Rugsėjo 15 d. Tuskulėnų rimties parko kolumbariume visuomenei pristatyta dailininko Gitenio Umbraso mozaika „Trejybė“.

Rugsėjo 14 d. viena pati einu į aidžią erdvę – į ratą, juosiamą sienos su nukankintųjų palaikais ir grindyse įmontuotų šviestuvų. Apie sieną grėsmingai skrieja žingsnių aidas – regis, sunkūs žingsniai veja vieni kitus. Centre sustoju. Tarkšt – durys, ar erdvė, užsiveria. Pakeliu akis į „dangų“.

Trejybė“ neakina, nestulbina, nedžiugina ir neliūdina. Matai tik ritmingą sparnų ribuliavimą. Lyg tikrovišką, nes akimirksniu įtiki. Lyg idealų ar idealizuotą, nes nenori atplėšti akių. Sunyksta mintys apie formas, spalvas, meninę vertę. Ramu ir gera...Taip ramu, kad kyla grėsmė užsimiršti, ko atėjau.

Žengiu iš šio rato ir, už sienos susiradusi Gitenį Umbrasą, labai realistiškai klausiu:

 

Ką tik baigtoji „Trejybė” yra vienas iš projekto bolševikinio teroro aukoms įamžinti darbų? Kokie buvo kiti darbai?

1996 m. buvo paskelbtas memorialo bolševikinio teroro aukoms atminti Tuskulėnų dvaro teritorijoje konkursas. Laimėjo mūsų – architektų Vytauto Čekanausko, Algirdo Umbraso, Linos Masliukienės, dailininkų Gedimino Karaliaus ir Gitenio Umbraso – projektas. 1998 m., sumaniau buvusios gestapo ir KGB būstinės cokolyje iškalti sušaudytųjų pavardes, vardus ir gyvenimo metus. Grąžinus Taurakalniui senąjį pavadinimą – Pamėnkalnis, norėjosi prakalbinti jo papėdėje esantį pastatą. Norėjosi, kad jis bylotų apie to meto įvykius. Siūliau iškalti ir gestapo sušaudytųjų pavardes, bet buvo apsiribota bolševikiniu teroru. Dar norėjome grindinį aplink pastatą iškloti trinkelėmis ąžuolo lapų arba eglišakių motyvais – tai būtų tarsi vainikas aplink pavardes; pastato timpane, kur anksčiau buvo balandžių nutupėtas LSSR herbas, sukurti „Sopulingosios-spindulingosios“ horeljefą. Pritarimas buvo, o užsakymo – ne.

Tuskulėnų projekto įgyvendinimas truko trylika metų. 2000 m. KGB pastato granitinėse plokštėse iškaltos sušaudytųjų pavardės. 2004 m. Tuskulėnų parke pastatytas kolumbariumas. 2009 m. įrengtas kolumbariumo interjeras, sukurta mozaika „Trejybė“. Per tą laiką keitėsi valdžios, finansavimas, kūrybinę grupę papildė architektai Marius Šaliamoras ir Juras Balkevičius.

Pasirengimas darbui truko ilgiau nei pats darbas?

Darbas, palyginti su įstaigų lankymu, buvo malonumas.

Dabar ir viena, ir kita beveik baigta. Kas toliau?

Didelė darbo dalis baigta. Gediminas Karalius dar rengia eksterjero plastinį sprendimą virš kolumbariumo. Norėčiau sukurti vitražą ar bent jau matinį stiklą įdėti į kolumbariumo viršuje esantį langą – kad pridengtų metalines konstrukcijas. O šiaip reikėtų tvarkyti aplinką. Garažų turėtų nelikti. Ir teniso kortai ardo parko struktūrą.

Dabar dvarelis ir kolumbariumas atiduoti administruoti Genocido ir rezistencijos centrui – jis spręs, kas toliau bus. Norėtųsi, kad kolumbariume kartais vyktų sakralinės muzikos vakarai, katalikiškos apeigos, gal ilgainiui ir kitų konfesijų Bažnyčios Tėvai prisidėtų. Norėčiau, kad objektas būtų gyvas. Bet kol kas nenumatytas net ir nuolatinis kolumbariumo lankymas.

Tad kol galima, grįžkim į vidų – prie mozaikos.

Mozaika yra maždaug 30 m2. Medžiagos – balto ir geltono aukso Bizazos smalta – jai vežtos iš Italijos. Kvadratėlis kainuoja 1 eurą. Iš viso medžiagos kainavo 180 000 Lt. Beveik visi pinigai joms ir suėjo. Bet tiek to – svarbiausia, kad darbas išliks. Technologijos taikytos kaip baseino dugnui, tad, tikiuosi, laikys ilgai.

Vienas pats tą mozaiką būčiau kūręs 10-15 metų. Su pagalbininkais, jų buvo apie 26, padarėme per pusantrų metų. Buvo tokių žmonių, kurie įdėjo tik po vieną gabaliuką, ir tokių, kurie dirbo ištisus metus. Vieni dirbo už simbolinę kainą, kiti – iš idėjos. Ir visa tai tokiu pragmatišku laiku... Tai, kas įvyko, man pačiam kaip stebuklas.

Mozaika vadinasi „Trejybė“. Tai – Švenčiausioji Trejybė? Paukščių trejybė?

Trejybės motyvas yra. Bet tai ne būtinai katalikiška Trejybė – juk čia ilsisi įvairių konfesijų žmonių palaikai. Galima tai suvokti ir kaip tris paukščius – gulbė ir plėšrūnai erelis, arba sakalas, ir pelėda. Arba, kaip aš pats sau sakau, laisvė, laimė ir lemtis. Trys moteriškos.

Kodėl moteriškos?

... Matriarchato laikais giminę pradėdavo pramotė... Nenorėjau konfliktiško sprendimo, siekiau pašviesinimo, praskaidrinimo.

Sprendžiant iš eskizų, pirminis sumanymas buvo kiek kitoks. Be paukščių, būta ir Dievo akies, ir trijų figūrų su abitais, t. y. daugiau „trejybių“.

Ieškojau... Figūrų atsisakiau, kad nebūtų perkrauta. Dabar yra grynesnis, švaresnis vaizdas – vien paukščiai, be kojų, be galvų. Bandžiau supinti trijų paukščių, arba angelų, motyvus, juosiančius „akį“ – apskritą langą. Panašumų galima būtų įžvelgti ir su Egipto daile – saulė joje vaizduota su sparnais. Tad čia galėtų būti saulė su šešiais sparnais. Nors taip tiesmukai nederėtų vertinti.

Man pačiam dabar įdomu – kai iš vienos pusės žvelgi į mozaiką, sparnai atrodo nuleisti, iš centro – lygūs, iš kitos pusės – sparnai pakilę. Atrodo, lyg paukščiai plasnotų, bet tokį efektą sudaro gaubta erdvė. Ir dar vienas dalykas mums patiems buvo labai netikėtas – kolumbariumo akustika: priešais tave stovi žmogus, kalba, o jo balsą girdi sklindant iš už nugaros.

Tai – Trejybė rezistencijos kontekste?

Manau, Trejybė mirties kontekste. Sakoma, po mirties patirsime akistatą su Trejybe... Gal čia tiktų žodis „prisikėlimas“. Virš betono, virš gana rūsčių formų – šviesa. Gal koks pakylėtumas, išrišimas – atminties.

Kaip liudija KGB bylos, tarp sušaudytųjų, buvo, metaforiškai tariant, ir Abelis, ir Kainas. Du sūnūs – vienas kitą pražudė, ir abu guli ant motinos kelių. Jai skaudu ir dėl teisiojo, ir dėl neteisiojo. Karo tragedija kartais yra tiesiog nepakeliama. Sunku išlikti objektyviam. Ta karta, kurios tėvai ar broliai nebuvo kankinti, gali vertinti abstrakčiau. Tie, kuriems patiems grėsė patekti čia, negali visko suabstraktinti ir išlikti objektyvūs – jiems tai gyva žaizda. Tai lemia šio objekto daugiaplaniškumą.

Kodėl mozaikai kurti pasirinkot auksą?

Išgaubtoje erdvėje auksas fokusuoja šviesos spindulius, susidaro veidrodinis atspindys. Čia bandyta galvoti apie dieviškąją šviesą – perėjimą į kitą būtį.

 

Kūryboje daug svarbos teikiate vietai. Nuo ko pradedate – nuo vietos ar kūrinio idėjos?

Būna, kad kyla idėja ir ieškau jai vietos. Būna, kad vietą paskiria, kaip „Angelui“ Karveliškių kapinėse. Jei būtų leidę rinktis, gal būčiau pastatęs Nery prieš srovę, kad pavasarį „laužtų“ ledus. Kita vertus, Karveliškių kapinėse ilsisi rezistentų palaikai – tai liudijimas... Reikia įsiklausyti į vietą. Nors man ir estetiniai dalykai – medžiagų, proporcijų santykiai – labai svarbu. Bet jei kūrinys „nesišneka“ su aplinka, jis tarsi svetimkūnis. Jeigu daiktas yra savo vietoj ir savo kontekste, tada visai kitaip. Kaip ir su žmogum. Tada labai nedaug pastangų reikia daiktui prakalbinti.

Ar vieta nenustelbia autoriaus? Daugeliui žmonių žinomi Jūsų darbai – „Stebuklas“, „Čiulbantis kryžius“, „Rojaus obuoliukai“, – bet nebūtinai žinomas autorius. Ar toks anonimiškumas netrikdo?

Man patinka. Manau, būtų daug geriau, jei autorių pavardės nebūtų rašomos. Kartais žmonėms pavardė yra svarbiau nei pats kūrinys. Arba geras darbas yra kur nors kitur, o mums atveža tik pavardę... Noris, kad darbas kalbėtų, o ne autorius. Juk padarytas darbas nebepriklauso tau, kaip ir vaikai, kai užauga.

Kai kurie darbai, tarkim, plytelė su įrašu „Stebuklas“, tikrai ne mano – aš tik padariau. 1994 m. įdėjau ją prie Katedros. (Beje, vakar mačiau, kad dengiantis plytelę grūdintas stiklas suskaldytas!..) Tada galvojau: anksčiau buvom okupuoti, paskui prasidėjo beprotiška prichvatizacija – tapom prichvatizuoti. Norėjau kažko, kas neišmatuojama metrais, kubais, kvadratais. Tai galėjo būti humoras arba stebuklas. Tad įdėjau plytelę, o tada jau Dievulis pabaigė. Jei žmogus pastovi ant tos plytelės, o paskui jo noras išsipildo, – tai jau ne mano nuopelnas... Kūrėjas yra vienas, visi kiti – tik interpretuotojai arba pameistriai. Dėl autorinių teisių LATGAA galėtų Paskutiniame teisme pasibylinėti.

Kartą, kai Paminklų apsaugoj kalbėjausi dėl Tuskulėnų, atėjo senyvas žmogus. Sako – noriu kryžių pastatyti Tuskulėnuose. Jį padarė mano draugas, dabar jau miręs, – tai jis sugalvojo iškalti nužudytųjų pavardes KGB cokolyje. Sėdžiu ir klausausi – gal tikrai bendramintis buvo, o gal sugedęs telefonas suveikė... Tad dabar jau užrašau pavardę, kad nekiltų abejonių. Kitaip darbas apauga bendraautoriais. Savotiškai įdomu – vadinasi, tas darbas reikalingas.

Kaip „Čiulbantis kryžius“? Jo bendraautoryste dalijatės su paukščiais?

Paukščiai ilgai svarstė, ar apsigyventi tuose inkiluose. Paskui angeles pasididino – vieni mažiau, kiti daugiau, ir apsigyveno. Jie tikrai bendraautoriai.

Prisiminiau labai gražią istoriją. Vitalija ir Eduardas Jonušai pasakojo – tie, kur keturiasdešimt metų Nidoje krikštus tvarkė. Antrame jų dirbtuvės aukšte yra langelis. Priešais jį, gal už metro, auga pušis. Toje pušyje – inkilėlis. Kas rytą Jonušas prie to langelio pasiskusdavo barzdą... Pavasarį į inkilą atskrido nauja paukštelių šeimynėlė ir nutarė pasikeisti interjerą. Išmetė seną lizdelį ir pasidarė naują. Vaikšto Jonušienė aplink namą, randa lizdelį ir mato – jis susuktas iš jos vyro barzdos plaukų. Dabar tas lizdelis kabo Jonušų namuose ant sienos. Taigi – bendradarbiaujam.

Jūsų specialybė – monumentalioji dailė – lyg ir įpareigoja siekti didingumo.

Jei objektui, masteliui, architektūros kontekstui reikia – taip. Bet specialiai nesiekiu. Tarkim, freskos medžių drevėse pagal mastelį yra nedidelės, o motyvas – gyvenimo medis – didingas.

Bet dabar jau, deja, tų freskų aplink Katedrą nebeliko.

Kai kurie medžiai buvo nukirsti, kai kurios freskos uždažytos, kitos suniokotos. Savotiška yra žmonių psichologija – pirmiausia „nusmeigė“ mano bičiulio tapytą paršelį. Matyt, tam tikros temos skatina vandalizmą... Kai kurios drevės užako ir freskos įaugo į medžius. Dabar jos toliau gyvena medžiuose. Gal kada nors kas nors atras...

Kuriant didingus – ne pagal sampratą, o pagal mastą – darbus, tenka susidurti su valstybės institucijomis. Koks yra tas „valstybinis mąstymas“?

Stebiuosi, kaip šitaip mąstant apskritai kas nors vyksta. Stebiuosi, kad buvo pastatytas M. K. Čiurlionio muziejus. Paskui dar buvo Kaziui Varneliui, Kazimierui Žoromskiui skirti – ir viskas... Yra juk ir daugiau gerų menininkų – gyvų ir jau mirusių. Jie niekam nerūpi. Neseniai buvau pas savo mokytoją Vytautą Pečiukonį – jis dėstė man dailės mokykloje. Gyveno atsiskyręs, savo kūrinių neparduodavo – sukaupė viso gyvenimo darbus. Dabar sveikatos nebėra, nei giminių, nei pinigų nėra – nežino, kaip išsaugoti tuos darbus. Du kambariai jais užkrauti. O fondai svarsto, ar priimti, ar bus kur laikyti. Visą savo gyvenimą žmogus padovanotų, bet valstybė nesugeba paimti. Tai vandalizmas.

Šiuo požiūriu Jūsų kūrinių likimas geresnis.

Kai kurie iš jų yra statiniuose. O statiniai vertinami kaip nekilnojamasis turtas, tad ir menas juose „geresnis“. Iš tikrųjų meną reikėtų sieti su Bažnyčia, su sakralumu, o jis paverčiamas šou, pasimaivymu. Gal ir Bažnyčią galima būtų įtraukti į šou, dar kapus. Nors ne, kapus valstybė palieka ramybėje – kultūra karste kažkaip įsivaizduojama, o visa kita matuojama kvadratūra, kubatūra, reitingais...

Geriau papasakosiu idée fixe. Turiu tokį sumanymą – pastatyti ant pontoninio plausto bažnyčią arba koplyčią. Gal stiklinę, ant kokių nerūdijančio plieno vamzdžių, kad galėtų iš Nėries nuplaukti į Kuršių marias... Bet kol kas tai tik svajonė. Na, jei ne aš, tai kas nors kitas gal padarys.

Kalbino Zita Baranauskaitė-Danielienė