Šis pranešimas buvo perskaitytas trečiajame Litvakų kongrese, Vilniuje.

Manyčiau, kad, norint ką nors pasakyti apie šiandienos lietuvių ir žydų santykius, būtina atvirai atsakyti į tris nepatogius klausimus. Sakau – būtina, nes, kad ir kaip besidangstytume politinio korektiškumo figos lapeliais, jeigu šiandien nesieksime kardinaliai naujos lietuvių ir žydų santykių kokybės, jie liks ilgai užstrigę patinėje būsenoje. Manau, kad santykių patinė būsena jau tęsiasi ko ne dešimtį metų. Praleidome dvi veržlaus tarpusavio supratimo starto galimybes Sąjūdžio laikais bei maždaug apie 2006 metus, kai Lietuva buvo tikra Rytų ir Vidurio Europos regiono lyderė švietimo apie Holokaustą srityje. Suprantama, kad kalbant apie lietuvių ir žydų, lietuvių ir lenkų tautų santykius labai sunku viską pasakyti iki galo atvirai. Bet aš mėginsiu tai padaryti, kad ir kaip tai skaudu būtų abiem pusėms. Taigi, manyčiau, kad labiausiai viešai keltini klausimai abiem pusėms būtų tokie.

Pirmas klausimas. Ar Lietuvos visuomenė suvokia, bent bando suvokti žydus kaip dalį savęs, ar etninių lietuvių galvose ir širdyse jie talpinami „kitų“, „svetimųjų“, lentynose? Viešajame diskurse vis dažniau girdime, kad žydai buvę Lietuvos piliečiai, bet po to pasakymo nebeaišku: kas iš to, kad buvo ir net dabar yra? O gal Lietuvos žydai ir nemato jokio reikalo verstis per galvą, kad taptų savi? Juk buitiniu lygmeniu vis tiek jiems bus priminta, kad esi „kitas“.

Antras klausimas. Ar Lietuvos žmonės nori, kad Lietuvos žydai ir tolimoje ateityje būtų Lietuvos neatskiriama dalis, ar slapta viliamasi, kad žydų bendruomenė per pastaruosius dešimtmečius galutinai sunyks: išmirs senoji karta, emigruos, asimiliuosis?

Trečias klausimas. Kaip patys žydai save mato, suvokia Lietuvos valstybės kontekste? Kaip suvokia savo misiją Lietuvos valstybėje? Kaip visiškai integruotą į Lietuvą visuomenės dalį, o gal kaip tiltą tarp Lietuvos ir Izraelio? Koks yra Lietuvos žydų tautinis identitetas? Kokiai kultūrinei orbitai priklauso Lietuvos žydai? Koks procentas besąlygiškai priima Lietuvą kaip savo vienintelę šalį ir visus savo ateities planus sieja tik su Lietuva? Kam ir kokią žinią apie save siunčia Lietuvos žydai?

Mėgindamas atsakyti į pirmą klausimą pradėsiu nuo banalaus teiginio, kad net XXI amžiuje lietuviams Lietuvos žydai, jų kultūrinis paveldas, istorija, yra KITŲ istorija. Tai svetimųjų istorija, nors dar Antanas Smetona siūlė nevartoti žodžio svetimšaliai, o kitataučiai. Per 20 laisvesnio gyvenimo metų man taip ir neteko išgirsti, kad kas nors Lietuvos žydus vadintų Mozės tikėjimo lietuviais ar žydų kilmės lietuviais, t. y. kiek kitokiais, bet visgi lietuviais. Juk pamažu atsikratoma galvojimo klišės, kad lietuvis būtinai turi būti tik katalikas. Suvokiama, kad yra ir evangelikų liuteronų, reformatų lietuvių. Pavyzdžiui, atsakykime gal ir naivų klausimą: kas lietuviškesnis – žinomas šoumenas su savo televizijos žvaigždžių dirbtuvėmis ar Hermanas Perelšteinas (1924-1997) su “Ąžuoliuku“, ar Saliamonas Sverdiolas (1923-2003) su savo dainų šventėmis, kurio veiklos dėka jos pateko į UNESCO nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą? Iliustracijai labai tiktų prisiminti Lietuvos žydų bendruomenės susilaukto vieno LR Vyriausybės patarėjo laiško momentą apie restituciją. Jame, be kita ko, buvo rašoma, kad pagal restituciją turtas visų pirma bus grąžintas Lietuvos piliečiams, o paskui ir žydams. Pasąmonė stipresnė už politiškai “korektiškus” pasažus.

Be abejo, per pastarąjį dvidešimtmetį daug nuveikta, kad Lietuvos žydų likimas, kultūra priartėtų prie lietuvių. Turime daug išleistos originaliosios bei verstinės literatūros, Audriaus Juzėno (gim. 1963) meninį filmą „Getas“, spektaklių, dokumentikos, mokymo priemonių, naujai pastatytų paminklų (Romainui Gary (1914-1980), Cemachui Šabadui (1864-1935) Vilniuje, Kaune – Danieliui Dolskiui (1891-1931), Želvos miestelyje – Nobelio premijos laureatui Aaronui Klugui (gim. 1926) paminklinių lentų. Tai matomi ženklai, siunčiantys žinią apie kadais šalia lietuvių gyvenusią ir litvakų gentį. Pagaliau išliko ryškūs visuomeninės lietuvių organizacijos Atminties namai, kitų institucijų projektai. Bet to maža, nes valdžia nerodė didesnių pastangų, kad tokios iniciatyvos „iš apačios“ nenutrūktų, ką jau kalbėti apie jų plėtrą. Taigi Atminties namų veikla nutrūko, VPU seminarai mokytojams apie Lietuvos žydų istoriją sustojo, o visoje Rytų Europoje unikalūs Švietimo kaitos fondo parengti interneto puslapiai – duomenų bazės apie masines Lietuvos žydų žudynių vietas, švietimo projektus, fondui užsidarius tiesiog numarinti valstybės tarnautojų apsnūdusiose galvelėse. Beliko vienintelė institucija – monopolininkė Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupaciniams režimams Lietuvoje įvertinti, kurią gal ir patogu ministerijoms eksponuoti Vakarų pasauliui, bet nėra normalu, kai tokia jautri tema paliekama vienos valstybinės institucijos rankose. Aš visiškai nekvestionuoju komisijos veiklos, kalbu apie kontekstą, kuris atsirado dėl politinės valios stokos.

Be abejo, yra Lietuvoje erdvių, kur Lietuvos žydai, jų kultūra ir istorija priimama kaip sava, bet tie regionai apima vos trečdalį šalies. Daugiau nuveikė Vilniaus miestas, Anykščiai, Kaišiadorys, Kelmė, Joniškis, Kėdainiai, Šiauliai, Šilutė. Link to yra pajudėję Druskininkai, Kaunas, Klaipėda, Kupiškis, Raseiniai, Ukmergė, Švenčionys. Visur kitur – tamsa, tyla, skubus sinagogų virtimas maximomis bei abejingas vėpsojimas į griūvančias medines sinagogas, apleistus senuosius žydų kapus.

Dėl antrojo klausimo atsakymas pakankamai aiškus. Pagal tai, kokiais tempais rengiamas Lietuvos žydų turto restitucijos įstatymas, kaip sukosi reikalai, susiję su buvusių Vilniaus Šnipiškių žydų kapinėmis, drįstu teigti, kad buvusi premjero Gedimino Kirkilo bei prieš tai buvusioji Vyriausybė laikėsi vilkinimo politikos, t. y., tarsi tikėdamasi, kad problema savaime išnyks, nes dešimtmetis kitas ir žydų Lietuvoje nebeliks. Svarbu pusėtinai atrodyti prieš JAV ir kai kurių ES šalių diplomatinį korpusą. Dėl restitucijos randama begalės keisčiausių pasiteisinimų: girdi, kol patys žydai tarpusavyje nesusitars, valdžia negalės nieko nutarti. Tarsi nežinotų, kas tuos nesutarimus inspiruoja. Vilkinimo strategiją užėmė ir Lietuvos teisėsauga, spręsdama klausimus, susijusius su asmenimis, įtariamais tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavus holokausto žudynėse. Naiviai tikintis, kad vilkinimas viską savaime išspręs, o keltinos ar iškeltos bylos nepatekimas į teismą tik prisidės prie Lietuvos tarptautinio prestižo išsaugojimo. Kaip „prisidėjo“ – visi puikiai žinome.

Į trečią klausimą apie Lietuvos žydų bendruomenę sunkiausia atsakyti, nes rimtų sociologinių tyrimų neturime, turime tik vos matomą diskursą žiniasklaidoje bei tvirtą savo asmeninę nuomonę. Aišku, aš taip pat galėčiau tik remdamasis savo asmenine patirtimi apibrėžti Lietuvos žydų identitetą.

Kalbant apie lietuvių ir žydų santykius, lietuviai, mano galva, labiausiai turėtų būti suinteresuoti, kad: pirma: Lietuvos žydų tautinis identitetas nuolat stiprėtų. Paradoksalu, bet šiuo momentu lietuviai yra pagrindiniai jų identiteto formuotojai, o ne patys žydai. Dabar Lietuvoje dėl politinės valios stokos, miglotos Lietuvos geopolitikos, negebėjimo pažaboti antisemitizmo recidyvų savaime formuojasi labai fragmentuotas, sunkiai apibrėžiamas žydiškasis identitetas. Ši situacija suponuoja laikinumo pojūtį, labai liūdna, bet neretai ir nesaugumo. Jeigu būčiau taip teigdamas neteisus, atsakykime patys sau į labai paprastą klausimą: kodėl apie pusė Lietuvos žydų vengia viešinti savo kilmę? Kodėl ne visi dalyvauja bendruomenės veikloje, siekia būti fiksuotais jos nariais?

Antra. Valstybė būtų suinteresuota, kad į Lietuvą grįžtų kuo daugiau litvakų, ypač iš Pietų Afrikos Respublikos, kurioje apie 80 procentų kilę iš Lietuvos. Numatytos restitucijos lėšos galėtų būti labiausiai naudotinos grįžimo ir įsikūrimo programoms, ne tik kultūrinio paveldo, švietimo apie holokaustą bei pačios bendruomenės rėmimui. Šiame procese nematau prieštaros su Izraelio valstybės repatriacijos politika, nes pagarba kiekvienos asmenybės pasirinkimui, kur gyventi, Lietuvoje egzistuoja, nors ne be kontroversijų. Apsigyventi savo senelių žemėje ne pats blogiausias pasirinkimas. Tuoj galime pradėti šnekas apie Lietuvos pilietybės įstatymą, kitus niuansus. Bet atsakykime patys sau į pirmus du klausimus, ir politinė valia savaime atsiras. Idealistiniai paistalai? O Lietuvos sionistai prieš karą persikėlę į Izraelio žemę nebuvo idealistai?

Trečia. Būtina suvokti, kad, prarasdama likusius Lietuvos žydus, Lietuva nutraukia savo istorijos tęstinumą, ją dirbtinai fragmentuoja, pati savo rankomis trindama šalies atmintį ir nebeužtikrindama kultūrinės tradicijos pratęsimo, be kurio apskritai kultūra negalima.

Ar tai įmanoma, ar toks scenarijus visiškai naivus, absoliučiai atitrūkęs nuo Lietuvos realijų? Savo kad ir nedideliam optimizmui turiu du argumentus. Pirmasis – politinės konsteliacija. Ji šiek tiek palankesnė nei buvusi. Seimo dauguma ryžtingesnė, mažiau mėgstanti veiklos imitacijas. Nors labai marga, turinti daug ksenofobiškai nusiteikusių Seimo narių. Prezidentė linkusi į staigius judesius, valingus sprendimus, kurių labai bijo apsnūdę valdininkai. Bet svarbiausia – dirbti į Vyriausybę atėjo būrys visiškai drąsių europietiško mentaliteto ministrų, nebijančių konkrečių sprendimų, o veiklos imitacijos tiesiog organiškai neapkenčiančių. Pagaliau aš tikiu, kad premjeras Andrius Kubilius yra paprasčiausiai padorus žmogus, be to, Lietuvos žydų kultūrą priimantis kaip savą, o ne kaip svetimą.

Antrasis argumentas – konkretūs pavyzdžiai iš Lietuvos ir kaimyninės Lenkijos pastarojo dvidešimtmečio kultūrinio gyvenimo. Antai kaimyninėje Lenkijoje jau susiformavo ištisas sluoksnis lenkų kilmės žmonių, mokančių jidiš kalbą, tyrinėjančių žydų kultūrinį paveldą ir verčiantį jį modernaus lenkiško identiteto dalimi. Pradžioje Lenkijos žydams tai kėlė susierzinimą, bet dabar niekas per daug nebeniurna, kai Krokuvos Kazimieže simpatinga lenkaitė restoranėlyje dainuoja jidiš kalba. Lietuviškojoje Lenkijoje, Seinuose, Paribio fondo organizuotame Klezmerių ansamblyje groja ko ne 20 jaunų žmonių. Ir labai vykusiai. Svarbiausia, kad jų koncertus lanko vietiniai seiniškiai, ne tik kultūros turistai ar vietos valdžios reprezentatoriai. Panašių procesų yra ir Lietuvoje, ypač aukštosiose mokyklose.

Lietuvoje per pastaruosius 20 metų sugebėta visiškai integruoti į Lietuvos kultūrinę apyvartą Mažosios Lietuvos kultūrinį paveldą kaip lietuviškosios savasties dalį. Nors buvusio Klaipėdos krašto gyventojų autochtonų likę gal kokie 3-5 procentai, dauguma dabartinių Klaipėdos ir Šilutės rajonų gyventojų lietuvninkų kadaise klestėjusią civilizaciją jau priima kaip savą. Etnografiniuose ansambliuose kalbama jų tarme, dainuojamos klaipėdiškių dainos, vilkima tik jų rūbais. Paradoksalu, bet mažumos kultūra tapo reprezentacine regiono kultūra. Tą parodė ir Tūkstantmečio dainų šventė. Kiti lietuviai, ypač aukštaičiai ir suvalkiečiai, net nesusimąsto, kad čia žemaičiai ir dzūkeliai persirengę žygiuoja. Be abejonės, klaipėdiškių gana masiškas Hitlerio palaikymas 1939 metais, lemtingu laiku atsukus Lietuvai nugarą, seniausiai pamirštas. O juk liuteroniška to regiono kultūra, buvusi tiek šimtmečių vokiškosios kultūros orbitoje, pats žmonių mentalitetas, yra daugumai lietuvių gerokai tolimesnė nei lietuvių katalikiškoji kultūra, palyginti su lenkų, ypač Vilniaus krašto. Reprezentacine Lietuvos kultūra jau tampa ir Lietuvos bajorų kultūra, kurią tradiciškai buvo įprasta vadinti lenkiškąja, t. y., svetima. Prieš akis du akivaizdūs pavyzdžiai, įrodantys, kad, net esant tokiai miglotai šalies geoplitikai ir fragmentuotai politinei valiai, lietuviai beveik spontaniškai kuriasi naują, modernų tautinį identitetą.

Tik lietuvių visiškas Lietuvos žydų suvokimas kaip dalies savęs, aiškiai išreikštas noras su žydais kartu sulaukti kito tūkstantmečio, gali situaciją pakeisti į visiškai naują kokybę. Šansas dar lieka. Bet tikrai paskutinis. Jeigu juo VISA Lietuvos visuomenė nepasinaudos, tai jau bus XXI amžiaus Lietuvos istorijos nevėkšliškas sutrikimų puslapis. Tikrai galėtų jo nebūti.

Bernardinai.lt