Arkikatedros, Aušros Vartų ir kitų garsesnių Vilniaus šventovių prieigose apstu prašančiųjų pagalbos, – nori to ar ne, bet praeinant kyla daugybė klausimų, į kuriuos ieškodami atsakymo dažniausiai susiduriama su nemaloniu faktu – mums bemąstant klausimai dauginasi. Jei po pirmojo klausimo – duoti ar ne, padėti ar ne – nepabėgi atkišdamas keletą centų ar net keletą litų, patvirtinančių, kad esi išties geras, tuomet pasipila visa virtinė klausimų: ar davimas yra pagalba? O gal mano duoti pinigai tik padės žmogui degraduoti? Kas ir kaip turi padėti? Ir galiausiai – kaip aš galiu ir ar išvis turiu kam nors padėti?

Vieno teisingo, sutartinai priimtino atsakymo rasti turbūt nepavyks, tiesą sakant, net neturiu tokio tikslo, rašydamas šį tekstą. Noriu tiesiog supažindinti su „Mano Guru“ kavine ir projektu – vienu iš sėkmingų bandymų padėti pagalbos prašantiesiems ne duodant žuvį, bet mokant žvejoti, nes pavyzdžiai geriausiai moko.

Daugeliui kavinė „Mano Guru“, viliojanti ne tik sveiku maistu, bet ir lengvumu alsuojančia atmosfera, jau tapo pamėgta apsilankymų vieta, kurioje gera ir šventes švęsti, ir su draugais susitikti, ir vienam pabūti. Bet turbūt ne visi žinome, kad  šioje kavinėje mūsų maloniai praleistas laikas yra reali pagalba – gėrio darymas, kartais to nė nežinant… gėrio darymas valgant…

Nes „Mano Guru“ – tai ne pelno siekianti organizacija, kurios veiklos tikslai yra susiję su sąlygų nebevartojantiems narkotikų asmenims reabilituotis ir reintegruotis į visuomenę sudarymu. Apie 70 procentų šios kavinės darbuotojų yra sergantys priklausomybės ligomis asmenys, kurie dalyvauja reintegracijos projekte. „Mano Guru“ tikslai labai konkretūs: padėti nebevartojantiems narkotikų asmenims įgyti profesiją ir profesinės patirties; vykdyti profesinę – darbinę nebevartojančių narkotikų asmenų reabilitaciją;  suteikti galimybes bei sąlygas nebevartojantiems narkotikų asmenims gauti legalių pajamų; skatinti nebevartojančių narkotikų asmenų pasitikėjimą savimi ir garantuoti šių asmenų užimtumą; sudaryti palankias sąlygas buvusių narkomanų bendruomenės vystymuisi: skatinti įvairias paramos ir savipagalbos formas buvusių narkomanų bendruomenėje; griauti visuomenės stereotipus apie narkotikų nebevartojančius asmenis, jų galimybes ir sugebėjimus, – ir prie šių tikslų siekimo prisidedame kiekvienas, lankydamiesi šioje kavinėje.

Pradinė darbinės narkomanų reabilitacijos idėja 2002 metais kilo tuometiniam Vilniaus miesto merui Artūrui Zuokui, apsilankius Prahos kavinėje, kurioje dirbo psichikos negalią turintys asmenys. Grįžęs jis pateikė pasiūlymą Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Socialinės paramos skyriui idėją „nuleisti ant žemės”, ištirti galimybes ir pagalvoti, kaip ji galėtų būti pritaikyta Vilniuje.

Siekiant veiksmingesnės pagalbos buvusiems narkomanams ir norint sumažinti jų atkritimų skaičių, kilo idėja narkomanų reabilitacijos programą papildyti dar viena faze – darbine buvusių narkomanų reabilitacija.

Vilniaus miesto savivaldybė suteikė patalpas ir paramą veiklos pradžiai, „Viršupis” konsultavo dėl kavinės įrengimo ir personalo vadybos, Priklausomybės ligų centras rengė nebevartojančių narkotikus asmenis darbui. Visos šios organizacijos įsteigė VšĮ „Socialiniai paramos projektai“.

Tai gana nauja idėja, kadangi ją įgyvendinant dalyvauja skirtingi sektoriai: vietos savivaldos, nevyriausybinis,  verslo sektorius, tikslinė grupė ir darbdaviai.

Socialinė atsakomybė tarp šių sektorių paskirstoma taip, kad užtikrintų veiksmingesnę priklausomybę turinčių asmenų reabilitaciją bei integraciją į darbo rinką.

Kavinė savo veiklą nuosekliai vykdo jau penkeri metai. Apie nueitą kelią pokalbiui prie gaivaus vaisių kokteilio susėdame su projekto vadove Reda Sutkuviene, vėliau prisijungia ir socialinė darbuotoja Janina Breineizeriene.

Miela Reda, nuo kada darbuojatės šiame projekte, ir kokie sunkumai neleidžia sustoti tobulėjimo kelyje?

Aš dirbti atėjau pačioje projekto pradžioje – dar nebuvo gauti visi reikiami leidimai atidaryti kavinę. Pirmasis iššūkis, su kuriuo susidūriau pradėjusi darbą – kaimynų prieštaravimas, kad tokia kavinė pradėtų veiklą. Jie bijojo, kad čia lankysis vartojantys narkomanai, kad visur mėtysis švirkštai, kad nei dieną, nei naktį nebus saugu. Šiomis ir panašiomis baimėmis bei išankstinėmis nuostatomis motyvuodami jie skundėsi, kur tik buvo įmanoma. Beveik pusmetį truko ši diskusija ir tam tikra kova su kaimynais – jie nedavė jokių sutikimų. Šiandien, prabėgus penkeriems veikos metams, tiesą sakant, esu dėkinga kaimynams, nes jų dėka „Mano guru“ kavinė yra tokia, kokią ją pamilo daugelis lankytojų. Pavyzdžiui, iš pradžių ketinome savo lankytojams siūlyti ir alkoholinių gėrimų, bet dėl kaimynų atkaklumo teko šios minties atsisakyti ir ieškoti naujų sprendimų, kurie, kaip rodo patirtis, pasiteisino.

Bet panašiai kaip Jūsų kaimynai turbūt mąstė, o gal ir tebemąsto daugelis miestelėnų. Ar nebijojote, kad iškovoję galimybę neturėsite kam dirbti – kad gajūs stereotipai apie priklausomus asmenis išgąsdins potencialius klientus?

Kavinės atidarymo išvakarėse, atrodo, portalas delfi.lt paskelbė informaciją, kad Vilniuje atidaroma tokia kavinė, kurioje 70 procentų darbuotojų bus priklausomi asmenys – alkoholikai ir narkomanai. Vos atsivertusi straipsnio komentarus pajutau didėjantį nerimą, kad nesulauksime nė vieno lankytojo – beveik visi komentatoriai kalbėjo kaip mūsų kaimynai, nemaža dalis netgi smerkė tokį projektą. Bet vos atvėrus kavinės duris, per atidarymo šventę, neliko nė vienos laisvos vietos – nesugebėjome priimti visų svečių ir lankytojų. Nuo pat darbo pradžios stengiamės, kad į mūsų kavinę užsukęs lankytojas pajustų išties kitokį – nuoširdesnį aptarnavimą. Stengiamės dirbti nuoširdžiai, kokybiškai ir svarbiausia – su meile, nes ypač pradžioje, mums reikėjo užsitarnauti lankytojų pasitikėjimą ir palankumą. Iš pat pradžių pagrindinės vertybės, kuriomis mes vadovaujamės šiame darbe ir kurias stengiamės perduoti mūsų projekto dalyviams, – nuoširdumas, paslaugumas ir meilė artimui. Gal ir nekuklu teigti, bet manau, kad mums neblogai sekasi šiame darbe – po metų daugelis mūsų kavinę apibūdindavo kaip vieną iš geriausiai aptarnaujančią. Atmintin įsirėžė vienas žinomo ir prabangaus restorano savininkas, kuris, pirmųjų mūsų darbo metų pabaigoje užsukęs į „Mano Guru“ kavinę, mūsų projekto dalyviams – priklausomiems asmenims, kurie mokėsi ir dirbo drauge su mumis, išdalijo savo vizitines korteles, kviesdamas juos dirbti pas save, žadėdamas daug didesnį atlyginimą, nei mes galime pasiūlyti. Šis jo gestas nudžiugino mane – jis man aiškiai paliudijo, kad einame teisinga linkme, kita vertus – džiugu, jog keli projekto dalyviai sėkmingai įsidarbino tame restorane, o mes galėjome priimti kitus pagalbos stokojančius priklausomus asmenis. Smagu, kad mūsų kavinėje lankytojai gali įvertinti ne žmonių praeitį, bet dabartį – čia ir dabar – kokie jie yra dabar, kaip jie dirba, kaip mąsto ir bendrauja.

Penkeri darbo metai – kokie jausmai kyla žvelgiant į nueitą kelią? Ar daug priklausomų asmenų sugebėjo pasinaudoti čia esamomis galimybėmis gyventi blaiviai?

Per penkerius darbo metus mūsų kavinėje darbavosi apie 140 priklausomų asmenų. Gaila, kad ne visiems iš jų pavyko įsitvirtinti blaivybėje, ne visi išvengė atkritimo, bet kaip liudija ir tie, kurie neišvengė atkritimo, – ši blaivi patirtis dirbant mūsų kavinėje jiems išliko kaip nuostabus, o kai kuriems nuostabiausias gyvenimo prisiminimas. Džiugina, kad net daugelis tų atkritusiųjų vėl iš naujo ieško pagalbos – vėl gydosi, mokosi gyventi blaiviai reabilitacinėse bendruomenėse. Tas gėris, tos geros, blaivios ir tikros patirtys, kurias jie išgyvena čia, niekur nedingsta – juos duoda vaisių. Žinoma, linksmiau kalbėti apie tuos, kuriems pavyko sėkmingai integruotis į visuomenę ir darbo rinką. Jų išties nemažas būrys. Gaila tik, kad ta mūsų draugystė su išėjusiaisiais nėra tokia intensyvi, kaip norėtųsi. Kol projekte dalyvavusiųjų skaičius buvo mažesnis, mes reguliariai susitikdavome, daug daugiau bendraudavome. O šiuo metu tai fiziškai daug sunkiau padaryti. Bet visada širdį paliečia geros žinios, kurias tai iš vienų, tai iš kitų mūsų lankytojų ir draugų išgirstame apie pas mus dirbusius žmones.

Gimtadienio proga norisi pasidžiaugti gausėjančiu bičiulių, kurie reguliariai užsuka į mūsų kavinę, būriu. Dažnas iš jų turbūt nė nesusimąsto, kad, valgydami mūsų kavinėje, švęsdami čia savo šventes ar kviesdami mus organizuoti šventes jų namuose ar darbovietėse, jie ne tik kad maloniai praleidžia laiką, bet ir atlieka išties neįkainojamą gerą darbą – jie suteikia galimybę priklausomiems asmenims pasijusti, kad jie reikalingi, priimti, leidžia pasijusti visaverčiais žmonėmis.

„Mano Guru“ nepavadinsi vien maitinimo įstaiga – čia norisi užsukti, net kai nejauti fizinio alkio.

Iš tiesų į mūsų salotų barą nemažai žmonių ateina ne vien tik pavalgyti, bet ir atsipalaiduoti, pailsėti. Mūsų neoficialus šūkis – atgaiva ne tik kūnui, bet ir sielai. Stengiamės pateikti ne tik kokybišką ir sveiką maistą, bet ir sukurti malonią, jaukią atmosferą.

Jau bedirbant kilo ir vis dar kyla naujų minčių ir projektų. Vienas iš jų – eksponuojami menininkų darbai kavinės languose – vitrinose. Tais darbais gali gėrėtis tiek gatve skubantys praeiviai, tiek kavinės lankytojai, o jauni, kartais mažai visuomenei žinomi menininkai turi progą išeiti į viešumą. Taip pat, stengdamiesi atsiliepti į iškylančius mūsų darbuotojų poreikius, organizuojame nemažai dvasingų renginių – jų metu išties pakiliai, blaiviai ir prasmingai leidžiame laisvalaikį, bendraujame su pakviestais svečiais – dvasininkais, menininkais, rašytojais bei kitais dvasines vertybes puoselėjančiais žmonėmis. Stengiamės padėti projekto dalyviams išmokti ne tik gerai dirbti, bet ir prasmingai leisti laisvalaikį. Apie darbą su projekto dalyviais gal išsamiau papasakos socialinė darbuotoja, kuri padeda jiems dalyvaujant šiame projekte.

Miela Janina, čia dirbi socialine darbuotoja. Kokie tavo darbo čia tikslai ir ypatumai?

Neretai žmogus pradeda vartoti dėl to, kad nesugeba priimti bei išgyventi savo jausmų blaiviai ir narkotikais pradeda reguliuoti savo savijautas, taip kurį laiką jiems pavyksta bent iš dalies prisitaikyti prie šiandienės visuomenės. Dauguma yra atskirti nuo visuomenės, jaučiasi svetimi. Dažnai trūksta elementarių bendravimo, darbo, išgyvenimo įgūdžių, daugelis kankinasi savo iliuzijose, negeba priimti visuomenės ir jų normų. Dažnai pradedama vartoti paauglystėje kaip maišto forma, dar nesubrendus ir neišsiskleidus asmenybei, tad nustojus svaigintis iškyla nemažai keblumų, nes vartojimo metu asmens brendimas buvo prislopintas arba visiškai sustabdytas. Vienas iš sunkesnių aspektų, kalbant apie sveikstančio priklausomojo integraciją į visuomenę, tai atsakomybės prisiėmimo klausimas. Ypač blaivėjimo proceso pradžioje asmuo ne tik kad nenori, bet dėl įvairiausių baimių ir įgūdžių stokos nebegali prisiimti atsakomybės. Svarbu padėti sveikstančiam asmeniui patirti ir įsitikinti, kad jis yra geras bei mylėtinas, kad jam nebereikia nuo savęs bėgti ar savęs gėdintis, žudyti savęs – priklausomybė, tai meilės stokos liga – dėl to vienas iš esminių uždavinių man, kaip socialinei darbuotojai, padėti jiems pasijusti, jog yra priimti, išklausyti, suprasti ir mylimi, o tada padrąsinti žengti blaivėjimo keliu.

Turi darbo priklausomų asmenų reintegracijos projektuose patirties. Kuo „Mano Guru“ išsiskiria iš kitų? Kodėl pasirinkai darbą šiame projekte?

Aš manau, kad bent jau šiuo metu stipresnio projekto, siekiančio padėti nuo priklausomybės ligos kenčiantiems asmenims, nei „Mano Guru“ nėra. Neretai man tenka bendrauti su dar vartojančiais narkomanais ir alkoholikais bei girdėti iš pirmo žvilgsnio keistą dalyką – jie bijo ne tiek nustoti vartoti, kiek nežinios, ką jie nebevartodami veiks. Šis projektas kaip tik ir išsklaido šias baimes – jis aiškiai liudija ir leidžia pačiam patirti, jog ne viskas prarasta, kad yra ne tik ką veikti, bet kad įmanoma blaiviai, atsakingai ir prasmingai gyvent.

Dažniausiai priklausomi asmenys kenčia nuo prasto savęs vertinimo ir gyvena bijodami, kad jie tikriausiai jau nieko nebemoka ir nebesugeba, jog niekam netinkami ir niekam nebereikalingi. O čia, projekte, žmogus mažais žingsneliais žengdamas pats pastebi, kaip auga jo savivertė ir sklaidosi nepagrįstos baimės. Projekte sudarytos puikios sąlygos, dirba nemažai specialistų – tiek pačioje kavinėje (profesionalūs virėjai bei barmenai), tiek mokytojų, dėstytojų (kurie moko specialybės dalykus) bei konsultantų (psichologas, socialinis darbuotojas). Ši kompleksinė pagalba išties, mano suvokimu, pati veiksmingiausia.

Kaip ne kartą įsitikinau, ne paskutinis vaidmuo projekto dalyviams sveikstant tenka ir kavinės lankytojams – dažnai kavinės lankytojų pagyrimai ar padrąsinimai būna didžiausia dovana priklausomajam, nes jie kelia savigarbą, leidžia pasijusti ne tik pastebėtu, bet reikalingu, įvertintu, visaverčiu visuomenės nariu. Esu ypač dėkinga „Mano guru“ lankytojams, kurie, naudodamiesi kavinės teikiamomis paslaugomis, padeda priklausomiems asmenims drąsiau žengti sveikimo keliu į visavertį gyvenimą...

Mano pokalbis kavinėje užsitęsė – skanavau ne tik sveikas, bet ir skanias salotas, mėgavausi desertais, vieną įdomų pašnekovą keitė kitas... Nebeįstengiau visko nei surašyti, nei įsiminti – eidamas namo suvokiau, kad pokalbis nesibaigė – jis tik prasidėjo – kviečiu ir jus jame dalyvauti – iki susitikimo „Mano Guru“

Parengė Kęstutis Dvareckas

Nuotraukų autorė: Zeneka