Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas G. Česonis, tapęs Kauno fotomenininkų lyderiu, ilgai nesnaudė: vykdomos patalpų rekonstrukcijos, plečiama veikla, pajudėjo įdomūs projektai. Kita vertus, sunku būtų sugalvoti labiau išoriškai pirmininko įvaizdžio neatitinkantį žmogų: kuklus, ramaus balso, jaunas. Visa tai – puiki dingstis pokalbiui. Apie kūrybą, duoną kasdienę ir sviestą ant tos duonos su G. Česoniu kalbėjosi Valdas Kilpys.

Siūlau mūsų pokalbį apibrėžti tokia tematikos: Lietuvos fotomenininkų draugijos Kauno skyriaus reikalai, praktikos ir meno santykis ir Tavo kūryba. Pradėkime nuo pirmosios – esi Kauno fotomenininkų lyderis. Ir?..

Daugeliui atrodo, kad tapti kokios nors organizacijos lyderiu yra tam tikras įvertinimas ir garbė. Man asmeniškai tai nesusiję nei su vienu, nei su kitu. Buvimą vadinamuoju lyderiu suprantu kaip įpareigojimą ir įsipareigojimą, kurį, kaip pasirodo, itin sunku „nešti“. Organizacija, kuri buvo aktuali keturiasdešimt metų, atėjo prie ribos, kai permainos būtinos ir neišvengiamos. O jos, kaip žinome, vyksta ne taip lengvai, kaip norėtųsi.

Pradėti pirmieji darbai, kurie susiję su galerijos rekonstrukcija, informacinio centro kūrimu. Visa tai susiduria su sunkiai nupasakojamais biurokratiniais trukdžiais, pradedant Kauno miesto savivaldybe, baigiant „Kauno energija“. Ką jau sakyti apie finansinius sunkumus.

Yra dar viena veiklos sritis, susijusi su jau minėtais pokyčiais. Mano galva, iki šiol itin silpnai buvo vystoma parodų organizavimo veikla. Įdomesnių menininkų nedomino mūsų parodų erdvė, parodos dažnai buvo neaktualios. Stengiuosi tai keisti, šie procesai „badosi“, atima daug asmeninio laiko, bet tikiuosi, kad kada nors rezultatai nudžiugins ir didesnį fotomeno mėgėjų skaičių.

Kai dailininkai su savo sąjunga pasirodė visu gražumu, negalėdami pasidalyti turto, nustojau tikėti visokiomis „sengadyniškomis“ kūrybinėmis sąjungomis. Gal gali paaiškinti, kam jos reikalingos talentingiems menininkams? (Kodėl jų reikia netalentingiems, ir pats žinau.)

Neprieštarausiu ir net nebandysiu ginti tokio pobūdžio organizacijų. Šis klausimas kyla natūraliai. Į jį bando atsakyti ir patys fotomenininkai, ir tie, kurie šias organizacijas stebi iš išorės. Šiemet apie tai kalbėjome neseniai vykusiame seminare Nidoje, kitais metais šia tema bus surengta konferencija. Bandysime sukviesti fotografijos ir šiuolaikinio meno lyderius, menotyrininkus ir pakalbėti apie šios organizacijos tikslus, misiją ar tiesiog idėją. Neprieštarauju, kad talentingam menininkui jokios organizacijos nereikalingos, kita vertus, jos gali atrasti ir padėti augti bei tobulėti jauniesiems kūrėjams, nors jie nesiveržia tapti mūsų aptariamų susibūrimų nariais. Šiandien turime pripažinti, kad prieš keturis dešimtmečius sukurtos organizacijos yra pernelyg uždaros. Šiuolaikinis menas peržengė vienos meno gildijos ribas, šiandien aktyviai kuriantys menininkai nenori įsipareigoti tik vienai medijai ar gildijai, ir mes neturime versti to daryti. Atvirkščiai – turime būti atviri, įsiklausyti į šiuolaikinio meno tendencijas, drąsiau bendradarbiauti ir diskutuoti apie bendrus projektus.

Štai dėl to ir stipriname parodų organizavimo, galerijos veiklą. Meno kūrėjai ar tikintys fotografijos menu privalo turėti galimybę parodyti save ar pamatyti aukštos kokybės šiuolaikines tendencijas atspindinčius darbus. Čia aš matau savo darbo prasmę, ir tas nekilnojamasis turtas, kurį paveldėjome po sovietmečio, privalo išlikti kūrėjų rankose. Jį turime išsaugoti ir organizuoti ten kokybišką veiklą, o ne „pravalgyti“.

Svarbiausia, ką norisi „ištrinti“, pradanginti, – kūrybinės sąjungos kaip UAB’o suvokimą. Tai turėtų būti aktyvių žmonių bendruomenė, kuri drauge gali nuveikti daugiau nei vienas, kad ir labai talentingas, menininkas. Kartu lengviau grumtis su kvailais valdininkų sprendimais, atkovoti tam tikras „teritorijas“, kurios galėtų būti skirtos menui.

Kokie jaunosios kartos fotomenininkų santykiai su senosios mokyklos atstovais?

Norisi, kad į mūsų veiklą įsitrauktų daugiau jaunų ir aktyvių menininkų, kad veikla plėtotųsi įvairiomis kryptimis, ieškotų alternatyvų, o ne vien remtųsi senąja, sovietmečiu sukurta Lietuvą išgarsinusia fotografijos tradicija. Jei tradicija palaikoma dirbtiniais būdais, ji neturi ateities.

Ar kūryba nesipjauna su sausu administraciniu darbu?

Fotografijoje yra terminas tarpkadris. Prisipažinsiu, šiuo metu savo kūryboje išgyvenu kažką panašaus. Tam tikru laiku būtina sustoti, apmąstyti daug dalykų, įsiklausyti. Tai guodžia, teikia vilties, kad kūryba nėra inercijos pagautas sūkurys. Šiuo atžvilgiu administracinis darbas su kūryba bent šiuo metu konfliktuoja.

Kažkaip natūraliai įžengėme į kitą mūsų pokalbio dalį. Galbūt Tu tapai savo kūrinių įkaitu? Gal tavo minėtas tarpkadris „užstrigo“ dėl kadrų, kurie tapo ikonomis, ir Tavęs nebepaleidžia, gausos?

Nesu prisirišęs prie kažkokių savo darytų kadrų. Tiesiog žiūrovas dažniausiai eina lengviausiu keliu ir tai, kas jį labiausiai nustebina, tampa pagrindu. Panašiai nutiko ir su nuotrauka, kurioje vaizduojama ant jaunosios suknelės atsitūpusi katė. Nuotraukų ciklas su Tėvu Stanislovu atsirado visiškai atsitiktinai, neplanuotai... bet tai vienas iš tikrų įvykių ir liudijimų mano gyvenime.

Ar atsitiktinumas turi didelę įtaką Tavo kūrybai?

Negaliu teigti, kad geriausi mano darbai atsiranda tada, kai ilgai galvoju ir planuoju. Veikiau priešingai. Likimas, Dievo valia, Apvaizda ar dar kažkas veikia mano kūrybą ir faktas, kad ilgai sėdėjai, mąstei, rašei projektą ir gavai varganą skatiką, visai negarantuoja, jog rezultatas bus geresnis, nei kad impulsyviai atsiradęs kūrinys.

Fotoalbumas „Kaunas. Miestas santakoje“ taip pat atsirado „netyčia“?

Kaunas mano kūryboje egzistuoja jau seniai. Šis albumas kažkada gimė kaip paprastas komercinis užsakymas. Prisipažinsiu, man tai nėra kažkuo ypatingas projektas, nes nemažoje dalyje fotografijų nematau savęs. Šis fotoalbumas man yra tam tikra pamoka, kad ten, kur yra kūryba, nereikia painioti pragyvenimo.

Visai kitaip yra su fotografijų ciklu apie Tėvą Stanislovą. Atsitiktinai užsukęs į Paberžę radau žmogų, kurio šviesa, ramybė, didelė širdis ir privertė mane griebtis fotoaparato. Pirmuoju atveju turėjau tikslą „įtikti“ žiūrovui, o pasakojimas apie Tėvą Stanislovą yra nuoširdus ir tikras.

Kaip manai, ar fotografui būtina žinoti šios meno srities judėjimo trajektorijas pasaulyje? Tai padeda ar trukdo?

Kūrybos žmonėms prasminga ne tik mokėti pasakyti, bet ir gebėti išgirsti. Tiems, kurie siekia būti aktualūs menininkai, tai yra ypač svarbu. Man šiuolaikinės fotografijos parodų lankymas yra susijęs su išsilavinimo plėtimu ir galimybe pasidžiaugti kitų pasiekimais. Nemanau, kad to reikėtų vengti bijant pasikartoti savo kūryboje. Nemanau, kad yra blogai, jei tam tikri parodose matyti darbai, formos inspiruoja naujų idėjų. Būti šiuolaikinio meno procese yra svarbu, kad netaptum atsiskyrėliu, kuris daro tik tai, ką mato, ir tiki, jog pats tai sugalvojo. Nesu tokios kūrybos šalininkas. Juk parodose matyti vaizdai yra tavo paties atspindžiai, o ne bandymas kopijuoti.

Kokiais kriterijais remiesi darydamas perskyrą tarp kokybiškos ir prastos fotografijos?

Neseniai sugrįžau iš fotografijos Mekos – Arlio fotofestivalio. Labiausiai įstrigo tos parodos, kur vaizduojamos tikros autorių papasakotos istorijos. Tai, kas nesumeluota, kas tikra ir turi didžiausią išliekamąją vertę. Tai įrodo ir paskutinis Rimaldo Vikšraičio pripažinimas. Aš stengiuosi viską matuoti tiesos, tikrumo matais. Tai galioja ir mano paties kūrybai.

Beje, sakydamas „tiesa“ turiu mintyje ne formą, bet turinį. Visai nesvarbu, kaip tu parodai dabarties absurdą. Galima tai daryti vaizduojant realius žmones, o galima ir per bulvių karus su burokais (Jeff Warmouth kūrinys „Spudnik“ buvo rodomas festivalyje „Kaunas photo 2009“ – aut. past.)

Esi kažkada minėjęs, kad Tavo bandymas derinti kūrybą ir pragyvenimą baigėsi nesėkme. Kodėl?

Turbūt kiekvienas menininkas norėtų tik kurti, visai negalvodamas apie išgyvenimo šaltinius. Deja, realybė kiek kitokia ir kiekvienas turime kažkaip užsidirbti pragyvenimui. Nepaisydamas to, visada stengiuosi, kad man, kaip kūrėjui, nebūtų gėda dėl nuveiktų darbų, sukurtų fotografijų. Svarbu išlikti sąžiningam sau ir kitiems. Galbūt mano bandymas išgyventi iš kūrybos ir buvo nesėkmingas, tačiau tai taip pat patirtis, kuria galiu pasiremti ir judėti toliau.

Kad ir kaip būtų, tačiau gyvename tokiu metu, kai pragyvenimui, materijai reikia skirti tikrai daug laiko, tam tikras finansavimas padeda taupyti laiką ir leidžia koncentruotis, daryti tai, kas rūpi, brangu ir prasminga. Kita vertus, dauguma darbų gimsta neturint jokio finansavimo ir net jo nesitikint. Nenoriu pasakyti, kad menininkas privalo gyventi skurde, tačiau neretai kultūros žmonių sukurti darbai yra daug vertesni, nei statomi sporto ar valdovų rūmai, nes jie savo kūriniais užrašo gyvą istoriją, liudija apie tai, kas yra šiandien tikra ir aktualu. Grįžtant prie tavo klausimo apie kūrybos ir materijos dermę, negaliu pasakyti, koks turėtų būti santykis. Svarbu elgtis teisingai, pagal sąžinę.

Kas šiuo metu dedasi Lietuvos fotografijoje?

Lietuvoje fotografija, kaip ir visam pasaulyje, yra svarbi ir neatsiejama šiuolaikinio meno dalis, kurią kaip priemonę kurti naudoja skirtingų medijų ir gildijų atstovai. Konceptualizmas yra stipriai įsišaknijęs Lietuvos mene, taip pat ir fotografijoje, tačiau matau posūkį grynų ir tikrų dalykų link. Jau minėtas R. Vikšraitis – bene geriausias pavyzdys. Jis liudija tikrą, nesuvaidintą gyvenimą. Negaliu pasakyti, kiek plačiai tai pasklis, bet ši tendencija jaučiama. Posūkis socialumo link jaučiamas ir kituose menuose. Tikiu, kad menininkas turi būti socialiai atsakingas ir eiti kartu su laiku bei jį lydinčiu gyvenimu, todėl, kiek galėsiu, prisidėsiu vystant šią judėjimo kryptį mene.

Straipsnyje panaudotos Gintaro Česonio nuotraukos

Bernardinai.lt