Nepaisant visų anksčiau žinomų aplinkybių, man vis dėlto buvo nemaža staigmena toks greitas ir staigus posūkis Lietuvos užsienio politikoje.

Visgi reikia patikslinti: staigmena prasidėjo ne nuo vakarykščio Baltarusijos diktatoriaus vizito, o dar pavasarį, kai Tėvynės sąjungos atstovas užsienio reikalų ministro kėdėje viešai prabilo apie naujus santykius su Rusija. („Žiūrėdami vieni kitiems į akis bei kolegiškai, draugiškai kalbėdami, galime rašyti naują Lietuvos ir Rusijos santykių puslapį“, – Vygaudas Ušackas.) Nors dar 2007-ųjų pavasarį TS-LKD lyderis, dabartinis premjeras, savo rengtoje ir iki šiol neatšauktoje „Rusijos sulaikymo strategijoje“ teigė visiškai priešingai: „Rusija tampa pavojinga ne tik savo kaimynėms, bet ir pati sau“, – Andrius Kubilius.

Dalia Grybauskaitė dar prieš Prezidento rinkimus kandžiai atsiliepė apie tuometinę Valdo Adamkaus vykdytą Lietuvos užsienio politiką (kokie mes regiono lyderiai, jei tik vieni apie tai žinom?) ir žadėjo Lietuvos užsienio politiką padaryti „pragmatiškesnę“.

Kokią ir kaip – nedetalizavo. Dabar jau matome: Prancūzija staiga tampa Lietuvos strategine partnere, netikėtas skambutis Rusijos prezidentui dėl kelių blokados ir viso to užviršavimas – Baltarusijos diktatoriaus draugiškas vizitas į Lietuvą, į Europos Sąjungą.

Beje, paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas A. Lukašenka yra pirmasis užsienio valstybės vadovas, atvykęs į Lietuvą Prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimu. Ir atvykimo kontekstas yra, švelniai tariant, keistokas: šiuo metu kaip tik visame Lietuvos nedemokratiškame pasienyje (Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje – taigi net iš dviejų pusių) vyksta ypatingo masto (per 12 tūkstančių karių) Rusijos ir Baltarusijos strateginiai kariniai manevrai. O kad kontekstas būtų dar aiškesnis būtinai turim žvilgtelėti į šių dienų Kaliningrado „Niezavisimaja gazeta“ („Nepriklausomą laikraštį“): „Agresoriai prasiveržė per Lietuvos – Rusijos sieną Krasnoznamensko (Raudonosios vėliavos) rajoną ir forsavę Nemuną pradėjo mūšį su Kaliningrado gynybiniais pulkais. Tokia yra naujausioje Rusijos ir Baltarusijos istorijoje vykstančių pačių masiškiausių operatyvinių – strateginių karo pratybų „Vakarai – 2009“ legenda.

Kažkur girdėta ir pamiršta, ar ne? O dar tie išlikę pavadinimai...

Bet eikim nuo pradžių – nuo Prancūzijos. Regis, nieko neįvyko – nuvyko mūsų Prezidentė į Paryžių, pasiūlė galantiškasis Nikolas Sarkozy strategiškai bendrauti – negi atsisakysi? Viskas taip, bet, jei gerai pamenu, tai Lietuvos strateginė partnerė Europos Sąjungoje iki šiol buvo Lenkija, o pasaulyje – JAV. JAV ir Prancūzijos santykiai, kaip žinome, pastaruoju metu vis labiau kibirkščiuoja ir net virsta atvirais demaršais NATO gretose, Prancūzija tampa antiamerikoniškumo lydere Europos Sąjungoje. Lietuva kartu su Lenkija iki šiol buvo laikomos bene pagrindinėmis JAV politikos rėmėjomis Europos Sąjungoje (pamenate George‘o Busho žodžius Vilniuje – Lietuvos priešai yra ir JAV priešai – to nėra pasakęs daugiau nė vienos valstybės vadovas). Tuo metu kai Andrius Kubilius kūrė „Rusijos sulaikymo strategijas“, Prancūzija ypač meiliai pradėjo glaustytis su Rusija. Todėl po mūsų naujos strateginės partnerystės net ir politikos pirmokui kyla tokie paprasti klausimai: ar JAV jau nebėra Lietuvos strateginė partnerė? Jei yra, tai kurios strateginės partnerės – JAV ar Prancūzijos poziciją Lietuva palaikys, kai jos eilinį kartą susikirs NATO, Rusijos ar kitais užsienio politikos klausimais?

Tas pats neaiškumas ir dėl buvusios vienintelės strateginės partnerės Europos Sąjungoje – Lenkijos. Ar ji tokia ir išlieka (sprendžiant iš D. Grybauskaitės pažadų dėl lenkiškų pavardžių rašybos lenkiškomis raidėmis Lenkija mums tapo dar strategiškesnė), o jei taip, tai kiek strateginių partnerių Europos Sąjungoje Lietuva žada turėti – dvi, tris ar visas dvidešimt penkias?

Kaip apskritai dabartiniai Lietuvos politikos dirigentai supranta nuostatą „strateginis“ partneris? Ar taip pat kaip ir N. Sarkozy?

Štai Rusiją ir Baltarusiją, nepaisant kai kurių tarpusavio trinčių, drąsiai galime laikyti strateginėmis partnerėmis. Tai akivaizdžiausiai rodo ir jau minėti kariniai manevrai „atremiant agresorių iš Lietuvos pusės“, tą patį prieš vizitą į Lietuvą ne kartą pabrėžė ir A. Lukašenka (iš A. Lukašenkos interviu Lietuvos televizijoms labiausiai įstrigo du momentai: kaip jis gyrėsi žinąs, kad Lietuva yra pagrindinė JAV politikos „stūmikė“ Europos Sąjungoje ir tai, kokiu balsu ir mimikomis jis klausė mūsų žurnalistų, ar mes tikrai „save laikome“ Europos Sąjunga – iš to provokuojamo ir kiek pašaipaus tono buvo aišku, kad jam Lietuva, kaip ES dalis, yra greičiau kvailas pokštas nei ilgalaikė realybė).

Pasikartosiu – labai simboliška diktatoriaus atvykimo į Lietuvą aplinka: iš vienos Lietuvos pusės Baltarusijos ir Rusijos kariniai manevrai, iš kitos – NATO šalių (manau, nesuklysim teigdami, kad NATO oro manevrų laikas virš Baltijos valstybių neatsitiktinai sutapo su diktatorių karine demonstracija).

Žinoma, formaliai Lietuvai nėra jokių kliūčių draugauti su A. Lukašenka: ES po tam tikro Baltarusijos „atšilimo“, kažkuo primenančio „geruosius“ Chruščiovo laikus, įtraukė Minską į Rytų partnerystės programą. Maža to – kai kam gali atrodyti, kad taip maloniai priimdami Baltarusijos diktatorių mes lyg ir atliekame nemalonią, bet istorinę misiją: juk visai gali būti, kad, sulaužius geležinę uždangą tarp Baltarusijos ir Lietuvos, baltarusiai greičiau pamatys kitokį gyvenimą tame baisiame kapitalizme ir staiga praregės prieš kitąmet vykstančius prezidento rinkimus (nors, jei pamenate, tai mūsų tautos atstovas Seimo narys Bronius Bradauskas prieš penketą metų praregėjo būtent Baltarusijoje, negalėdamas atitraukti nostalgiško žvilgsnio nuo dar išlikusių baltarusiškų kolchozų). Ir tada praregėję baltarusiai patys demokratiškuose rinkimuose nuvers savo diktatorių... Ir prasidės Baltarusijos europizacija, demokratizacija, kapitalizacija...

Jūs tikite tokiu strateginiu scenarijumi? Aš – ne.

Man kur kas įtikinamiau skamba garsaus į Angliją pabėgusio sovietinio žvalgybos karininko Vladimiro Rezuno (Viktoro Suvorovo) priminimai: „Jeigu nepatyręs lošėjas sėda lošti kortomis su sukčiumi, tai paprastai padaro tik vieną klaidą: ima kortas į rankas... 1939 metų rugpjūtį į Maskvą atvyko Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinės delegacijos derėtis dėl bendrų veiksmų prieš Vokietiją. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės pakartojo nepatyrusių lošėjų klaidą. Sėdusios prie vieno stalo su Stalino sukčiais, Didžioji Britanija ir Prancūzija derybas pralaimėjo.“

Manau, kad rimtos derybos tarp Lietuvos ir Lukašenkos Baltarusijos ar Putino Rusijos yra iš anksto pasmerktos mūsų pralaimėjimui.

Pirmiausia dėl visiškai skirtingų tikslų: mūsų „demokratėjantys“ kaimynai A. Lukašenka ir V. Putinas net neslepia, kad Lietuva jiems ir toliau ne visai Europos Sąjunga – „mus jungia bendra istorija, kartu kovojome su fašistais, nebuvo jokių slaptų 1939 metų protokolų ir Lietuvos okupacijos“ ir visa kita nesikeičianti melodija pasižymi vienu istoriškai pliku motyvu – priėjimu prie Baltijos jūros, prie Petro Pirmojo „lango į Europą“. Kaip sako tas pats V. Rezunas: „Juk Rusija sėdi ant vamzdžio, ir tas vamzdis prieina prie Baltijos jūros. Uostas Sankt Peterburge – tai Leningrado karinė apygarda, ten karinė jūrų bazė, bet jis užšąlantis, o reikia neužšąlančio.“

Tad jeigu mes su Rusija ir Baltarusija kalbamės apie ekonomiką ir neužšąlantį Klaipėdos uostą, tai nebūtinai reiškia, kad abi pusės mąsto apie tą patį. Kad ir kelintas būtų „naujas santykių puslapis“, jų rašytojų iš anos pusės rankos vis dar suteptos krauju. Jei kam neužtenka „be žinios dingusių“ Baltarusijos opozicijos lyderių, galėjusių lygiaverčiai rinkimuose kautis su A. Lukašenka, tegu prisimena a. a. Vytauto Pociūno žūtį ir baltarusių „tyrimą“. Pagaliau net vizito išvakarėse mūsų mielaširdingas svečias įžūliai Lietuvos televizijoms melavo neva nežinąs, kad Baltarusijoje nuo Lietuvos teisėsaugos po savo sparnu slapsto vieną pagrindinių Sausio 13-osios pučo organizatorių – generolą V. Uschopčiką.

Na, sakykit, jei jūsų derybų partneris įžūliai jums meluoja vienąkart, kuo remdamiesi tikite kitais jo pažadais? Ir ypač po jo ciniško patikinimo, kad jis nesikeis, nesistenkite. („Negalime iškrypti iš kurso, kuriuo einame daugiau kaip 10 metų“, – A. Lukašenka.) Patikėjote, kad pagerės Lietuvos verslininkų sąlygos Baltarusijoje? Galiu lažintis – tik tiek ir tada, kai tai bus naudinga A. Lukašenkai. Bet taip jau buvo ir iki vizito. Patikėjote, kad atiduos mūsų prokuratūrai V. Uschopčiką? V. Adamkus jau bandė tai prieš gerą dešimtmetį Medininkuose. Galiu lažintis – kol valdžioje bus A. Lukašenka, tol V. Uschopčiką matysim kaip savo ausis. Ir V. Pociūno byloje niekas nepajudės net per milimetrą („pareigūnai dažnai krenta").

Po šio paskutinio Europos diktatoriaus vizito į Lietuvą belieka tik liūdnai konstatuoti: A. Lukašenka puikiai sužaidė savo naują priešrinkiminę partiją, pasišaipė iš Vakarų demokratijos ir iš mūsų („jūs ką nors galite be Briuselio?"), o Lietuva prisidėjo prie to, kad jo režimas Baltarusijoje dar prasitęstų. Lietuva, iki šiol buvusi pagrindinė Baltarusijos ir Rusijos režimų prokurorė Europos Sąjungoje, šiandien tampa jų advokate. Taigi ir vėl esame regiono lyderiai – tik jau iš kitos pusės.

Deja, tokia Lietuvos užsienio politika nėra nei pragmatiška, nei toliaregiška, juoba kažkoks „naujas santykių puslapis“.

Tai labai kruvinas puslapis iš seno neišmokto istorijos vadovėlio.

Tai puslapis, kuriame derėtų užrašyti tokį klausimą: ką dar be gėdos jausmo davė Lietuvai šio diktatoriaus vizitas?  

Bernardinai.lt