Daugelis žmonių galėtų pasakyti, kad jų motinos yra šventos, tačiau tikrai nedaugelį iš jų Bažnyčia yra oficialiai paskelbusi šventosiomis.

Penkiasdešimtmetė Laura Molla, šv. Giannos Berettos Mollos dukra, yra viena iš šių žmonių – šventosios dukra.

Šv. Gianna, dažnai vadinama „kovos už gyvybę (pro-life) šventąja“, 2004 m. popiežiaus Jono Pauliaus II buvo kanonizuota už tai, kad kūdikio gyvybę ji iškėlė aukščiau už savąją. 1962 m., kai ji laukėsi ketvirtojo vaiko, gydytojai nustatė jai didelį kiaušidžių auglį, kurį reikėjo operuoti. Nors reikėjo pašalinti visą gimdą, 39-erių metų Gianna Molla primygtinai reikalavo, kad jai pašalintų tik tai, kas būtina, ir kad jos kūdikis galėtų išgyventi.

Ji prašė šeimos ir gydytojų: „Jei jūs turite rinktis tarp manęs ir vaiko, nedvejokite. Pasirinkite vaiką, aš primygtinai to prašau, išsaugokite kūdikį.“

Praėjus savaitei po to, kai gimė Gianna Emanuela, Gianna Beretta Molla mirė nuo infekcijos – Italijos šventoji paliko ne tik naujagimę, bet ir vyrą Pietro bei tris kitus vaikus – tarp jų ir Laurą, kuriai buvo ką tik suėję treji metai.

L. Molla, kuri dabar dirba baldų versle Italijoje, sakė, kad nors ji beveik nepažinojo savo motinos, pastaraisiais metais daug sužinojo apie ją.

Kas itin išsiskiria yra tai, kaip jos motina mylėjo gyvenimą. Ji mėgo slidinėti, keliauti, vaikščioti į teatrą, madingai rengtis. Ji derino medicinos daktarės karjerą su žmonos ir motinos pareigomis. Skaitydama motinos laiškus ir užrašus apie dvasingumą, L. Molla ėmė suvokti motinos tikėjimo gylį.

„Mes turėjome išgyventi šoką praradę motiną, kad atrastume džiaugsmą, jog ji yra visų motina“, – sakė L. Molla.

L. Mollos motiną, gimusią 1922 m. netoli Milano, kanonizacijos metu popiežius Jonas Paulius II apibūdino kaip dorybių, šventumo, motinystės, profesionalumo ir atsidavimo tikėjimui pavyzdį. Popiežius sakė, kad ji sekė Kristaus pavyzdžiu „mylėti kitus atsidavusiai ir mylėti juos iki galo.“

Gianna Beretta Molla buvo paskelbta palaimintąja 1994 m. minint Tarptautinius šeimos metus, o po 10-ies metų, savaitę po Motinos dienos, ji buvo paskelbta šventąja.

Į gegužės 16 d. vykusią kanonizaciją Šv. Petro aikštėje susirinko 40 000 minia, kurioje buvo ir Pietro Molla bei trys jų vaikai. Viena dukra Mariolina mirė vaikystėje. Mollos vaikai gyvena Italijoje; Pierluigis, vyriausiasis sūnus, yra inžinierius, o Gianna Emanuela, jaunausioji, yra gydytoja.

G. Molla apibūdino kanonizacijos ceremoniją kaip „gražią ir pilną laimės“. Tačiau ji ypač džiaugėsi, kad jos tėtis, kuris sirgo, dalyvavo ceremonijoje.

Ji pati savo 97-erių metų tėtį pavadino šventuoju, sakydama per vertėją: „Mano tėtis kupinas tikėjimo.“

Ji sakė, kad tėvas niekad nesuvokė, jog gyveno „šalia šventosios“, ir motina to nesuvokė.

L. Molla sakė, kad jos motina moko mus įsižiūrėti, koks yra mūsų pašaukimas ir „tuomet gyventi taip, kad pašaukimas pilnai išsipildytų“.

Laura sakė, kad jos motina buvo įsitikinusi savo pašaukimu šeimos gyvenimui ir „išgyveno tai iki galo“, – ji tikisi, kad šis atsidavimas bus pavyzdys kitiems.

L. Molla prasitarė, kad ji pati buvo susidūrusi su pašaukimo klausimais ir natūraliai kreipėsi į motiną patarimo. „Paprašiau motinos atsiųsti man šviesą“, – sakė Laura ir nusišypsojusi pasižiūrėjo į savo vyrą Giuseppe Pannuti, su kuriuo kartu gyvena jau septynerius metus.

Ji sako, kad būti šventosios dukra yra „didelis džiaugsmas ir milžiniška garbė“, ir pridūrė, jog dažnai klausianti savęs, ar ji „verta šios garbės.“

Tačiau šalia neįsivaizduojamai didingo jos motinos palikto pavyzdžio, L. Molla taip pat randa paguodą šv. Giannos liudijime, kaip paprastai išgyventi tikėjimą kasdienybėje.

Ji mano, jog jos motinos sprendimas, priimtas prieš beveik 50 metų, nebuvo išimtinis pasirinkimas. Ji sako, kad šis veiksmas „karūnavo visą dorybingą jaunos moters, psichiatrės, žmonos ir motinos gyvenimą nuolat nušviestą Evangelijos šviesos.“

Kai ji girdi žmonių abejonių apie pasirinkimą palikti tris vaikus tam, kad suteiktų gyvybę ketvirtajam, L. Molla sako, kad jos motina buvo įsitikinusi, jog jos negimęs kūdikis turi tokią pačią teisę gyventi, kaip ir kiti vaikai.

„Ji nepasirinko mirties“, bet „tuo momentu ji pasirinko savo vaiko gyvenimą“, – sakė L. Molla.

Kaip įrodymą, kad jos motina norėjo gyventi, L. Molla prisimena istorijas, kurias jos tėtis pasakojo jai apie tai, kaip motina žiūrinėjo madų žurnalus ligoninėje ieškodama rūbų, kuriais norėtų apsirengti išėjusi iš ligoninės.

„Ji buvo labai laiminga moteris“, – sakė šventosios dukra ir pridūrė, kad jos motina „mylėjo gyvenimą iki galo“ ir žinojo, kaip „priimti viską, ką Dievas duoda mums – net kentėjimus.“

Pagal Catholic News Service parengė D. Žemaitytė