Šiuolaikinėje nuolat modernėjančioje visuomenėje, kurioje informacinės technologijos veržiasi ne tik į viešą, bet ir privatų gyvenimą, skaitymo kultūra kinta: knygos skaitytoją pasiekia internetu, kompaktinėse plokštelėse, asmenines bibliotekas neretai tuština finansiniai sunkumai, galvą apsuka ne visuomet kokybiška reklama, kuri atima iš mūsų galimybę pasirinkti tik visapusiškai gerą literatūrą. Kinta ir santykis su knyga: kažkada garbinta, laikyta šeimos ar giminės relikvija, deficitu, galiausiai didžiausiu turtu, šiandien ji neretai tampa dar vienu daiktu niekučių prikrautoje lentynoje, necenzūruotos, tačiau dažnai morališkai pasenusios informacijos šaltiniu.

Knygos perkamos, norėtųsi tikėti, kad ir skaitomos, tačiau ar skaitymas vis dar primena dvasinį ritualą, ar visuomet žmogus su knyga rankose gali būti laikomas iš tiesų kultūringas.

Skaitymo skatinimo projekto "Skaityk ir dovanoks"  tikslas ir yra paskatinti visuomenės domėjimąsi knygomis, skaitymu, dalytis perskaitytomis knygomis. Projekte dalyvauja 10 žymių kultūros, verslo, sporto ir politikos atstovų, kurie padovanoja po knygą iš savo asmeninės bibliotekos bei pasidalija mintimis apie knygą. Projektą organizuoja šiuolaikinių menų centras „Menų spaustuvė“, perskaitytų knygų knygynas internete „Sena.lt“, „Knygų klubas“ (www.knyguklubas.lt) bei interneto portalas „Bernardinai.lt“

Pirmiausia apie skaitymo kultūrą, jos pilnatvę ar skurdą, kultūringą žmogų ir knygos reikšmę kalbamės su finansininku, mokslininku, dėstytoju, finansų analitiku Gitanu Nausėda.

Ar pamenate savo pirmąją knygą? Kokie įspūdžiai išliko ją perskaičius?

Ko gero, ryškiausią įspūdį vaikystėje paliko dvi knygos: tai V. Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“ (šypsosi) ir Nikolajaus Nosovo knyga „Nežiniukas mėnulyje“ – sena, ganėtinai didaktiška knyga apie Nežiniuko nuotykius. O pirmosios knygos, kurią į rankas turėjau paimti būdamas dvejų ar trejų metų, kažkodėl manau, kad ten buvo daug paveikslėlių ir mažai raidžių, deja, neprisimenu.

Vadinasi, įsimintiniausios šios dvi?

Knygų perskaičiau nemažai, bet šitos dvi man ryškiausios. „Danuko Dunduliuko“ todėl, kad labai miela, aš labai daug juokiausi ją skaitydamas, visos tos papasakotos istorijėlės man labai smagios. Dar ir dabar prisimenu kultinį, nuolat toje knygoje pasikartojantį sakinį „[...] tas Algis, tas storulis“. „Nežiniukas mėnulyje“ man buvo panašus į gerą trilerį. Nuotykiai, fantastikos elementai, mano vaikiška vaizduotė labai „įsivažiuodavo“ skaitant šią knygą.

Sakykite, ar turite savo mėgstamiausią, galbūt, mėgstamiausius rašytojus, kurių knygas perskaitėte ar laukiate kiekvieno naujo kūrinio?

Kai man buvo aštuoniolika-dvidešimt metų, kaip ir visi jauni žmonės, aš vos ne kasdien galvojau apie gyvenimo prasmę, sukausi egzistencializmo idėjų orbitoje – tuomet skaičiau tradicinių autorių, t.y. Gabrielio Garsijos Markeso, Hermano Hesės knygas. O dabar, galbūt atrodys ganėtinai keista, beveik neskaitau grožinės literatūros. Man patinka autorė, istorikė Reda Griškaitė, kurios specializacija – XIX a. Šis amžius, mano nuomone, pernelyg menkai nušviestas, ypač tas jo tarpsnis, kuris nesusijęs su tautiniu atgimimu. Nedaug žinome ir apie tuometinius intelektualus, pvz., A. H. Kirkorą, grafus Tiškevičius, buvo vienas kitas net ir atvirai caro režimui tarnavęs žmogus, tačiau nemažai davęs ir Lietuvos istorijai (P. Kukolnikas, V. von Rotkirchas). Ką mes žinome apie intelektualinius Vilniaus salonus, juose kunkuliavusį dvasinį gyvenimą? Dažnai kalbame apie Mindaugo laikus, mėginame nustatyti tikslią karūnavimo datą, Vytauto Didžiojo laikai istoriografijoje taip pat neblogai atspindėti, o XIX a. lieka kažkoks „nuskriaustas“. Man patinka tai, kad R. Griškaitė „prikelia“ iš užmaršties šviesius to meto žmones, konkrečiai turiu galvoje naujausias jos monografijas apie istoriką Mykolą Balinskį ir grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionės Nerimi aprašymą. Šios autorės darbų aš tikrai laukiu. Be to, labai mielai skaitau bibliografo ir knygotyrininko Vlado Žuko, literatūros istoriko S. Narbuto knygas.

Jeigu reikėtų pasakyti, kada paskutinį kartą perskaičiau grožinę knygą, bijau, kad tai būtų daugiau nei prieš metus. Kartą susimąsčiau – jeigu nėra vidinio imperatyvo, ar privalau skaityti grožinę literatūrą tik todėl, kad pažįstamų žmonių būrelyje galėčiau pažongliruoti citatomis ar įspūdžiais? Man tai atrodo tuštoka. Skaitau daug, bet ne visai tas knygas. Gal po dešimties metų, atvirkščiai, skaitysiu tik grožines knygas?

Šiandien leidžiama daug knygų. Vis dėlto, kaip iš gausybės leidžiamų knygų pasirenkate, ką skaityti?

Dabar skaitau vieną iš naujausių istoriko ir sociologo Artūro Tereškino monografijų. Man apskritai patinka Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamos knygos. Seku informaciją apie jas internete, dažnai perskaitau laikraščiuose, kur aprašinėjami nauji leidiniai. Tai yra labiausiai mane intriguojanti sritis, apie kurią periodikoje ne itin daug rašoma. Paprastai internete susirandu informaciją apie knygų naujienas arba bendraudamas su žmonėmis sužinau, kad, tarkime, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas planuoja išleisti naują leidinį.

Iš esmės labai retai mane dominančias knygas atrandu netikėtai. Nėra taip, kad eičiau gatve ir knygyno vitrinoje pamatyčiau mano dėmesį prikaustančią knygą. Taip beveik nebūna.

Kalbama, kad pastaruoju metu skaitoma vis mažiau knygų. Kaip manote, kas galėtų paskatinti jaunus žmones skaityti?

Iš tikrųjų labai sunkus klausimas. Aš niekada netikiu išorinės prievartos efektyvumu ir primygtiniu lenkimu prie knygos. Manau, kad žmogus turi turėti vidinį troškimą, „ugnelę“, kuri jį patį paskatintų skaityti. Brutaliai lenkdamas vaiko ar paauglio galvą prie knygos puslapių skaitymo fanatiku jo nepaversi. Knygos ir skaitymo kultūros populiarinimas: ar kalbėsime apie Knygų mugę, ar apie skatinamąsias valdžios akcijas – nepaprastai naudingas ir reikalingas dalykas. Pavyzdžiui, įvairūs knygų pristatymo renginiai. Galbūt iš pradžių patraukia išorinė, fasadinė tų renginių pusė, vėliau, žiūrėk, jaunas žmogus susidomės pamatęs, kad renginiuose lankosi žymių rašytojų, autoritetų, aukštinančių knygą. Tada ir jis, anksčiau ilgai neskaitęs, vieną gražią dieną paims knygą, įžengs į nuostabų jos pasaulį. Aš manau, kad labai svarbu, jog tai būtų įdomi, gera knyga. Jei tai bus kokia nors nuobodybė, kuri tą pradedantį skaitytoją nuvils, antrą kartą priversti jį į rankas paimti knygą bus gana sudėtinga. O jei tai bus lektūra, kuri atitiks žmogaus dvasinę būseną, atsakys į vieną kitą jaudinantį klausimą, žiūrėk, jau ir turime naują knygų valstybės pilietį (šypsosi).

Sakoma, kad intensyvus gyvenimo tempas paprasčiausiai nepalieka laiko knygai. Kiek laiko skiriate skaitymui?

Kai dirbu diena iš dienos, vakare skaityti man jau būna sunku: skaitymas tampa epizodinis, trunkantis 20-30 minučių vėlai vakare. Dažnai skaitau savaitgaliais, labiau ilgais žiemos vakarais. Atostogos yra tas metas, kai iš anksto prisiperku knygų, kurias seniai svajojau perskaityti, tačiau vis atidėliodavau, žinau, kur jų ieškoti. Per atostogas skaitymas būna intensyvus, teikia malonumą, nes jaučiuosi žvalus, žinau, kad negailestingai „suvalgysiu“ storiausią knygą per keletą dienų – juk tada esu pats savo laiko šeimininkas.

Ar esate iš tų žmonių, kurie patikusią knygą skaito keletą kartų?

Filmus, kurie man patiko esu žiūrėjęs aštuonis ar devynis kartus, prie knygos antrą kartą jeigu ir grįžtu, tai tik turėdamas tam tikrą pragmatišką interesą – noriu kažką prisiminti, pasitikslinti konkretų faktą ar pan. Bet iš naujo nuo A iki Z jos niekada nebeskaitau.

Šiandien dažnai tenka girdėti, kad naujosios technologijos puikiausiai gali pakeisti knygą. Ar įsivaizduojate pasaulį be knygos?

Matote, šiuo klausimu aš subjektyvus. Kaip žmogus, mėgstantis knygą ne tik kaip informacijos objektą, bet ir kaip fizinį kūną, negaliu samprotauti šaltai ir racionaliai. Aš trokštu, kad ji egzistuotų! Skeptiškai vertinu pranašystes, kad knyga gana greitai išnyks. Kažkada gali taip atsitikti, bet prisiminkime, kiek buvo tokių žmonių, rimtų specialistų, kurie pranašavo, kad knyga jau turėjo būti išnykusi prieš dešimt ar dvidešimt metų. Galvoju, kad yra tam tikrų psichologinių ir net fiziologinių dalykų, kurie išsaugos knygos patrauklumą. Turiu omenyje tai, kad atsigulęs ar pasirėmęs alkūne, knygą jūs galite skaityti pakankamai ilgai, bet kompiuteryje, bent jau aš, ypač dalykinio teksto, šitaip skaityti kelias valandas nepajėgiu. Įsivaizduokime šitokį grožinės knygos skaitymą ar skaitytoją, susijaudinusį ir apsiašarojusį prie kompiuterio ekrano. Pats procesas, mano nuomone, prarastų pusę savo žavesio. Vartai knygą, paglostai jos viršelius, įsidedi skirtuką, išsiverdi kavos – toks kultūrinis ritualas su kompiuteriu man neįsivaizduojamas. Aš turbūt svarstau senoviškai, nes, ko gero, šiandieniams šešiolikmečiams skaitymas internetu atrodys patraukliau negu puslapių vartymas. Ir vis dėlto mano futurologinė vizija – artimiausius šimtą metų knyga egzistuos!

Dažniausiai informacijos dominančia tema ieškoma internete. Tai patogu ir modernu, tačiau ar visais atvejais internetas gali pakeisti knygą?

Teoriškai aš galiu įsivaizduoti tokį modelį, kai internetas kažkada pakeis knygą. Ko gero, dar greičiau jis pakeis kitus informacijos šaltinius, tarkime, periodiką. Tiesiog interneto technologija bus tokia tobula, paprasta, kad paspaudęs porą klavišų galėsi patogiai ir operatyviai surasti tą šaltinį, kurio tau reikia. Ilgainiui kompiuterio naudojimas darbiniais tikslais pamažu persikels ir į privačią erdvę. Mes kalbame apie romanus, kitą grožinę literatūrą. Pradės atrodyti, kad štai aš jau apsipratau, mano akims tai patogu, aš jau galiu ilgai dirbti kompiuteriu, skaityti, man įprastas tas vaizdas.

Matyt, taip ir bus, nes tokia objektyvi raida, knyga yra istorinis reiškinys. Spausdinta knyga atsirado su Gutenbergu, vadinasi, kažkada ji turės baigti savo egzistenciją. Tačiau knyga kaip kolekcionavimo objektas juk taps dar patrauklesnė. Galbūt fizinė knygos mirtis gali duoti impulsą jos kolekcionavimui. Priminkime, kiek žmonių Europoje ėmėsi, pavyzdžiui, nacionalinių banknotų ir monetų kolekcionavimo, kai juos pakeitė euras.

Manote, kad kada nors knyga taps retenybe?

Net dabartinės, neretai abejotinos kokybės ir tvarumo popieriaus knygos egzistuos dar gana ilgai. Kadangi šiuo metu ne inkvizicijos ir ne A. Hitlerio laikai, neturime masinio knygų deginimo mėgėjų, viliuosi, knyga netaps retenybe dar ilgus dešimtmečius.

Ar Jūs pats dažnai lankotės bibliotekose?

Nesilankiau gana ilgą laiką. Tiesiog turiu sukaupęs tokią biblioteką, kurioje pakankamai daug įvairiausių knygų. Bet neseniai, rašydamas autorinį knygotyros straipsnį apie vieną iš savo bibliotekos eksponatų, retenybę, kurią prieš keletą mėnesių suradau Vokietijoje, lankiausi Vilniaus universiteto bibliotekoje, tyrinėjau XVIII–XIX a. šaltinius. Bet tai įvyko po labai ilgos pertraukos.

Mano moksliniai darbai parašyti jau anksčiau, o dabartiniams man pakanka interneto, darbe arba namuose prieinamų monografijų, taip pat periodinių šaltinių.

Kaip manote, kokią funkciją biblioteka atlieka šiuolaikinėje informacijos visuomenėje? Ar ją vis dar galima laikyti kultūros židiniu?

Aš manau, kad mažuose miesteliuose, kur žmonės vieni kitus pažįsta, biblioteka yra būdas susitikti, pasikalbėti, pasidalyti naujienomis. Nemanau, kad biblioteka yra tik sandėlis, į kurį ateini, pasiimi knygą, ir tari „sudie“. Tai daug daugiau – savotiškas kultūros židinėlis. Galbūt dideliuose miestuose biblioteka yra šiek tiek labiau nuasmeninta, tačiau ten yra daugiau galimybių rengti parodas, įdomių kultūros žmonių ir reiškinių pristatymus. Aš, kaip ir daugelis kitų žmonių, nerimaudamas žvelgiu į brutalią ataką prieš Mokslų akademijos biblioteką, kuri man yra ne tik nejudintina Lietuvos kultūros pamato dalis, bet ir kelia daug istorinių reminiscencijų. Juk tai, be kita ko, ir žymaus advokato, kultūros puoselėtojo, bibliofilo Tado Vrublevskio knygų rinkinio saugykla. Jos „optimizavimas“ būtų didžiulė ir neužglaistoma mūsų kultūros netektis.

Kalbino Kristina Buidovaitė