Daug (pakeliamos) skulptūros lengvybės, šiek tiek išsiblaškiusios tapybos ir kaip reta susikaupusios mados – toks šios savaitės „Šešių galerijų dienų“ maršrutas tikiuosi, neprailgs.

Galerijose nedažnai užtiksi skulptūros. Jaunieji skulptoriai labiau domisi šiuolaikiniu menu – objektais ir instaliacijom (kurių mūsų galerijos nerodo), o likusių dauguma neretai atrodo užstrigę ties 80-aisiais, mažosios, arba dekoratyvinės plastikos sužydėjimo metais. Galerijoje „Meno niša“ eksponuojama portugalų menininkės paroda „Skrydis“. Nedideli kūriniai iš akmens ir metalo – labai poetiški.

 

 

Autorei vis dar smagu versti sunkų akmenį debesiu ar aštrų metalą – pūkais. Išties jai pavyksta – skulptūros tarsi lyrinė poezija sklendžia, mąsliai tyli ir romantiškai moja.

 

 

Tokie lengvi, nepretenzingi ir išties kokybiškai atlikti kūriniai turbūt visada turės savo žiūrovą.

 

 

Jei užeisite į Pamėnkalnio galeriją, taip pat rasite skulptūros. Čia rodomos net dviejų menininkų – Ryto Jono Belevičiaus (skulptūra) ir Arvydo Baltrūno (tapyba) parodos. Tęsiant kalbą apie skulptūrą – lietuviškasis mažosios plastikos variantas labai... lietuviškas. Autorius tarsi kiek plėšosi tarp lyrizmo ir socialinių temų. Kaip visada, kai menininkas vienu metu nori labai daug pasakyti, žiūrovas sutrinka.

 

Autorius parodą pavadino „Suaugo, arba pokalbis apie Ievos sukūrimą ir mamas...“. Mamos – tema šventa, nieko čia nepasakysi ir nesuabejosi. Tuo tarpu skulptūros – šiek tiek erotiškos. Vyrauja moters kūno siluetai, vyriškojo prado simbolių nėra. (Jei mane auklėtų lietuviškoji dailė, būčiau šventai įsitikinusi, kad vyrai nedalyvauja gyvybės atsiradimo procese).

 

 

Kai kuriose jų gražiai ir paveikiai interpretuojamas augimo, vystymosi vyksmas.

 

 

Žinoma, neatsiejama mažosios plastikos dalis – lengvumo įspūdis ir (čia jau turbūt eksponavimo minusas) – gausa, kuri ne visada padeda susikaupti ties kūriniais. „More is less (daugiau yra mažiau)“ – žymus marketingo šūkis galioja ir galerijų salėms...

 

 

Šalia R. J. Belevičiaus skulptūrų rodomų Arvydo Baltrūno paveikslų ekspozicijos pavadinimas „Tango arba septyni žvilgsniai į šv. Baltramiejų“ taip pat privertė kiek suglumti.

 

Rastas paaiškinimas nedaug padėjo: „Tapybos parodoje eksponuojami du paveikslų ciklai. Viename cikle nutapyti Vilniaus Užupio rajono vaizdai, kitame cikle matome tango šokio akimirkas. Šokant tango, susitinkama ir su muzika, ir su kitu žmogumi. Kiekvieną kart susitikimas būna skirtingas, nepakartojamas ir intriguojantis. (...) Užupio dvasia artima tango dvasiai. Tai intymumas, netikėtumas, praėjusio laiko tėkmės jausmas.“

 

Prisipažinsiu, apžiūrinėdama paveikslus daugiau sukau galvą apie labai jau keistą Užupio ir tango šokio sugretinimą. Tiksliau, apie to sugretinimo priežastį. Akivaizdu, kad tapytojas pastaruoju metu tapė tiek formaliai, tiek turinio prasme skirtingus paveikslus. (Spėčiau, komerciškai daug labiau pateisina šiuo metu labai populiari šokio tema). Todėl į šią parodą siūlyčiau žiūrėti kaip į dvi atskiras. Čia ir gražios tango figūros,

 

 

ir romantiškoji Šv. Baltramiejaus bažnytėlė tarp rudeniško geltonio ir ekspresionistinių debesų.

 

 

Galvoju: tango prie Baltramiejaus bažnyčios būtų išties užupiška ir įdomu.

 

Trečioji paroda – prekybos centro „Gedimino pr. 9“ ketvirtame (parodoms skirtame) aukšte atsidariusi dizainerės Lauros Dailidėnienės paroda. Laura viena iš tų dizainerių, kurie nenuskurdina mados iki plokščiojo „pirk-parduok“ lygmens, primindama, kad kostiumo dizainas dėstomas Vilniaus dailės akademijoje, suprask, turi kažką bendro su menu.

 

 

Šiais metais festivalyje „Mados infekcija“ dizainerė pristatė kolekciją pavadinimu „Ozonas“. Paroda tuo pačiu pavadinimu – tarsi demonstruotos kolekcijos papildymas, menininkės komentarai išreikšti asambliažų forma. „Ozonas“ – ekologiška tema. Apie vartojimą, kurį sukelia kažkieno suformuotų „tikslų“ (juos menininkė įprasmina didžiulio deimanto įvaizdžiu) nuolatinis siekimas. Vartojimo grandinė niekur neužsibaigia, o aplinka tampa vis labiau užteršta.

 

Lauros Dailidėnienės kūryba visada prasideda nuo idėjos, žiūrovui perduodamos žinutės. Mados pasaulyje tai kartais kelia keblumų, nes yra įprasta žvelgti į išorę, koncepciją paliekant kaip nereikšmingą foną. Šia paroda menininkė tarsi pabrėžtinai liepia pažiūrėti į rūbą kaip idėjos išraišką. „Šie rūbai neskirti vartojimui. Stengiuosi išskirti drabužius meninėms kolekcijoms ir tuos, kuriuos siūnu klientams asmeniškai,“ teigia dizainerė.

 

 

Šalia rūbų eksponuojami asambliažai – įdomioji parodos dalis. Jais autorė išreiškia savo požiūrį į aplinką. Juose – rūbai, nuotraukos ir stiklo papuošalai. Iš pirmo žvilgsnio patraukliai atrodantys papuošalai savyje slepia grėsmės ženklus: stikle užšalęs vabzdys, tamsių kaminų dūmų „dekoras“ ar tikra skysta nafta tarsi klausia: ar norėtum tai nešioti?

 

 

Turbūt retas norėtų ant kaklo nešioti šlakelį naftos. Kita vertus – tai miestiečių kasdienybė, kurioje dažnai jaučiamės visai komfortabiliai...

 

 

„Nenoriu nieko teigti griežtai. Norėjau paskatinti susimąstyti ir prieiti prie savų išvadų. Norėčiau, kad kiekvienas susikurtų savo pabaigos variantą. Maniškis, neslėpsiu būtų gana kraupus... Asmeniškai aš negaliu ramiai žiūrėti mokslinių laidų apie mūsų aplinką. O jei dar apie savo vaikus pagalvoju, apie jų ateitį... Asambliažų paroda skatina pamastyti vartojimo, gyvenimo būdo ekologijos, aplinkos tema,“ – teigia autorė. Nežinau, kiek žmonių ši paroda paskatins susimąstyti ekologijos temomis, tačiau tikiu, kad nepatingėję užsukti į parodą gal kiek pakeis nuomonę apie madą.

 

Maria Leal da Costa, ”Skrydis”, galerija ”Meno niša”, J. Basanavičiaus 1/13, iki spalio 2 d. Rytas Jonas Belevičius, „Suaugo, arba pokalbis apie Ievos sukūrimą ir mamas...“

 

Arvydas Baltrūnas, „Tango arba septyni žvilgsniai į šv. Baltramiejų“ Pamėnkalnio galerija, Pamėnkalnio 1/13, iki spalio 3 d.

 

Laura Dailidėnienė, „Ozonas“, Prekybos centras „Gedimino pr. 9“, IV aukštas, iki spalio 1d.

Bernardinai.lt