Tiems, apie ką piktaliežuviai, parafrazuodami vieną kadaise populiarią dainelę, dainavo „I love my papa, I love my mama, but most of all I love Obama“ (maždaug: „myliu tėtę, myliu mamą, užvis labiau myliu Obamą“) atėjo nesumeluoto džiaugsmo dienos. Obamamanija tęsiasi. Barackas Obama gavo premiją, ir ne bet kokią, o Nobelio. Ne ekonomikos. Taikos.

Tiesa, visažinės naujienų tarnybos praneša, jog JAV prezidento populiarumas krinta, jog dabar jį lenkia jo paties „antroji šalies ponia“, jog jo politiniai sprendimai ne visuomet sutinkami su tokiu entuziazmu, su kuriuo buvo sutiktas jo išrinkimas, ir panašias, tiesą sakant, jau rinkimų metu tikėtas žinias. Tačiau tai antraplaniai dalykai.

Apie tai, kokia ši premija abejotina, prirašyta daug, darsyk liesti šią temą atrodo net truputį nepadoru. Tačiau obamamanijos sugrįžimas šitokiu pavidalu kelia visokiausių minčių. Ne apie premiją ir jos laimėtoją. Veikiau apie pasaulį, kuriame gyvename, ir mūsų požiūrį į jį.

Kad šia premija apdovanotų šiuo metu aktyviai veikiantį politiką, – retenybė, kad apdovanotų neseniai išrinktąjį, – beprecedentis įvykis. Populiariausias atsakymas, jog šįkart premija paskirta už viltį, nuteikia keistai. Politikas + viltis = kas? Ogi pažadai. Rinkimų, jei norit.

Norėdami būti išrinkti, politikai žada. Ir žada jie labai daug. Dažniausiai pokyčių: vieni pažada išspręsti socialines problemas, kiti – ekonomines, o treti dažniausiai sakosi išspręsią visas, paprasčiau – pakeisią šalį iš pagrindų.

Gyventi kitoje šalyje – labai dažnas šūkis po rinkimų. Tokių permainų yra pažadėję kone visi Lietuvos ir apylinkių politikai: nuo Tėvynės sąjungos iki naujojo Rusijos Federacijos prezidento ir neišsipildžiusios brolių Kaczynskių Ketvirtosios Lenkijos Respublikos. Ar kada ryte pabudę pamatėte, jog šalis išties kita? – stipriai abejoju, bet nė kiek neabejoju tuo, kad politikai nenustos to žadėti.

B. Obamos atveju buvo kiek kitaip. Žadėjo jis, kaip ir visi – pokyčius. Žadėjo Jungtinėms Valstijoms, atrodo, ne daugiau. Tačiau visame pasaulyje daugybė jo entuziastų girdėjo tai, ką norėjo girdėti: B. Obama žada naują pasaulį. „Balsuok už permainas!“ – televizijos ekranuose džiūgavo begalė žmonių, nuo nedidukių japonyčių namų šeimininkių iki Oksfordo universiteto profesorių. Niekas netiki politikų pažadais pakeisti šalį, bet šiuo atveju buvo tikimasi pokyčių pasaulyje, o tai – gerokai rimčiau. Išties – net utopiškiau. Bet, kaip žinote, juo  nerealesnė fantazija, tuo įtikinamiau ji veikia.

Pati kitokio pasaulio vizija yra savaime įdomus reiškinys. Kaip ją suprantame, kaip apsibrėžiame, kaip ji turėtų išsipildyti? Viena vertus, jos negalima redukuoti į gausybę atskirų permainų, geresnio (ar blogesnio) gyvenimo, atskirų laimių ir grėsmių rinkinį. Antra vertus, tikimasi, jog pakitus pasauliui pakis ir konkretaus individo būtis ir buitis. Dažniausiai manoma, kad kuriuo nors būdu „išeis į gera“, ko blogo, niekuomet negalint pasakyti, kuriuo. Tiesiog kažkaip pagerės.

Nors į galvą įkyriai lenda tik tikro ar tariamo jo pablogėjimo pavyzdžiai. Kai po Rugsėjo 11-osios buvo linksniuojama, jog dabar tai jau pasaulis nebebus kaip buvo – patikėti tuo buvo lyg ir nesunku. Bet praėjo kelios dienos, įtampa atslūgo, ir viskas buvo kaip buvę – skraidė lėktuvai, vyko prekyba, bendro saugumo pojūčio pasaulyje kažin ar smarkiai sumažėjo (šioje vietoje pravartu nepamiršti, jog pasaulis – tai ne tik JAV ir Europos didmiesčiai). Po Aušvico poezija taip pat buvo rašoma, kai kuriais atvejais net labai sėkmingai. Nors tąsyk pasaulis išties kiek pakito.

Esama dar vieno kito pasaulio vilties tipo. Jis savotiškai konkretus, remiasi tikėjimu, jog B. Obama grąžins pasaulį žmonėms, mums visiems, tikriesiems jo valdytojams. Šį pasaulį iš mūsų atėmė visokiausio plauko imperialistai su George‘u W. Bushu, paskutiniu, bet ne menkiausiu ilgoje jų eilėje. Pasaulis, šitaip mąstant, dabar tapo svetimas ir nebevaldomas. Jį valdo ir turi kažkas, kažkur. O paprasti žmonės nebeturi jame net jokios savo dalies, jokio kampo, kur galėtų išties visavertiškai gyventi. O dabar mes jį atgausim. Tačiau kaip toks sugrąžinimas turėtų vykti (visi pamokysime JAV prezidentą dirbti, o jis paklausys?), kuris ženklas tikrai nurodytų, kad jį išties atgavome, yra lygiai taip pat nesuprantama, kaip ir tai, kokie pokyčiai turėtų įvykti, kad šį pasaulį laikytume išties nauju.

Galiausiai yra dar kitokių, institucinių pasaulio keitimo projektų. Tam tikru požiūriu jie kelia kiek daugiau pagarbos (jei pastarasis žodis čia tinka). Na, bent jau užmojo platumu ir konkretumu. Pavyzdžiui, kai nauja valdžia keičia kalendorių: mėnesių pavadinimus, įveda dekadas vietoj savaičių ar naują laiko atskaitos tašką – nori nenori gali patikėti, jog naujieji valdytojai į reikalą žiūri rimtai. Ir patys pokyčiai, tokiu atveju įgytų kažin kokį apčiuopiamesnį pavidalą. Štai įvestų naujasis Nobelio premijos laureatas naujus mėnesių pavadinimus – sausis būtų taikos mėnuo, vasaris – demokratijos ar kažkaip panašiai. Būtų išties nekasdieniška. Tik greičiausiai niekam tai nepavyktų, kaip nepavyko nė vienam ankstesniam tokio tipo reformuotojui. Vargu ar kas apie tai galvoja, teikdamas šiemetį Vilties – Taikos Nobelį.

Atmetus paskutinę versiją, patikimu laikyti galima tik vieną dalyką: Nobelio taikos premiją gavo Barackas Obama. Ir gavo ją už Nobelio premijų komiteto (o kartu ir daugybės kitų asmenų) turimą pasaulio viziją kaip jos įkūnytojas ir galimas vykdytojas. Visa bėda ta, kad niekas tiksliai nežino, kaip ji turėtų būti įvykdyta. Ir dėl to lengviau atsikvėpti gali ne tik ponas B. Obama.