Jų rankos prisijaukinusios žodžius, pirštai geba šnabždėti. Jie bėgioja ore, žongliruoja taip, kad vos spėji gaudyti. Nepaveji ir sustoji. Tada kyla klausimas, kaip jie įsivaizduoja garsą. „Ar neragavęs šokolado galėtum apibūdinti jo skonį?“, – į klausimą klausimu atsako Laura Valytė, mergina, negalinti girdėti nuo vaikystės. Išgirsti jai reiškia pamatyti, pajausti, liesti. Taip pat kaip daugeliui kurčiųjų, kurių Lietuvoje registruota apie aštuoni tūkstančiai, pasaulyje – šimtąkart daugiau nei gyventojų Lietuvoje. 

Su Laura susitikome keletą kartų. Pradžioje mums padėjo Lauros sesuo Aušra. Ji išversdavo Laurai mūsų klausimus, o mums – Lauros atsakymus. Vėliau, bendraudamos be vertimo, bijojome atsirasti tarp supratimo ir nesu(si)pratimo ribų, tačiau susišnekėjome: Laura skaito iš lūpų ir taria žodžius, prireikus galima bendrauti raštu.

„Prisimenu klausimą, neduodantį man ramybės: kaip galima vienas kitą suprasti atsukus nugaras?“ (E. Laborit)*

Augdama Laura nesuvokė, kad yra kurčia: „Nesijaučiau ypatingai ar keistai, nes ir tėvai buvo negirdintys. Mama apkurto po nelaimingo atsitikimo, o tėtis – nuo skarlatinos.“ Šeima gyveno kurčiųjų bendrabutyje, kur visi aplink kalbėjo gestais.

Tik vėliau, persikėlus gyventi kitur, Laura suprato, kad kurtieji negirdi ir kalba gestais, o girdintieji – kalba balsu. Jiems nebūtina atidžiai sekti kiekvieną judesį, kiekvieną veido mimikos pasikeitimą. Tai supratusi, Laura norėjo grįžti į ankstesnę gyvenamąją vietą, nes bendravimas su girdinčiaisiais jai kėlė baimę: „Norėjau kalbėtis su vaikais, kartu su jais žaisti smėlio dėžėje, tačiau bijojau, jog manęs nesupras. Be to, vaikai patyčių negailėjo. Suaugusieji buvo tolerantiški“, – pasakojo Laura, tačiau laikytis skatino tėvų ir giminių palaikymas. Jie mokė nekreipti dėmesio į patyčias.

„Aš turiu kalbančias rankas.“

Laura nuo vaikystės bendravo gestais: „Kaip girdinčiųjų šeimoje vaikas mokomas tarti žodžius, taip kurtieji tėvai moko savo vaikus gestų kalbos. Man būdavo parodomas daiktas, tada jo gestas, kuriuos po kiek laiko įsiminiau.“ Ji pasakojo, kad kurti vaikai kalbėti išmoksta greičiau nei girdintieji, nes gestus įsiminti lengviau.

Kurčiųjų kalba – geriausiai išvystyta ženklų kalba pasaulyje. Pirmasis traktatas apie gestų kalbą negirdintiems žmonėms pasirodė 1550 m. Daugiau nei po šimto metų – pasiūlyta ir pirmoji rankų ženklų abėcėlė. Visa Europa išgyveno šios kalbos revoliuciją.

Apie lietuvių gestų kalbos istoriją iki 20 a. vidurio žinoma labai mažai. Iki 1990-ųjų gestų kalbos vartojimas Lietuvoje buvo draudžiamas, o gimtąja kurčiųjų kalba gestai pripažinti tik 1996 m.  Kaip pasakojo Respublikinio kurčiųjų reabilitacijos centro specialistė Svetlana Litvinaitė, tik tada kurčiųjų kalba pradėta vartoti visuotinai, taip pat ir ugdymo įstaigose: „Dabar lietuvių gestų kalba (LGK) yra oficiali kalba, vartojama kurčiųjų. Joje gestai atitinka žodžius, kalba turi savitą gramatinę sistemą“, – tvirtino S. Litvinaitė.

Kaip teigė S. Litvinaitė, kurtieji naudoja ir vadinamąją „kalkę“ – primityvius gestų atitikmenis lietuviškiems žodžiams ir sakiniams tarti, kai nepaisoma gestų gramatikos. Tokia kalba – tik pagalbinė priemonė mokant lietuvių gestų kalbos. 

Žodžiams paaiškinti, pasakyti paraidžiui ar ištarti vardą naudojamas daktilis. Anot S. Litvinaitės, tai yra gestų abėcėlė nuo A iki Ž.

Kurčiųjų kalba – nėra universali: kiekviena šalis turi savo gestus, kurie užsienyje reiškia vis kitus žodžius, ar kitas raides, tačiau, kaip sakė S. Litvinaitė, kai kurie gestai sutampa, panaši kalbų gramatika, todėl kurtieji „lengvai perima kitos šalies gestų kalbos savitumus ir puikiai susišneka tarpusavyje“. Laura taip pat tvirtino, kad susikalbėti su Amerikoje, Vakarų Europoje gyvenančiais kurčiaisiais jai nėra sunku, problemų gali kilti tik bendraujant su azijiečiais, nes ten gestai visiškai kitokie.

Tarptautiniuose kurčiųjų renginiuose, taip pat asamblėjoje susikalbėti padeda tarptautiniai gestai, tačiau jie nėra oficialiai patvirtinti.

„Mes, absoliučiai kurti nuo gimimo, esame mažuma, su savita kultūra, su savita kalba. Gydytojai, mokslininkai – visi, kurie nori mus paversti girdinčiais, kelia man nepasitikėjimą. Paversti mus girdinčiais – vadinasi, sunaikinti mūsų savitumą.“

Laura pasakojo, kaip ji bandė naudotis klausos aparatu: „Klausos aparatas suteikia galimybę girdėti aplinką, tačiau prie aparato reikia pratintis nuo pat vaikystės. Aš jį pradėjau nešioti vėliau, todėl neskiriu garsų. Man jie visi susilieja į vieną triukšmą, nuo kurio skauda galvą. Dėl to klausos aparato nenaudoju.“ Kurtieji, kurie klausos aparatu naudojasi nuo pat vaikystės yra adaptavęsi prie aplinkos garsų ir geba juos suprasti. Kai klausos aparatas pradedamas nešioti vėliau, tikimybė, kad kurčiasis prie jo pripras ir galės naudoti, – pakankamai maža.

Prieš daugiau nei 30 m. kurtiesiems pasiūlyta alternatyva – kochlearinės implantacijos. Kochleariniai implantai, kitaip nei klausos aparatai, garso nestiprina, o jį atkuria. Lietuvoje tokios operacijos atliekamos jau dešimt metų. Per šį laiką padaryta daugiau nei šimtas klausą atkuriančių operacijų.

Kochlearinis implantas – chirurginiu metodu kaukolėje įterpiamas medicininis mechanizmas, kurio mikrofonas gaudo garsus, kalbos procesorius juos analizuoja ir pakeičia į elektros signalus. Šie siunčiami į antrąją implanto dalį, įterptą po oda. Po kito signalų dekodavimo, jie perduodami į klausos centrą smegenyse. Dažniausiai operacijos daromos ankstyvoje vaikystėje, kai žmogus ypač imlus naujai informacijai ir lengviau prisitaiko prie garsų pasaulio, apie kurį anksčiau net nenutuokė. 

Dėl kochlearinės implantacijos kurčiųjų pasaulyje vyksta daug diskusijų. Pavyzdžiui, Lietuvos kurčiųjų draugija kochlearinių implantų programos nepalaiko. Lauros nuomonė implantacijos klausimu taip pat neigiama, nes brangiai kainuojančios operacijos yra rizikingos ir dažnai neduoda naudos, netgi turi neigiamų pasekmių: veido paralyžius, nervų pažeidimai, matymo kampo susiaurėjimas. „Svarbiausia, yra tikimybė, kad vaikas neįgus susikalbėti su girdinčiaisiais, taip pat neišmoks gestų kalbos“, – sakė Laura. 

Laura tikino, kad kurčių vaikų tėvams dažnai pritrūksta informacijos apie kurčiuosius ir jų bendruomenę, dėl to kochlearinių implantų operacijos atrodo kaip viena tinkamiausių išeičių. Tačiau Europos Sąjungoje gydytojams privaloma kurčio vaiko tėvams pirmiausia suteikti informacijos apie kurčiuosius, o tik po to siūlyti operaciją.

Laura tvirtino, kad kochlearinio implanto jai nereikia. Jos nuomone, tai vienas iš būdų, kaip girdintieji nori priversti kurčiuosius girdėti, nes esą jie žino, ko kurčiasis neteko. Tačiau kurčiasis gali gyventi pilnavertį gyvenimą ir negirdėdamas.

„Man nusispjaut, ar aš girdžiu! Aš visai to nenoriu, man to netrūksta, aš net nežinau, kas tai yra. Negalima norėti to, ko visiškai nepažįsti.“

 „Aš kurčia, bet nieko baisaus. Gimę kurti, žmonės nežino, ką reiškia girdėti, todėl jiems to ir nereikia. Svarbu, kad ir negirdėdamas galėtum jaustis normaliai ir daryti tai, ką nori“, – sakė Laura.

Pagrindinės kurčiųjų žmogaus teisės, laisvės yra įtvirtintos 2006-ųjų gruodžio 13 d. įsigaliojusioje Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje. Šalys, pasirašiusios Konvenciją, patvirtina, kad „bet kokio asmens diskriminacija dėl jo neįgalumo yra žmogaus prigimtinio orumo ir vertės sumenkinimas.“ Jos įsipareigoja skatinti ir apsaugoti neįgaliųjų teises, gerinti jų gyvenimo sąlygas. Taip pat Konvencijoje teigiama, kad neįgaliesiems turi būti užtikrintas jų laisvių ir teisių įgyvendinimas. Jiems turi būti sudaryta galimybė reikšti savo valią šalies gyvenimo klausimais („neįgaliesiems turėtų būti suteikta galimybė aktyviai dalyvauti sprendimų dėl politikos krypčių ir programų, įskaitant tas, kurios yra tiesiogiai su jais susijusios, priėmimo procesuose“). Dokumente įtvirtinta, kad galima mokytis gestų kalbos, ją vartoti, prireikus prašyti vertėjo pagalbos, kurtieji turi teisę mokytis priimtiniausiu akademiniam ir socialiniam vystymuisi būdu.

Laurai besimokant, į kurčiųjų teises dar nebuvo kreipiama tiek daug dėmesio. Pavyzdžiui, Lauros mokykloje pedagogai nemokėjo gestų kalbos. Mokiniai turėdavo suprasi mokytojus iš lūpų, tačiau tai ne visada pavykdavo. Laura pasakojo, kad, norėdami mokytis, jie pirmiausia turėjo išmokyti mokytojus savo gimtosios kalbos – gestų.

„Aš nelaikau jūsų menkaverčiais, girdintieji. Aš to sau niekada neleisčiau.  Priešingai, aš noriu, kad mūsų bendruomenės gerbtų viena kitą. Aš jus gerbiu, to laukiu iš jūsų.“

„Kai buvau Europos kurčiųjų asociacijoje, gavau daug informacijos. Suvokiau, kad mes turime tokias pat teises, kaip ir visi. Mes negalime būti žeminami“, – pasakojo Laura. Asociacijoje Laura daugiau sužinojo apie audizmą. Audizmas – kurčiųjų žeminimas, diskriminacija.

Kurtiesiems trūksta informacijos apie jų teises ir laisves, tad dalis net nesuvokia, jog yra žeminami, kai kurie toleruoja prievartą. Dalis kurčiųjų, atrodo, prie diskriminacijos pripratę ir neįsivaizduoja kitokio gyvenimo: „Taip turi būti, juk mes kurti“, – sako jie. Laura pasakojo apie tai, kaip darželyje juos versdavo mokytis kalbėti balsu: tarti garsus, vartyti liežuvį, kol galų gale pasigirs bemaž taisyklinga balsių ir priebalsių, iš jų sujungtų žodžių tartis. Toks elgesys mažai mergaitei atrodė normalus. Tik vėliau ji sužinojo, kad prievartinis kalbos mokymas laikomas nepagarba kurčiojo teisėms, juk kurčiojo gimtoji kalba yra gestai.

Sunkumų kyla ir įsidarbinant bei dirbant. „Kurtiesiems sunku rasti patinkantį darbą. Nesvarbu, jei daug sugebi ar turi talentą. Gero staliaus į darbą nepriims tik dėl to, kad jis kurčias. Kurtieji dažniausiai priimami į juodą darbą, jiems mokamas mažesnis atlyginimas“, –  sakė Laura.

„Jei bandai prieštarauti, kovoti už savo teises, išgirsti atsakymą: „Nepatinka, išeik“, – tvirtino Laura. Taigi kurtiesiems nebelieka galimybių rinktis: jei nori užsidirbti, turi taikstytis su nelygybe. Jei tai nepatinka, reikia palikti darbo vietą.

Kodėl taip nutinka? Laura aiškina, kad „žmonėms trūksta informacijos apie negirdinčiuosius“. Dėl to „girdintieji nepasitiki kurčiaisiais“.

Anot Respublikinio kurčiųjų reabilitacijos centro specialistės S. Litvinaitės, kurčiųjų diskriminacija Lietuvoje pasireiškia įvairiai: „Ribojamos kurčiųjų galimybės įsidarbinti pagal norimą specialybę, mažas gestų kalbos vertėjų skaičius, neprieinamos bendrojo pagalbos telefono 112 paslaugos, televizijoje yra mažai titruojamų laidų, jų vertimų į gestų kalbą.“ Nors, S. Litvinaitės teigimu, problemos po truputėlį sprendžiamos, tačiau tai vyksta pernelyg lėtai.

Lyginant Lietuvos ir, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų kurčiųjų situaciją, matomi milžiniški skirtumai. S. Litvinatė pasakojo, kad „JAV kurčiųjų padėtis yra daug geresnė, jie yra nemažai  išsikovoję ir į juos žvelgiama pagarbiau.“

Kad kurčiųjų diskriminacijos Lietuvoje sumažėtų, reikia keisti ugdymo sistemą, pirmiausia keičiant pedagogų rengimo principą: „Į kurčiuosius pedagogai turi žiūrėti ne kaip į neįgaliuosius, o kaip į savitą kultūrą ir kalbą turinčius žmones“, – teigė S. Litvinaitė.

Laurai kurčiųjų vadinimas neįgaliaisiais taip pat nepatinka: „Visi pastebi neįgaliuosius. Žmogus sėdi vežimėlyje – negali vaikščioti. Aklieji turi lazdeles. Kurčio žmogaus gatvėje neatskirsi. Todėl nemanau, kad kurtieji yra neįgalūs. Mes galime savimi pasirūpinti. Mes tik negirdim“, – sakė ji.

Kaip sakė S. Litvinaitė, kurtieji nori išlaikyti savitumą, tačiau kol kas juos bandoma paversti girdinčiaisais.

„Gestai – tai žodžių šokis erdvėje, tai mano jausmai, mano poezija, mano vidinis pasaulis, mano tikrasis stilius.“

Šiuo metu Laura nedirba, tačiau yra Vilniaus kurčiųjų jaunimo organizacijos tarybos narė. Anksčiau Laura buvo plaukikė, dabar Laura priklauso šokių kolektyvui „Tyla“, kuriam vadovauja choreografas Mantas Svirskys, taip pat vaidina Janinos Mažeikienės teatro studijoje „Mimika“.

„Choreografas Mantas, tik atėjęs dirbti, rodė kurtiesiems, kaip šokti pagal muziką, tik vėliau, kai paaiškinome, kad mums tai netinka, jis pakeitė darbo metodus: iš pat pradžių mokydavo judėti būryje, o po to prijungdavo muziką. Ją jausdavome pagal vibraciją. Atrodydavo, kad ne mes šokame pagal muziką, o muzika pagal mus“, – sakė Laura.

Teatre taip pat svarbus muzikos vibracijos jautimas, judesiai ir mimika. Ypač jai patiko spektakliai, matyti užsienyje. Jie buvo skirti ir kurtiesiems, ir girdintiems: „Prancūzijoje mačiau spektaklį, kuriame kurtieji kalbėjo gestais, o girdintysis, vaidinęs rašytoją, įgarsino visą spektaklį. Buvo tobula“, – įspūdžiais dalijosi Laura.

Su teatru susijusi ir viena didžiausių Lauros svajonių: „Norėjau stoti į aktorinį, bet bijau, nes kažin ar Lietuvoje reikia kurčių aktorių. Žinau, kad turėčiau pabandyti, tačiau nepasitikiu savimi. Gąsdina ir pats stojamasis: kaip aš padeklamuosiu eilėraštį ar prozos ištrauką, juk tai galiu daryti tik gestų kalba.“

Dar viena Lauros svajonė – dirbti modeliu. Jos nuomone, modeliu gali būti ir kurčias žmogus: „Yra reklamų, kuriose kalbėti nereikia, tereikia būti fotogeniškai, tad rengiuosi pabandyti, tik reikia sulaukti tinkamos nuotaikos.“

Kaip pasakojo Laura, kurtieji yra savotiški žmonės, nes dažnai jų buvimas priklauso nuo nuotaikos: „Vieną dieną būna linksma, norisi bendrauti, daug visko nuveikti, kitądien – liūdna, atrodo pasaulis sugrius. Tada nieko nesinori, stinga pasitikėjimo savimi.“ Laura pasakojo, kad kurtieji dažnai skundžiasi veiklos trūkumu: „Man draugai ir pažįstami pasakoja, kad neturi ką veikti, o kai ką nors suorganizuoju – neateina. Esą laiško negavo, ar pamiršo. Tokie dalykai dažnai priklauso nuo nuotaikos kaitos taip pat kurčiųjų nesavarankiškumo.“ Laura aiškino, kad daugelis kurčiųjų reikalauja globos, reikia, kad juos kažkas už rankutės paimtų ir atvestų: „Bandau juos įtikinti, kad jie gali savimi pasirūpinti“, – sakė Laura.

Tokią pat problemą mato ir S. Litvinaitė: „Vyresnės kartos kurtieji buvo ugdomi institucinėse specialiose mokyklose, išlaikomi valstybės, buvo aprūpinti darbu, gyvenamu plotu, todėl dabar dalis jų yra nesavarankiški, nuolat tikisi, kad jais bus pasirūpinta, kad valstybė privalo jiems kažką duoti. Jie yra uždaresni ir bendrauja tik su savo bendruomenės nariais.“

Anot S. Litvinaitės, jaunimas labai skiriasi nuo vyresnių kurčiųjų, nes daugiau bendrauja, yra atviresni, daug keliauja, nebijo visuomenės. Ji pasakojo, kad kurtiesiems socializacijos ir integracijos į visuomenę procesuose padeda įvairios organizacijos, kurios stengiasi mažinti atskirtį tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų.

„Jis nenori manęs suprasti. Dar vienas girdintysis, kuris nenori manęs suprasti.“

Jai ne kartą teko patirti, kad žmonės, pastebėję jos kurtumą, nenori su ja bendrauti: „Supratę, kad esu kurčia, žmonės dažnai sutrinka, nebebendrauja. Tikriausiai išsigąsta. Juk aš nekalta, kad gimiau kurčia.“

Laura žino, kad žmonės gali jos nesuprasti. Juk girdintiesiems svarbus balsas. Kurtiesiems – gestai, mimika, akys. Dėl to kurčiųjų santykis su girdinčiaisiais – stiklo trapumo. „Bendrauti su girdinčiais kartais sudėtinga. Kad vieni kitus teisingai suprastume, reikia daugiau laiko, pastangų“, – sakė Laura. Tačiau ji tam pasiruošusi, nes su girdinčiaisiais tenka susidurti kasdien.

Kai, pavyzdžiui, reikia tvarkyti įvairius dokumentus, eiti į pokalbius dėl darbo, kurtiesiems padeda vertėjai. Jie balsu perpasakoja, ką gestais kalbėjo kurčiasis ir gestais kurčiajam perduoda, ką kalbėjo girdintysis. Su vertėju reikia susitarti kelias dienas prieš susitikimą. Laura stengiasi būti kuo savarankiškesnė, tad vertėją kviečiasi tik kebliose situacijose. Viena iš nemėgstamiausių Lauros vietų – bankas: „Kai nueinu į banką, dažnai pastebiu, kad banko darbuotojai būna nepatenkinti. Jie turi daug darbo ir skuba, o aš ir vertėjas sugaištame dvigubai daugiau laiko.“

Girdintiems suprasti kurčiuosius ir atvirkščiai – gana sudėtinga. Lauros nuomone, tiek girdintieji, tiek kurtieji, nesupratę vieni kitų, ne visada išsiaiškina netikslumus, o tada interpretuoja savaip. Tokiais atvejais žmonės dažnai įsižeidžia ir pradeda vengti vieni kitų: kurtieji – girdinčiųjų, o girdintieji – kurčiųjų. Ji tvirtina, jog yra kurčiųjų, kurie apskritai vengia girdinčių žmonių ir nenori su jais turėti nieko bendro, netiki, kad supras vienas kitą.

„Bendravimo jaukumui ir bendraujančių žmonių susišnekėjimui svarbi tolerancija. Aš esu tolerantiška, kitas žmogus irgi turi būti toks pat. Aš gerbsiu jo nuomonę, o jis manąją – tik tada bendravimas bus visavertis“, – sakė Laura apie bendravimą su girdinčiaisiais.

*Čia ir toliau citatos iš Lauros mėgstamos Emmanuelle‘s Laborit knygos „Žuvėdros klyksmas“. Tai – kurčios merginos, tapusios aktore ir laimėjusios Moljero premiją, istorija. E.Laborit parašė knygą apie save, tačiau iš jos pasakojimo galima suprasti, kaip gyvena ir jaučiasi kurti žmonės.

Berta Tilmantaitė, Kristina Urbaitytė

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kristina Urbaitytė, Berta Tilmantaitė.