Povilo Zaleskio nuotrauka

„Viešpatie, padaryk mane
savosios ramybės pasiuntiniu
ir leisk man nešti
meilę, kur siaučia neapykanta;
santaiką, kur vyrauja barniai;
vienybę, kur yra skilimas;
tikėjimą, kur kankina abejonės;
tiesą, kur viešpatauja klaida;
viltį, kur braunasi nusiminimas;
džiaugsmą, kur slegia liūdesys;
šviesą, kur užgulusios tamsybės.
Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau
kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;
kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;
kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,
nes kas duoda – gauna,
kas atleidžia, tam atleidžiama,
kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi. Amen“.

Šv. Pranciškus

Šv. Pranciškus (lot. Franciscus de Assisi oder Franciscus Assisiensis) gimė arba 1181 metų pabaigoje arba 1182 metų pradžioje (popiežius tuo metu buvo Honorijus III) Asyžiuje (Italija) turtingo audinių pirklio Pietro Bernardonės šeimoje, kilusioje iš Provanso. Kristaus Gimimo garbei motina gimdė pirmame namų aukšte įrengtame tvartelyje, vėliau tapusiame kulto vieta. Vienas maldininkas, pamatęs kūdikį, išpranašavo, kad šis tapsiąs šventuoju. Kadangi tėvo nebuvo namie, motina Šv. Jono Krikštytojo garbei pakrikštijo berniuką Jonu (Giovanni di Pietro di Bernardone). Grįžęs namo tėvas pavadino sūnų dar ir Pranciškumi - Francesco (ital. – mažasis prancūziukas), mat dažnai keliaudavo su reikalais į Prancūziją. Skaityti ir rašyti Pranciškus išmoko Šv. Jurgio parapinėje mokykloje. Pabaigęs mokslus jis, kaip ir tėvas, tapo sumaniu pirkliu. Jis mėgo linksmą gyvenimą, kėlė puotas, dalyvavo karo žygiuose. Motiną ir draugus žavėjo Pranciškaus būdas, žodžio taurumas, dosnumas vargšams ir teisingumas.

Dvidešimtmetis jaunuolis dalyvavo Asyžiaus pilietiniame kare su Perudžija (1202 m. lapkritis) ir pateko į nelaisvę. Išsivadavęs iš nelaisvės, Pranciškus nusprendė vykti į Apuliją gauti riteriško titulo (1205 m.). Spoleto miestelyje, Pranciškui miegant, Viešpats pakvietė jį tarnauti kilnesniems tikslams. Sapnuodamas, Pranciškus išgirdo žodžius: „Kam geriau tarnauti, Viešpačiui ar jo tarnui?“.

Grįžęs į Asyžių, nutraukė ryšius su senais puotų bendrais, atsidėjo maldai, šelpė vargšus ir nukeliavo į Romą prie Šv. Petro kapo. Daug laiko praleisdavo melsdamasis oloje arba Šv. Damijono bažnyčioje. Būtent čia į jį tris kartus prabilo nukryžiuotasis Kristus: „Pranciškau, eik ir atnaujink mano Bažnyčią, juk matai, kad ji – vieni griuvėsiai“. Supratęs savo pašaukimo tikslą, atsisakė viso savo turto, kurį paveldėjo iš tėvo ir dvejus metus gyveno atgailautojo ir atsiskyrėlio gyvenimą.

1206 m. Asyžiaus vyskupo Gvido II (1204-1228) akivaizdoje Pranciškus viešai nusimetė drabužius, atsisakė tėvo turtų ir paskyrė save Dievui: „Iki šiol Petrą Bernardonę vadinau tėvu, o nuo dabar turėsiu tik vieną tėvą, į kurį galėsiu kreiptis: Tėve mūsų, kuris esi danguje“.

Pažodžiui supratęs Nukryžiuotojo kvietimą, pradėjo restauruoti tris Asyžiaus apylinkės bažnyčias: S. Damiano (Šv. Damijono), S. Pietro della Spina ir S. Maria degli Angeli (Porciunkulės). Atnaujinus paskutinę bažnyčią, Porciunkulėje Pranciškus išgirdo Evangelijos žodžius apie apaštalų išsiuntimą ir jų skurdą. 1208 m. vasario 24 d., klausydamasis Evangelijos žodžių, kur Jėzus siunčia į pasaulį apaštalus, suprato, kad jo pašaukimas – visko atsisakyti, nuolankiai atsiduoti Dievui, keliauti per pasaulį ir pamokslauti. Jis nusivilko atsiskyrėlio apdarą, nusijuosė odinį diržą, nusiavė sandalus ir padėjo į šalį lazdą. Pasisiuvęs šiurkštų kryžiaus pavidalo drabužį su gobtuvu, kokius nešiojo Umbrijos kaimiečiai, susijuosė virve ir ėmė nuoširdžiai, paprastais ir suprantamais žodžiais pamokslauti. Radosi ir sekėjų. Pranciškus, pabrėždamas nusižeminimą ir tarnavimą visiems žmonėms, pavadino juos Mažesniaisiais broliais. 1209 m. šią grupę ir jos gyvenimo būdą apaštalų bendruomenėje patvirtino popiežius Inocentas III. Taip buvo įsteigtas Mažesniųjų brolių ordinas (Pranciškonų).

Netrukus Pranciškus buvo įšventintas diakonu, bet iš nusižeminimo kunigauti nenorėjo. Nuo tol jis visiškai atsidėjo savo veiklai ir visur susilaukė daug sekėjų.

1216 m. Pranciškus paties Kristaus prašė suteikti visuotinius atlaidus žmonėms, rugpjūčio 2 d. aplankysiantiems švč. Mergelei skirtą Porciunkulės bažnytėlę (vėliau virš jos buvo pastatyta Santa Maria degli Angeli bazilika). Atlaidus patvirtino popiežius Honorijus III, tuo metu buvęs Perudžoje.

Pranciškus per penkiolika metų išvaikščiojo didesnę Italijos dalį. 1212 m. du kartus išvyko iš Italijos, Sirijos kryptimi, o netrukus 1214 m. per Prancūziją ir Ispaniją į Maroką. Jis buvo pirmasis Ordino įkūrėjas, įtraukęs į savo Įstatus misijas į kitus kraštus. Kartu su br. Eliju 1217 m. išsiuntė savo ordino brolius į Sirijos ir Palestinos provincijas, o 1219 m. – pirmuosius penkis misionierius į Maroką. 1219 metų birželio 24 dieną Pranciškus išplaukė į Artimuosius Rytus pas Egipto sultoną, Melek-el-Kamel`į, kuris jį palankiai priėmė ir išklausė. Šventajam nepavyko nei atversti sultono į tikėjimą, nei pačiam patirti kančios, tačiau Pranciškus savo elgesiu davė pirmąjį taikų ir apaštališką pavyzdį su saracėnais. Grįžęs sudarė savo ordino struktūrą: dvylika provincijų iki pat Palestinos ir Maroko, kur 1220 m. buvo nukankinti pirmieji pranciškonai; atgabentus į Koimbrą jų kūnus matė būsimasis šventasis Antanas.

1220 m. Šv. Pranciškus, sugrįžęs į Italiją, pradeda skelbti žodžio apaštalavimą. 1221 m. įkūrė Atgailos brolių ir seserų ordiną (dabar Pasauliečių pranciškonų ordinas). 1223 m. popiežiaus Honorijaus III patvirtintos pranciškonų Regulos esmė yra „elgtis pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Šv. Evangeliją, klausyti vyresniųjų, neturėti jokio turto, gyventi skaistybėje“. Pranciškus suprato, kad reikia atnaujinti pernelyg sustabarėjusią Bažnyčią ir siekė to visomis išgalėmis. Pranciškus mylėjo Bažnyčią ir jai buvo visiškai ištikimas; jis niekada nepretendavo jos teisti, kaltinti ir pradėti ją reformuoti, nepaisant, kad joje vyravo krizės ir nuosmukiai. Per savo tikėjimo pavyzdį ir visišką laisvę privedė prie tobulo neturto; jis pats buvo gyva Bažnyčios reforma, Evangelijos pamoka.

1223 m. Pranciškus per Kalėdas suorganizavo pirmąjį pasaulyje Jėzaus Gimimo paminėjimą, pasirodydamas esąs ir praeities saugotojas, ir sykiu novatorius. Nors ir rizikuodamas, jis ryžosi atidaryti teologijos mokyklą Bolonijoje (1223-1224). Pirmasis jos lektorius buvo Šv. Antanas, kurį Pranciškus pagarbiai vadino „mano vyskupas“.

Dažnai išgyvendamas mistinius pakilimus 1224 metų vasarą pasitraukė į Alvernos kalną, kur ilgai meldėsi, mąstė ir pasninkavo. Ten, artėjant Kryžiaus išaukštinimo šventei, pasirodė sparnuoto ir ugninio serafimo pavidalu nukryžiuotasis Kristus, kuris jo kūne įspaudė Viešpaties Kančios stigmas – atviras ir kraujuojančias žaizdas rankose, pėdose bei šone. Tai buvo pirmas krikščionybės istorijoje stebuklas, kai žmogus pažymimas Kristaus žaizdomis.

1225 m. pradžioje Pranciškus sukūrė „Saulės giesmę“.

Šv. Pranciškus iš Alvernos į Asyžių sugrįžo kaip gyvas nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas. Kitais metais balandžio mėnesį Pranciškus, įveikęs mirties krizę, per Sieną ir Kortoną išvyko į Asyžių. Iš pradžių apsistojo Asyžiaus vyskupo rūmuose, o jau rugsėjo pabaigoje persikėlė į Porciunkulę. Išsekintas kepenų, kasos ir akių ligų, beveik aklas, jis paprašė nunešti jį į Porciunkulės bažnyčią ir padėti ant plikų grindų. Pranciškus mirė giedant psalmę „Voce mea“ (Ps.141) 1226 m. spalio 3 d.
būdamas 45 metų. Sekmadienio rytą broliai pernešė jo kūną iškilmingoje procesijoje į Šv. Jurgio bažnyčios požemį, kuriame buvo palaidotas. Jo kūnas šioje bažnyčioje buvo saugojamas daugiau nei ketverius metus.

1227 kovo 19 – jo draugas Hugolinas tapo popiežiumi Grigaliumi IX. 1228 metų liepos 16 dieną Asyžiuje Grigalius IX kanonizuoja Šv. Pranciškų. 1230 metų gegužės 25 dieną jo kūnas buvo perneštas į Šv. Pranciškaus baziliką Rojaus kalvoje, kuri buvo pastatyta popiežiui Grigaliui IX leidus ir br. Elijo dėka skirta  Šv. Pranciškaus kapui.

Parengė Juozapas Blažiūnas