kad irgi bijau, kad jaučiuos vieniša, kad niekas manyje negali užpildyti tuštumos ir todėl jaučiuos vieniša... Kaip galima buvo įžvelgti stiprybę? Kaip? Gal todėl, kad tylėdavau. O gal ir nesupratau, kad iš tiesų buvau stipri...

Aš drąsindavau, jei prie manęs prieidavo ir prašydavo patarimo, suteikdavau netgi įkvėpimo...nepasiduoti... Tačiau tuo tarpu pati jaučiau, kad beveik merdėju viduje... Bet tuomet suvokiau, kad rūpinimasis kitais leidžia pamiršti tuštumą, nes kito skausmas tampa svarbesnis nei tavasis, kad kito džiaugsmas – svarbesnis nei mano...

Man būtų buvę gera būt ramiai – vėliai tęsiau savo laišką. – Visada išsaugoti vidinę ramybę. Bet kokiomis sąlygomis. Tai ir buvo didžiausias mano ieškojimas. Mano kova. Mano klajojimas. Seniai Tau norėjau prisipažinti, kad man darėsi baisu, suvokus, jog įžengiau į suaugusiųjų pasaulį, ir kad jame šimteriopai daugiau klausimų nei tada, kai esi vaikas, nei tada, kai paauglystėj ieškai savo tapatybės... Aš susigūžus, apsikabinus kelius drebėjau kamputy, bijodama pakelti akis ir pažiūrėti į tuos, kurie laukė mano žingsnio, judesio, nestovėjimo vietoj. Vis dar delsiau. Dar nenorėjau suaugti. Užaugti... Gal todėl bėgau visą laiką ir maištavau. Keičiau gyvenamąsias vietas, darbus, įvaizdį, tarsi tai būtų filmas, kuriame vaidinu... Galiausiai kažkada juk reikės liautis? Tu manai, kad turėsiu liautis?

Kodėl klajojam? Kodėl suaugę dar daugiau klajojam? Vaikas klausia, stebis ir vėl klausia: o kas čia? O kodėl saulė geltona? O ar sapnai pildosi?

Mes turim kantrybės atsakyti. Greičiausiai patys netikėdami atsakymais, nes atsakymai yra liūdnas dalykas, kai jais netiki.

Man dar reikia būti vaiku. Būtinai reikia būti vaiku. Kad suprasčiau, kas yra gyvenimo džiaugsmas...

Yra dalykų, kurie nepasakyti turi didesnę prasmę nei ištarti.

Toks buvo tavo atsakymas.

„Ateitis“ 2008 m. Nr.6.