Rugsėjo viduryje interneto portale „lrytas.lt“ pasirodė du įdomūs tekstai.

Andrius Užkalnis teigia: „Batkos A. Lukašenkos vizitas – tikros runkelių Kalėdos.“ Pasinaudojęs „ūsuoto Lukašenkos“ atvykimu į Lietuvą, šiaip jau įdomių ir problemiškų tekstų autorius plūsta „apsišlapinusius iš laimės mūsų runkelius“. „Laimingoje Tarybų Lietuvoje spaliukais vadino jauniausią amžiumi špokų-komunistukų kategoriją, kurie paskui vis vystėsi, kol sukirmydavo iki „karo ir darbo veteranų būsenos“ (manau, sukirmiję dabar turėtų būti visi pagyvenę žmonės, – aut.), „bufetininkių auditorijas, žybsinčias auksiniais dantimis ir siūbuojančias trigubais pagurkliais ir pusmetinėmis cheminėmis šukuosenomis“, „juokingai tariančios pusiau tautos pasiuntinys“.

Nieko keisto, kad internetiniai komentatoriai neliko skolingi ir autoriui atsakė dar riebesniais žodelyčiais.

Kristina Sabaliauskaitė tekste „Blogio“ iš Vakarų demonizavimas ir sovietinės praeities šlovinimas – to paties medalio pusės“ auklėja tuos, kas mano, jog dabar pasaulis supuvęs ir kad kažkada „gera buvo gerti gazuotą vandenį su sirupu iš automato už tris kapeikas“. Pasirodo, vandenį iš tos pačios stiklinės „gerdavo ir venerinėmis ligomis sergantis „bomžas“, ir neprižiūrėtas mokinukas su raktu ant kaklo“, giros statinėse „ant gauruotų putų“ raitydavosi „milijonai kirmėlaičių“, visur „knibždėte knibždėjo ekshibicionistų ir dar bjauresnių iškrypėlių“, o vidurinėje mokykloje „vienas mokytojų buvo pats tikriausias pedofilas“.

Autorė, „bene dešimtį metų praleidusi tarp baisiųjų „Vakarų“ ir mylimos Lietuvos“ teigia, kad ne ką mes geresni ir dabar – tokie, kad „joks sveiko proto europietis su mumis apskritai tuoj nebenorės turėti nieko bendra.“

Plūstamųjų komentarų po šiuo straipsniu gerokai mažiau, tačiau pacituosiu vieną skaitytoją: „Koks gi skirtumas tarp sovietų apologetų ir autorės, teigiančios, kad jeigu ne Vakarai, tai mes būtume niekas? Man čia puodą kritikuojančio katilo situacija.“

Žodžiu, auklėjamieji straipsniai.

Pirmasis – runkeliams. Nors, kas tie runkeliai, kur jie auga ir kokias trąšas mėgsta, niekas nepasakė iki šiol, tačiau net pabandžius juos įsivaizduoti, tenka suabejoti, ar jie tokius dalykus skaito, ar apskritai ką nors skaito ir ar perskaitę prisimena daugiau kaip du žodžius.

Antrasis – visiems, kieno protėviai „taikieji pagonys nukirsdino misionierių šventąjį Brunoną“. Bet visą vasarą visi mus tiek barė, kad niekas prieš tūkstantį metų nesiėmė priemonių Brunonui išgelbėti, kad dabar tokie pabaksnojimai mums buvę nebuvę.

Tik nesuprantu, kodėl jis pasirodė beveik kartu. Ir juos parašė žmonės, kurie tikrai žino, jog taip lengvai nepaauklėsi net morkos.

Atrodo, tarsi tie tekstai būtų desperacijos aktas. Kai nuskriaustas vaikas pro ašaras šaukia: „O tu – kvailys.“

Rugsėjo vidurys buvo vienas įdomesnių periodų mūsų žiniasklaidos istorijoje. A. Lukašenkos vizitas daugelį tiesiog instinktyviai patraukė rašyti ir kalbėti šia ir panašiomis temomis.

Deja, vizitas – ne rinkimai, už oponentų triuškinimus ir maitinančios rankos laižymą niekas nemoka, tad ir išėjo nei šis, nei tas.

Nevykę ir silpni interviu, nė vieno rimto klausimo, kapstymasis senuose baltiniuose, nuvalkioti rusiški anekdotai apie A. Lukašenką. Ir moralizavimai, kad šalyje pilna per ano vizitą prie kalėdinių stalų susėdusių runkelių, o Vilniuje per kelias savaites galima pamatyti tik vieną juodaodį.

Žodžiu, nulis vienas ne mūsų žiniasklaidos naudai.

Gal dėl to po radosi ne vienas straipsnis, žinutė, siužetas, kuriuos paskaitęs ar pažiūrėjęs prisimeni kaimo keliuke dulkių debesyje paskui tolstantį automobilį bėgantį ir kiauksintį šuniuką?

Nesistebiu tuo. Po to, kai prieš keletą metų per Baltarusijos televiziją mačiau, kaip A. Lukašenka skraido po visą šalį, žiūrėdamas, ar tinkamai kertami javai.

Nusileido viename kaime, o ten jį apspito senutės. Iš sulinkusių nugarų, užgesusių žvilgsnių ir artrito išsukiotų pirštų matėsi, kad jos – ne Nacionalinio teatro statistės.

Žinoma, visų baltarusių tėvas tėviškai paklausė, ar ko nors kaimui netrūksta.

Visos tylėjo, tačiau viena senutė, matyt, iš tokio gyvenimo apimta visiškos nevilties, plonyčiu balseliu sučiulbo:

– Kad... mums... taip...

Atsiduso ir, sukaupusi paskutinius drąsos likučius, pridūrė:

– Naują tvorą.

Prezidentas į senutę žiūrėjo ilgokai. Tokių akių kaip jo kopijas reikėtų gaminti šimtais kilogramų ir kabinti jas ant kaimo elektros pastočių. Kad niekas iš transformatorių nevogtų alyvos.

– Jums tvorą? Kai aplinkui šitiek... – iškošė transformatorinių akių turėtojas ir paniekinamai nutilo.

Daugiau nieko sakyti ir nebereikėjo. Visi žino, kokios tos vietos miškingos ir kad iš ten augančių medžių ir krūmų aptverta tvora būtų galima septynis kartus apjuosti Žemės rutulį.

Pajutau, kaip už kadro ką tik sąmonę prarado kaimo, rajono ir srities pirmininkai, du viceministrai ir ministras.

Tad gal ir nieko keista, kad, susidūrę su transformatorinių akių žvilgsniu, mūsų politikai linksėjo galvomis, o žurnalistai ne klausinėjo, o apie kažką tylutėliai šlamėjo. Ir kad viskas, ką jie ten parašė ar pasakė, per mėnesį pasimiršo. Ir kad nebuvo aišku, kam visi tie parašymai ir pasakymai skirti ir kam jų reikia.

Liko ant šalikelės aviečių sėdančių dulkių debesėlis...

O senutę, išdrįsusią paprašyti tvoros, prisimenu iki šiol.