Skelbiame dar vieną C.S. Lewis knygos „Ištvertas sielvartas“ (A Grief Observed, 1961) ištrauką, kurioje autorius dalijasi savo įžvalgomis, kilusiomis iš netekties patirties. Knygą neseniai išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“.

Nesvarbu, kad visos H.  fotografijos, kurias turiu, yra niekam tikusios. Nesvarbu – nelabai svarbu – kad mano atsiminimai apie ją netobuli. Vaizdiniai – popieriuje ar galvoje – nėra svarbūs patys savaime. Tai tik grandys. Imkime palyginimą iš daug didingesnės srities. Rytoj rytą kunigas man duos apskritą, ploną, šaltą, beskonį paplotėlį. Ar tai blogai, o gal tam tikra prasme net gerai, kad jis nė iš tolo neapsimeta esąs panašus į tą, su kuriuo mane sujungia?

Man reikia Kristaus, o ne ko nors panašaus į Jį. Man reikia H., o ne ko nors beveik tokio pat, kaip ji. Tikrai gera fotografija galiausiai gali tapti spąstais, košmaru ir kliūtimi.

Turiu pripažinti, jog vaizdiniai kai kam yra naudingi, kitaip jie nebūtų tokie populiarūs. (Beveik nėra skirtumo, ar tai paveikslai bei statulos fizinėje erdvėje, ar vaizduotės dariniai psichinėje.) Vis dėlto man aiškiau matyti jų keliamas pavojus. Šventenybės paveikslai lengvai gali virsti šventaisiais paveikslais – šventais savaime. Mano turima Dievo idėja nėra dieviška idėja. Ją kartais reikia sudaužyti į gabalus. Jis pats ją sudaužo. Jis didis ikonoklastas. Gal beveik galėtume sakyti, kad šis sudaužymas yra vienas iš Jo buvimo ženklų? Aukščiausias pavyzdys – įsikūnijimas, griuvėsiais pavertęs visas kitas mesijo idėjas. Daug ką ikonoklazmas „įžeidžia“; palaiminti tie, kurie mąsto kitaip. Bet tas pats vyksta ir mums asmeniškai meldžiantis.

Visa tikrovė yra ikonoklastiška. Žemiška mylimoji net šiame gyvenime nuolat pranoksta jūsų turimą jos idėją. To jums ir reikia: jums reikia jos, jos atkaklumo, trūkumų, netikėtumų. Tai yra tvirtoje, nepriklausomoje jos tikrovėje. Būtent tai, o ne vaizdinį ar atminimą, reikia ir po jos mirties mylėti.

Tačiau dabar „tai“ yra neįsivaizduojama. Šiuo požiūriu H. ir visi mirusieji panašūs į Dievą. Šiuo požiūriu mylėti ją jau beveik tas pats, kaip mylėti Jį. Abiem atvejais turiu plačiai išskėsti tikrovei meilės rankas – čia nepadės jos akys, – ir įveikti visas kintamas, fantasmagoriškas savo mintis, aistras, visus vaizdinius. Nevalia pasitenkinti vien fantasmagorijomis, garbinti jas, o ne Jį, mylėti jas, o ne ją.

Ne savo turimą Dievo idėją, o Dievą. Ne savo susikurtą H. idėją, o H. Taigi ir ne savo susikurtą artimo vaizdinį, o patį artimą. Ar ne per dažnai mes darome šią klaidą, bendraudami su tais, kurie dar gyvi – su kuriais mes esame viename kambaryje? Kalbame ir bendraujame ne su pačiu žmogumi, o su savo mintyse susikurtu jo paveikslu – gal net précis*. Tik tada, kai pats žmogus labai nutolsta nuo šio paveikslo, mes pagaliau tai pastebime. Tikrovėje – tai vienas iš ypatumų, kuriais ji skiriasi nuo romano, – žmogaus žodžiai ir veiksmai, jei tik atidžiai į juos pažvelgsime, beveik niekada nebūna „charakteringi“, tai yra atitinka, kaip mes pasakytume, jo charakterį. Rankoje jis visada turi kortą, apie kurią mes nežinojome.

Aš ir pats taip elgiuosi su kitais žmonėmis – darau šią prielaidą dėl to, kad labai dažnai matau, jog kiti elgiasi su manimi lygiai taip pat. Mums visiems atrodo, kad esame perpratę vienas kitą.

O juk gali būti, kad dabar aš ir vėl statau kortų namelį. Jei būčiau Jis, dar kartą sugriaučiau jį iki pamatų. Jis jį ir sugriaus tiek kartų, kiek reikės. Nebent galiausiai paliks mane ramybėje kaip beviltišką atvejį ir leis pragare amžinai statyti kartono rūmus, „laisvam tarp negyvųjų“.

Pavyzdžiui, galbūt aš artėju prie Dievo tik todėl, kad žinau: jei yra kelias pas H., šis kelias eina per Jį? Bet juk aš, be abejo, puikiausiai žinau, kad Juo negalima naudotis kaip keliu. Jei sieki Jo ne kaip kelionės baigties, o kaip kelio, ne kaip tikslo, o kaip priemonės, iš tiesų nė kiek prie Jo nepriartėji. Štai kodėl iš tiesų tokie netikę visi tie populiarūs paveikslėliai, vaizduojantys susitikimus „kitame krante“: ne todėl, kad jie naivūs ir labai žemiški, bet todėl, kad jie paverčia tikslu tai, kas iš tiesų gali būti tik šalutinis tikrojo tikslo produktas.

Viešpatie, ar tokios yra tikrosios tavo sąlygos? Ar man bus leista vėl susitikti H. tik tada, jei išmoksiu mylėti tave taip, kad nebekvaršinčiau sau galvos, sutiksiu ją ar ne? Pažvelk, Viešpatie, kaip mums tai atrodo. Ką žmonės pasakytų apie mane, jei aš pareikščiau berniukams: „Dabar irisų negausite. Bet kai užaugsite ir visai jų nenorėsite, galėsite valgyti kiek širdis geis“?

Jei žinočiau, kad, būdamas amžinai atskirtas nuo H. ir amžiams jos pamirštas, galėsiu jos būtybei suteikti daugiau džiaugsmo ir šlovės, neabejodamas ištarčiau: „Gerai!“ Lygiai kaip čia, žemėje, jei pasižadėdamas niekada daugiau jos nebematyti būčiau galėjęs išgydyti jos vėžį, būčiau padaręs taip, kad daugiau niekada jos nebematyčiau. Būtų tekę taip pasielgti. Taip pasielgtų bet kuris padorus žmogus. Bet tai visai kas kita. Mano padėtis dabar ne tokia.

Kai pateikiu šiuos klausimus Dievui, atsakymo negaunu. Tačiau Jo „neatsakymas“ ypatingas. Tai ne užrakintos ir užsklęstos durys. Jis veikiau primena tylų žvilgsnį, kuriame tikrai galima įžvelgti užuojautą. Tarsi Jis purtytų galvą ne nepritardamas, o kol kas nenorėdamas atsakyti į klausimą. Maždaug taip: „Nusiramink, vaike – tu tiesiog nesupranti.“

Ar gali mirtingasis užduoti klausimus, kurie Dievui pasirodys neturintys atsakymų? Man atrodo, tai visai nesunku. Nėra atsakymų į absurdiškus klausimus. Kiek mylių sudaro valandą? Geltona yra apskrita ar kampuota? Turbūt gera pusė klausimų, kurių mes klausiame (pusė mūsų didžiųjų teologijos ir metafizikos problemų), yra ne kitokie.

O juk, geriau pamąsčius, man nekyla jokių praktinių problemų. Žinau du svarbiausius įsakymus, telieka pradėti jų laikytis. Tiesą pasakius, H. mirtis išsprendė praktinę  problemą. Kol ji buvo gyva, aš būčiau galėjęs iš tikrųjų suteikti jai pirmenybę prieš Dievą; vadinasi, būčiau galėjęs pasielgti taip, kaip nori ji, o ne kaip nori Jis. Žinoma, jei būtų kilęs konfliktas. Tai, kas liko, neturi įtakos tam, kaip turėčiau elgtis. Viskas susiję su jausmų svarumu, motyvais ir panašiais dalykais. Šią problemą pats sau susikuriu. Anaiptol netikiu, kad ją man primetė Dievas.

Dievo išsipildymas. Susitikimas su mirusiaisiais. Šie dalykai gali rastis mano mintyse tik kaip skaitmenys. Neužpildyti čekiai. Mano idėja apie pirmą iš jų – jei ją išvis galima vadinti idėja – yra rizikinga išvada, pagrįsta vos keliais trumpučiais potyriais čia, žemėje. Turbūt šie išgyvenimai ne tokie vertingi, kaip man atrodo. Gal net mažiau vertingi už kitus, į kuriuos visai nekreipiu dėmesio. Mano idėja apie antrąjį – irgi nepagrįsta išvada. Abiejų jų tikrovė – abiejų čekių išgryninimas – veikiausiai sužlugdytų visas idėjas, kurias buvome susikūrę apie juos (ir kur kas labiau – idėjas apie jųdviejų tarpusavio ryšį).

Viena vertus, mistinė sąjunga. Kita vertus, kūno prisikėlimas. Negaliu surasti jokio abu šiuos dalykus jungiančio vaizdinio, formulės, net jausmo. Bet iš tikrųjų, kaip mums leidžiama suprasti, tai yra. Tikrovė vėl elgiasi kaip ikonoklastas. Dangus išspręs visas mūsų problemas, tačiau nemanau, kad parodys, kaip subtiliai suderinti visas iš pažiūros prieštaringas mūsų pačių susikurtas sąvokas. Visos sąvokos bus išmuštos mums iš po kojų. Pamatysime, kad jokios problemos niekada nė nebuvo.

Ir dar ne kartą pajusime tai, ko aš negaliu aprašyti kitaip, kaip tik palygindamas su juoku, nugirstu tamsoje. Pojūtį, kad tikrasis atsakymas yra absoliučiai paprastas, tiesiog nuginkluojantis.

Dažnai manoma, kad mirusieji mus mato. Darome prielaidą, – pagrįstai ar ne, – kad jei jie mus išvis gali matyti, tai mato daug aiškiau negu anksčiau. Ar H. dabar mato, kiek tuščių kalbų ir išorinio blizgesio esama tame, ką ji vadino ir aš vadinu mano meile? Tebūnie! Įsižiūrėk atidžiai, brangioji. Neslėpčiau to nuo tavęs, net jei galėčiau. Mudu neidealizavome vienas kito. Stengėmės neturėti paslapčių. Tu ir taip žinojai beveik visas tamsiąsias mano dėmes. Jei dabar pamatysi ką nors blogesnio, aš tai ištversiu. Ištversi ir tu. Priekaištauk, aiškinkis, šaipykis, atleisk. Tai ir yra vienas iš meilės stebuklų: ji suteikia abiem mylimiesiems – bet turbūt labiau moteriai – galią įžvelgti savo paties susižavėjimą ir vis dėlto nesiliauti žavėtis.

Tai yra, matyt, tam tikra prasme kaip Dievas. Jo meilė ir Jo žinojimas nėra atskiri nei vienas nuo kito, nei nuo Jo paties. Beveik galima pasakyti, kad Jis mato, nes myli, ir dėl to myli, nors ir mato.

Kartais, Viešpatie, kyla pagunda pasakyti, kad jei norėjai matyti mus besielgiančius kaip laukų lelijos, galėjai mums dovanoti prigimtį, panašesnę į jų. Bet tai tikriausiai tik didžiulis tavo bandymas. O gal ir ne – ne bandymas, nes tau nereikia nieko išsiaiškinti. Veikiau didingas tavo sumanymas. Sukurti organizmą, kuris drauge yra ir dvasia; sukurti didingą oksimoroną – „dvasingą gyvūną“. Paimi nelaimingą primatą, kurio kūnas pilnutėlis nervų galūnių, padarą, kuriam nuolat reikia prisipildyti pilvą, vislų gyvūną, trokštantį poros, ir sakai jam: „Nagi, į priekį! Tapk dievu.“

Viename iš ankstesnių savo užrašų rašiau, kad net gavęs regimą patvirtinimą H. artumu negalėčiau juo patikėti. Lengviau tai pasakyti, negu padaryti. Ir vis dėlto net dabar negalėčiau tokių dalykų laikyti įrodymais. Užrašyti praėjusios nakties išgyvenimą verta dėl jo kokybės – ne dėl to, ką jis įrodo, bet dėl to, kas tai buvo. Įspūdis, kad akimirką jos protas palietė manąjį. Protas, o ne „siela“, kokią ją esame linkę vaizduotis. Tikrai priešingybė tam, ką vadintume „dvasingu“. Tai anaiptol nepanašu į kupiną ekstazės mylimųjų susitikimą. Tarsi būčiau sulaukęs jos telefono skambučio arba telegramos kokiu nors praktiniu klausimu. Nesakau, kad buvo kokia nors „žinia“ – tik protas ir dėmesys. Nejutau nei džiaugsmo, nei sielvarto. Net meilės, kaip ją suprantame kasdiene prasme. Nei nemeilės. Niekada, jokiomis aplinkybėmis neįsivaizdavau, kad mirusieji tokie – na, tokie dalykiški. Ir vis dėlto buvo ypatingas, linksmas intymumas. Intymumas, perteiktas anaiptol ne juslėmis ir ne jausmais.

Jei toks dalykas iškilo iš mano pasąmonės, tai mano pasąmonė tikriausiai bus kur kas įdomesnė, negu leido tikėtis pasąmonę tiriantys psichologai. Pirmiausia, ji tikrai ne tokia primityvi, kaip mano sąmonė.

Kad ir iš kur šis potyris būtų atsklidęs, jis savotiškai išvalė mano protą. Mirusieji gali būti tokie: tarsi grynas intelektas. Graikų filosofo nebūtų nustebinęs toks išgyvenimas, kaip manasis. Jis būtų tikėjęsis, kad jei po mirties išlieka bent dalelė mūsų, tai ji yra būtent tokia. Iki šiol man ši mintis atrodė visiškai neįdomi ir nepatraukli. Atstumiantis buvo emocijų trūkumas. Bet per šį kontaktą (nesvarbu, tikrą ar išgalvotą) nieko panašaus nejutau. Emocijų visai nereikėjo. Ir be jų intymumas buvo absoliutus – ryškus, gaivus, teikiantis žvalumo. Ar gali tas intymumas ir būti meilė, kurią šiame gyvenime visada lydi emocijos, ne dėl to, kad ji pati yra emocija ar kad jai reikia emocijų palydos, bet todėl, kad taip į ją privalo reaguoti mūsų, gyvūnų, sielos, mūsų nervų sistema, mūsų vaizduotė? Jei taip, kiek išankstinių nuostatų teks atsikratyti! Viena vertus, gryno intelekto visuomenė, bendruomenė nebūtų šalta, nyki, nejauki. Kita vertus, ji nebūtų labai panaši į tai, ką turi galvoje žmonės, tardami žodžius dvasingas, mistinis, šventas. Ji būtų, jei gerai įžiūrėjau... na, man beveik baugu apibūdinimų, kuriuos teks pavartoti. Žvali? Nerūpestinga? Įžvalgi? Guvi? Susikaupusi? Dėmesinga? Svarbiausia – tvirta. Absoliučiai patikima. Solidi. Mirusiesiems nereikia menkniekių.

Sakydamas „intelektas“, turiu galvoje ir valią. Dėmesys yra valios veiksmas. Veikiantis intelektas yra par excellence* valia. Tai, su kuo aš, regis, susidūriau, spinduliavo ryžtą.

Kartą, jau visai netoli pabaigos, aš pasakiau: „Jei galėsi – jei tau leis – ateik pas mane, kai aš irgi gulėsiu mirties patale.“ – „Leis! – atsakė ji. – Tegu dangus pamėgina mane sulaikyti, o jau pragarą tai visai sutriuškinsiu.“ Ji žinojo, kad kalba mitologine kalba, net su komedijos elementais. Jos akyse žibėjo ne tik ašaros, bet ir juokas. Bet valia, švystelėjusi joje, gilesnė už bet kokius jausmus, nebuvo nei mitas, nei juokas.

Tačiau vien dėl to, kad žengiau vieną žingsnelį tolyn nuo visiško nesupratimo, koks galėtų būti grynas protas, negalima per toli nukrypti į kitą pusę. Egzistuoja ir kūno prisikėlimas, kad ir ką tai reikštų. To suprasti negalime. Geriausia turbūt bus, jei suprasime mažiausiai.

Argi žmonės kitados nesiginčijo, kas yra galutinis Dievo regėjimas – labiau intelekto ar meilės veiksmas? Tai turbūt dar vienas kvailas klausimas.

Koks ydingas veiksmas būtų prišaukti mirusiuosius atgalios, jei mūsų galioje būtų taip pasielgti! Ji pasakė ne man, bet kapelionui: „Aš susitaikiau su Dievu.“ Nusišypsojo, bet ne man. Poi si tornò all’ eterna fontana**.

Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė

Iš knygos C. S. Lewis. Ištvertas sielvartas. Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.

C. S. Lewis. Ištvertas sielvartas