Pakartojame prieš keletą metų spausdintą, bet aktualumo tikrai nepraradusį jaunos mokslininkės tekstą.

Tu sakai, kad tai, kas susiliejus kiaušialąstei ir spermatozoidui užsimezga moters gimdoje, nėra žmogus. Turbūt laikai tai kažkokiu embrionų rūšiai priklausiančiu gyviu ar moters pilvo dalimi, panašios į apendiksą svarbos. Manai, kad jeigu šis „ląstelių darinys“ kažkam trukdo įgyti mokslinį laipsnį, sportuoti, madingai pasipuošti ar skaniai pavalgyti, galima jį paprasčiausiai pašalinti iš svetimo kūno. Grindi tai moters teise į kūno vientisumą. Argumentuoji tuo, kad išaugęs jis iš moters ne vieną kąsnį ir daug kitų gerų dalykų atims, o kartais pastaroji juk būna dar „nepasiruošusi” dalintis. Gini nepasiruošusių teisę į malonų gyvenimą, priemones maloniai gyventi (kontraceptines priemones) ir teisę pasirinkti, kaip elgtis su tokio gyvenimo pasekmėmis. Vadini tai „užmezginėjimo“ (reprodukcinėmis) teisėmis, be teisės į patį „užmezginėjimą“ apimančiomis ir teisę į „užmegstųjų“ naikinimą. To, kuris „užmezginėjant“ per klaidą užsimezgė, teisė nebūti sunaikintam (teisė gyventi) lyginant su moters pasirinkimo teise yra tik „teisytė“... Tokia pat maža, silpna, tyli ir nematoma kaip ir jos turėtojas. Todėl tau akivaizdu, kas šioje teisių konkurencijoje turi laimėti. Ir viduramžiška aiškinti kitaip.

Nors daug kas jau bandė, aš vis dėl to dar kartą pabandysiu paaiškinti kitaip.

Būna žmogaus gyvenime tokių situacijų, kai jo kūne tarpsta gyvūnai, kurie nėra žmonės (Pavyzdžiui, askaridės, spalinės). Iš kur mes žinome, kokiai biologinei rūšiai priklauso šie gyvūnai? Gydytojas turbūt daugelį lengvai atpažintų pagal tai, kaip jie atrodo. Bet išvaizda gali ir apgauti (Pavyzdžiui, jauną askaridę galima supainioti su spaline). Kad gydytojai rečiau apsiriktų, į pagalbą ateina ir genetikos mokslas. Neteigiu, kad genetika gali pasakyti apie gyvūną viską, bet bent jau jo priklausymą vienai ar kitai rūšiai nustato patikimai. Ir taip jau yra, kad susiliejus žmogiškoms vyriškai ir moteriškai gametoms, susiformavęs genetinis kodas visada yra ne kokiai kitai, bet homo sapiens rūšiai priklausančio individo genetinis kodas. Gali būti tikras, kad niekada po natūralaus moters apvaisinimo, jos gimdoje neužsimezgė organizmas su slieko, viščiuko ar šuns genomu. Genetikams akivaizdu, kad pagal susiformavusį genetinį kodą, moters gimdoje esantis organizmas priklauso žmonių rūšiai, kaip ir akivaizdu, kad mažas sliekas vis tiek yra sliekas, o vištos kiaušinyje augantis embrionas yra viščiukas ankstyvojoje savo vystymosi stadijoje. Nėra už genetiką patikimesnio būdo nustatyti tai, kokiai rūšiai priklauso viena ar kita gyvybės forma. Todėl turbūt racionalu vadovautis šiuo mūsų laikų mokslu, aiškinantis, kas gi užsimezga moters gimdoje. Kai tau atrodo, kad ten užsimezga kažkoks naujas organas, auglys ar kitokia moters kūno dalis, irgi gali padėti genetika. Taip jau yra, kad visų moters kūno dalių ląstelėse yra tos pačios moters genetinis kodas, susiformavęs dar tada, kai susiliejo jos mamos ir tėčio gametos. Nei vienos jos kūno dalies, organo, piktybinio ar gerybinio auglio ląstelių genetinė medžiaga nėra sudaryta iš jos ir jos vyro, partnerio DNR atkarpų. O kai moters organizme įvyksta kiaušialąstės apvaisinimas, 23 vyro ir 23 moters chromosomos susimaišo taip, kad suformuojamas visiškai naujas, unikalus, niekada iki tol neegzistavęs genomas. Iš šio genomo matyti, kad užsimegusi gyvybė yra tos pačios rūšies, bet kitas nei moteris individas. Iš jo genomo matyti, kad tas vienos, keturių, o vėliau vis daugiau ir daugiau, ląstelių darinys yra žmogus. Tai rodo, jog nėščios moters kūne yra kito žmogaus kūnas. Todėl, jei pripažįsti, kad moteris turi teisę į savo kūno vientisumą, turi tą teisę pripažinti ir jos kūne esančiam žmogui. Juk taip jau yra, kad žmonės yra susitarę vieni kitų nežudyti...

Pirmasis ir pagrindinis žmogiškumo principas sako, jog žmogus, kad ir  koks jis būtų, yra vertingas pats savaime, jog ši vertė yra absoliuti, kad kiekvienas kitas žmogus yra tiek pat vertingas, kiek ir tu. Postuluodamas absoliučią ir nediferencijuojamą žmogaus vertę, pirmiausia jis liepia – „nežudyk“. Žmogus kaip biologinė būtybė visą savo egzistavimo laiką genetiškai yra homo sapiens rūšies atstovas, o kaip socialinis asmuo, žmogus visą savo gyvenimą yra moraliai susaistytas su kitais žmonėmis, su kiekvienu iš jų atskirai ir su visa žmonija bendrai. Žmogiškumo principai, prasidedantys nuo žmogaus absoliučios vertės konstatavimo ir bet kokių pasikėsinimų į jo gyvybę draudimo, taikomi visuotinai – įpareigoja visus žmones visų žmonių atžvilgiu, nepaisant buvimo vietos, kokybinių (protinių, kūrybinių, kitokių gebėjimų) ar kiekybinių (dydžio, svorio, amžiaus) homo sapiens rūšies atstovo požymių. Kiekvienas asmuo yra (ir tu esi) moraliai įpareigotas nesikėsinti nei į vieno Žemėje, Lietuvoje, gimdoje gyvenančio jau didelio ar dar labai mažo žmogaus gyvybę.

Visoj visatos laiko begalybėj tau duotas vienas gyvenimas ir tavo reikalas, kaip tu išnaudosi savo vieninteles, niekada nesugrąžinamas ir nepakeičiamas minutes, valandas, dienas. Nereikia būti aukšto „mentalinio lygio“, kad suprastum, jog tau kito gyvenimo ir kitų minučių niekada nebebus. Nereikia būti davatka, kad suprastum, jog tu esi toks, o kai tavo minutės pasibaigs, tu amžinai liksi toks, ką per jas darei, sakei, ko siekei. Tu pats renkiesi, koks esi ir koks būsi tol, kol egzistuos laikas. Visiškai nesvarbu, kad savo darbus grindi karjeros, politikos, reklamos, teisių gynimu ar kitais „gražiais“ motyvais. Jei agituoji už teisę žudyti, ją įgyvendini ar ja naudojiesi, esi ir būsi žmogus, kuris savo valia atsisakė žmogiškumo. Tu tai renkiesi dabar ir niekas be tavęs to pakeisti niekada negalės.

Bernardinai.lt