Laimonas Tapinas Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais. Vilnius: Alma littera, 2008.

Perskaičius tik dar kartą įsitikinau, jog geri režisieriai turi būti despotai. V. Žalakevičius, atrodo, buvo gal ir nuosaikesnė figūra už J. Miltinį, bet irgi ūmaus būdo, aštrių pasakymų nevengiantis, kiek ekscentriškas režisierius. Tiesa, kinas turi visai kitą specifiką, negu teatro scena, tačiau konfliktų bei intrigų ir čia įvyksta nemažai. Asmenybiška publicistika, dar kartą patvirtinanti, jog L. Tapinas yra jautrus biografas, fiksuojantis ne vien V. Žalakevičiaus gyvenimo faktus, bet ir švelniai eskizuojantis tuometinio kultūrinio gyvenimo skerspjūvį. Vis dėlto keistai nuteikia publikuojami gan intymūs meilės laiškai: imi matyti prarają tarp anuometinio jausmų reiškimo raštu ir realių santykių, neretai grindžiamų buitiniu pragmatiškumu. Bet tada prisimeni, jog ir M. K. Čiurlionis tokius rašė S. Kymantatei, ir nusiraminus skaitai toliau. Pamažu dėliojasi gana vientisas asmenybės portretas, kurio paskutinius potėpius randi dukterų pasakojimuose apie pamokų ruošimą, reikliojo režisieriaus perfilmavimus televizijoje, liudijimus apie mėgstamas knygas. Įdomi, man niekur negirdėta medžiaga, kaip V. Žalakevičius nebuvo priimtas į rašytojų sąjungą. Taip pat juoktis priverčianti gyvenimiška scena, kurioje kino klasikas pasakoja K. Smoriginui, kaip netyčia ryškiai morkine spalva nusidažė plaukus. Knygos parengėjams turėčiau priekaištą dėl to, kad ne po visomis nuotraukomis yra datos. Suprantama, leidinys atkartoja madingą tendenciją skubiai leisti pseudobiografines knygas (sušlietas iš įvairių prisiminimų apie ne taip jau seniai mirusus meno žmones-legendas), bet kruopštaus autoriaus dėka studija atrodo tikrai kultūringai. Nepatingėta panarplioti psichologizmus komplikuotuose santykiuose su aktoriais, kolegomis režisieriais. Skaitant net ėmė pavydas, kad teatralai (priešingai, negu dažniausiai anemiški literatai) aistringai, bet ir kūrybingai reiškia pyktį bei kitas emocijas. Labai įstrigo vidinį asmens orumą atskleidžiantis V. Žalakevičiaus posakis ,,Man skanus tik tas maistas, už kurį aš pats susimoku“: po jo jau visos simpatijos lieka jam, ką kontraversiško šis kino kūrėjas bepasakytų.

Ši knyga „Baltų lankų“ knygyne

Irena Čepienė Lietuvių etninė kultūra / Raidos įžvalgos. Vilnius: Alma littera, 2008.

Knyga labai jau vadovėliška, nors turbūt skirta jaunimui – suaugęs, bent jau humanitaras, joje vargu ar ras informacijos, kuri būtų visiškai negirdėta. Kita vertus, ji primena, kada reikia, esminius etnologijos pagrindus. Moksleiviams, žinoma, būtų geriau, jei panašaus pobūdžio studijos būtų rengiamos atraktyviau, kaip tas į komiksus gravituojantis ,,Almos litteros” projektas (serija ,,Pradinukų enciklopedija”). O čia matome mokslinį darbą, nedaug priartintą prie eilinio suvokėjo; lengvai adaptuotą, tačiau negardinamą pikantiškomis ,,įdomybėmis”. Dėstymo stilius gana sunkus, ne visiems įkertamas, kartais nuobodokas. Ir vis dėlto studija puiki – apžvelgta baltų religija, buitis, ypač akcentuojant rengimosi įpročius, apdarus; vestuvių, laidojimo apeigos. Papročiai lyginami su kaimyninių tautų etnologijos bruožais, kartais keliant poleinius klausimus. Išsami, vykusiai iliustruota – įdomios retesnės nuotraukos, paveikslų reprodukcijos. Remiantis filosofais A. Maceina ir St. Šalkauskiu, apmąstyta tautosakos prasmė ir švietimo sistema. Pabaigoje pateikiamos chrestomatinės istorinių tekstų ar mokslinių reziumė ištraukos, pradedant raštijos pradžia ir baigiant šiuolaikiniais etnologais, religijotyrininkais, mitologais – M. Gimbutienė, P. Dunduliene, G. Beresnevičiumi ir kitais. Toks knygos sudarymo modelis, be abejo, klasikinis, bet vyresniųjų klasių moksleivio akims vargu ar labai patrauklus. Kita vertus, neabejoju, kad naudodamasis šia knyga kokiam nors referatui, jis vienaip ar kitaip ,,užkibs” ant etnologijos populiarinimo kabliuko.

Ši knyga „Baltų lankų“ knygyne

Dalia Urnevičiūtė Leona. Vilnius: Versus Aureus, 2009.

D. Urnevičiūtė (1932 – 2002) – retesnis vardas lietuvių literatūroje, kiek užmirštas. Romaną ,,Leona“ bent asociatyviai (tematiškai?) norisi lyginti su B. Jonuškaitės romanais, o stilistiškai gal ir su Š. Šimulynu – turbūt dėl to, jog pasakotoja atidi dailininkiškai detalei. Šeimos moterų santykiuose ypač grakštūs rūbų, juvelyrinių akcentų, kuriuose lyg ir įstingdoma jausmų raiška, aprašai. Moterų literatūros kontekste ekspresyvūs atrodo veikėjų dialogai: autorė nemažai rašė teatrui, ir tas dramaturginio kalbėjimo polinkis jaučiamas prozoje. Džiaugiuosi, kad knyga išleista, ir gražiu viršeliu.