„Kapitalizmo su žmogišku veidu“ teorija ir praktika jau yra egzistavusi pokario Vakarų pasaulyje, kai daugelyje jo šalių, ypač Europos šiaurinėje dalyje, buvo sukurtos socialine rinkos ekonomika besiremiančios socialinės gerovės valstybės. Universalaus socialdemokratinio modelio Skandinavijos šalys gali būti ryškiausiais tokių gerovės valstybių pavyzdžiais.

Tačiau paskutiniais praėjusio amžiaus dešimtmečiais pasaulyje įvykusi globalizacija ir liberalizacija nebeleido egzistuoti senojo stiliaus, faktiškai nacionalinėmis valstybėmis besiremiančiam socialdemokratiniam gerovės modeliui. Šiais laikais reikia naujoms sąlygoms tinkančio „kapitalizmo su žmogišku veidu“. Naujasis viešasis valdymas (New Governance) – tai viešojo administravimo modelis su šiek tiek kitose vietose sudėliotais akcentais – su platesniu piliečių dalyvavimu valdyme, korupcijos nebuvimu, policentrinės demokratijos, skaidrumo, atsakomybės ir kitų moralinių-etinių savybių iškėlimu, geru tarpinstituciniu bendradarbiavimu bei aktyvia nevyriausybinių organizacijų veikla. Ir nors Naujasis viešasis valdymas dar nėra tapęs kasdiene administracijos elgsena, bet šiuolaikinių socialinių mokslininkų, politikų ir administratorių vis dažniau pabrėžiamas tarptautiniuose forumuose ir seminaruose kaip siektinas modelis, kuris gali sutrukdyti tolesnei viešojo sektoriaus ir viešojo administravimo diskreditacijai.

Naujasis viešasis valdymas Rytų Europai ir Lietuvai yra dar aktualesnis negu Vakarams, nes čia yra per mažai socialinio pasitikėjimo ir per daug asimetrinės informacijos. Rytų Europoje ir Lietuvoje akivaizdus dažnai netinkamas darbdavių elgesys su dirbančiaisiais, žodžio nesilaikymas, darbuotojų išnaudojimas ir kiti darbo aplinką „nuodijantys“ ir darbo našumą smukdantys reiškiniai. Kitais žodžiais tariant, Rytų Europoje ir Lietuvoje trūksta korporatyvinės socialinės atsakomybės, kuri reiškia ne tik darbdavio rūpinimąsi darbuotojų tiesioginiais atlyginimais, bet ir visa organizacijoje ir už jos ribų esančia aplinka, kuri daro įtaką darbuotojų darbo rezultatams. Tai gali būti rūpinimasis darbuotojų darbo vietos aplinka, kvalifikacijos kėlimo galimybėmis, poilsio organizavimo sąlygomis, draudimo galimybėmis ir kt. Šiuo požiūriu Rytų Europos ir Lietuvos organizacijos ryškiai nusileidžia Vakarų organizacijoms.

Socialinio pasitikėjimo ir korporatyvinės socialinės atsakomybės trūkumas, asimetrinės informacijos egzistavimas Rytuose labiau negu Vakaruose trukdo verslo – viešojo administravimo, verslo – NVO, viešojo administravimo – NVO ir NVO – NVO santykiams. Kaip pavyzdį Lietuvoje palieskime asimetrinę informaciją. 2007 metais atlikus Vilniaus ir Ukmergės savivaldybių sąveikos su nevyriausybinėmis organizacijomis tyrimą paaiškėjo, kad Ukmergės rajone yra kelios „lygesnės už lygias“ nevyriausybinės organizacijos, kurioms visada buvo suteikiama pradinė informacija ir projektinės lėšos. Tačiau tame pačiame Ukmergės rajone egzistavo ir savivaldybės administracijos ignoruojamos organizacijos, nuo kurių informacija buvo slepiama ir blokuojama. Toks NVO suskirstymas į privilegijuotas ir diskriminuojamas organizacijas pasireiškė dėl kelių priežasčių, iš kurių ne paskutinę vietą užėmė atskirų organizacijų pataikavimas savivaldybės darbuotojams, arba, atvirkščiai, kritika jos atžvilgiu. Naujasis viešasis valdymas iš esmės gali pakeisti asimetrinės informacijos proporcijų problemą. Jis gali tapti ta panacėja, kuri gali sutrukdyti toliau degraduoti Lietuvos viešojo administravimo sistemai ir padidinti pasitikėjimą ja tarp piliečių. Naujojo viešojo valdymo tikslas – pagerinti visus keturis „socialinio kapitalo“ komponentus: socialinius ryšius, pilietinį dalyvavimą, bendradarbiaujantį veikimą ir abipusę paramą bei įtaką.

Pastaraisiais metais, šiek tiek atslūgus žavėjimuisi Naująja viešąja vadyba, vis dažniau imama akcentuoti, kad viešajame administravime labiau turėtų dominuoti sąvokos „demokratija“, „savigarba“ ir „pilietis“, o ne „rinka“, „konkurencija“ ir „klientas“. Naujai besiformuojančiai ideologijai pagrindą sudaro pilietiškumo, bendruomenės ir pilietinės visuomenės teorijos bei organizacinis humanizmas. Naujasis viešasis valdymas remiasi demokratija ir tarnavimu visuomenei bei yra savotiška alternatyva Naujajai viešajai vadybai, kuri yra grindžiama ekonomikos teorija ir individualiais interesais. Naujasis viešasis valdymas akcentuoja, kad valstybės tarnautojų darbas pirmiausia yra tarnavimas, o ne valdymas ir manipuliavimas raginimais bei skatinimais. Jis teigia, kad piliečių dalyvavimas yra esminė prielaida demokratiškam valdymui, kadangi pilietiškumas reiškia ne vien individualius interesus, bet ir socialines vertybes, siekius ir rūpinimąsi kitais. Piliečiai traktuojami kaip valdžios „savininkai“ ir laikoma, kad viešojo administravimo tarnautojai turi tarnauti piliečiams, atsižvelgdami į demokratinės visuomenės daugiasluoksnę atsakomybę, etiką ir atskaitomybę.

Naujasis viešasis valdymas – tai į socialumą orientuotas valdymo modelis. Tuo jis skiriasi nuo individualistinio Naujosios viešosios vadybos požiūrio. Nors Rytų Europoje bei Lietuvoje Naujoji viešoji vadyba pasireiškė labai nežymiai, socialumo trūkumas čia irgi atsispindėjo daugelyje valstybės organizavimo sferų. Ypač skaudu yra tai, kad per pastaruosius 20 nepriklausomybės metų socialumo trūko tradiciškai labiau valstybės globos reikalaujančiose srityse kaip kultūra, švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga. Įvertinant, kas šiose srityse yra gera, o kas yra bloga, reikia naujoviškai suformuluoti pačią pažangos kriterijų problemą. Vienu iš pažangesnių kriterijų turėtų tapti socialinės kokybės lygis. Socialinę kokybę sudaro kvadratas, kurio kairės viršuje yra socialinis-ekonominis saugumas, kairės apačioje – socialinė įterptis, dešinės viršuje – socialinė sanglauda, o dešinės apačioje – įgalinimas.

Ypatingą reikšmę Naujasis viešasis valdymas turi ne tik suaktyvinant įvairius visuomenės segmentus, bet ir siekiant panaikinti socialinę atskirtį. Jam esant, marginalinės grupės įtraukiamos į savirealizacijos, savigarbos ir autonomijos kelią, padidėja jų dalyvavimo, kvalifikacijos ir įdarbinimo, sprendimų priėmimo galimybės, stengiamasi išvengti besąlygiško priklausymo nuo valstybės ir jos išmokų, pagerėja darbo etika. Galima teigti, kad Naujojo viešojo valdymo atveju kaip niekada anksčiau susilieja aukštesnė verslo ir viešojo administravimo etika, kūrybinės žinių ekonomikos skatinimas ir aktyvi socialinė politika. Socialinis ir žmogiškasis, o ne spekuliatyvus finansinis kapitalas tokiu atveju dominuoja visuomenės sąrangoje. Visuomenė remiasi išplėtotais „realios“, o ne „burbulinės“ ekonomikos pagrindais. 2008–2009 metų ekonominė krizė parodė Naujojo viešojo valdymo būtinybę, o 2009-ųjų politiniai įvykiai Lietuvoje parodė, kad būtina įvardyti ir apibrėžti naujai besiformuojančią teorinę ir praktinę paradigmą, ir tai yra labai svarbus mokslo – pirmiausia viešojo administravimo ir sociologijos mokslų – uždavinys.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo katedros docentas

Bernardinai.lt