Kažkada rašiau, kad jei iš Laisvės alėjos dingtų „Spurginė“ išvažiuoti iš Kauno gyventi kitur būtų gerokai lengviau. Kiekvienas padorus miestietis turi kelias vieteles, be kurių mylimas miestas tampa tiesiog miestu. Ir Vilijampolė be vandens kolonėlių, Laisvė be „Spurginės“ praranda skonį. Pridėk dar nežinia kieno išpustytoje galvelėje gimusią mintį apie Soboro link burzgiančius automobilius, ir viskas, miesto beveik nelieka.

Su „Spurginės“ direktore J. Skipariene apie tai nekalbėjome. Nėra prasmės. Jos vadovaujamo moterų kolektyvo darbo vaisiai – metafizinės spurgos – labiau nei viso tunto valdininkų priimami sprendimai palaiko Laikinosios sostinės gyvastį. Jei kam nors kiltų abejonė, ar tai nėra reklaminis tekstas, iš karto skubu patikinti – tūkstantį kartų taip, tai gryniausia reklama su sentimentų priemaišomis. Nes ne gaila, nes taip reikia, nes nedaug yra pasaulyje vietų, kur moterys, it viena šeimyna, dirba kartu dešimtis metų ir nesiskundžia. Gyvuok, o šlovingoji „Spurgine“!

Bendravo Valdas Kilpys

 

Kiek laiko dirbate šioje vietoje? Ar nuo pradžių?

„Spurginėje“ dirbti pradėjau 1985-aisiais metais ir iki šiol esu čia. Pripratau...

Kada ši įstaiga įsikūrė? Kokia buvo pradžių pradžia?

Prieš man ateinant, „Spurginė“ jau dirbo apie penkiolika metų, tad jos įkūrimo data apytiksliai galima manyti esant 1970-uosiusA. Pradžioje tai buvo savitarnos įstaiga, o viduje stovėjo anuomet bufetuose populiarūs aukšti staliukai be kėdžių. Po dešimties metų, apie 1980-uosius, buvo padarytas remontas, sukaltas ir dabar stovintis baras, atsirado kėdžių, ir nuo to laiko mūsų įstaiga praktiškai nepakito. Vienintelis dalykas, kurį padarėme – pakeitėme baro stalviršius, nes jie buvo visiškai nusidėvėję.

Tie dirbtinės odos pano kabo nuo pradžių?

Taip. Mes tik sienas anuomet iškalėme lentelėmis, nes plokštės buvo nešvarios.

Kartais pagalvoju, kad reikėtų visa tai į kokį nors saugomų objektų registrą surašyti...

Jei tik mūsų darbui tai nepakenks — mes sutinkame (juokiasi).

Esu girdėjęs, kad visos čia dirbančios moterys yra įstaigos akcininkės?

Ne, tai nėra visiška tiesa. Akcininkės yra tik šešios, o darbuotojų yra keturiolika. Visos akcininkės, ko gero, dirbti pradėjo dar anksčiau nei aš, nuo pat pradžios. Barmenės tai tikrai dirba nuo „Spurginės“ įkūrimo.

Kaipgi nutiko, kad anuomet draugiškai susitarėte tarpusavyje ir pačios tapote savininkėmis? Juk, ne paslaptis, daugelis susipyko, išsidraskė, bankrutavo.

Susitarti nebuvo sunku. Buvau direktorė, ir man buvo aišku, kad niekas kitas mumis nepasirūpins. Tik pačios turėjome čiupti jautį už ragų. O žinote, kokie laikai buvo.... Dirbti reikėjo, aš viską žinojau iš pagrindų: čia dirbau gamybos vadove, paskui – direktore. Dievulis mums padėjo ir kažkaip pavyko viską susitvarkyti. Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo labai sunku. Teko mažinti darbuotojų skaičių (sovietmečiu dirbo net 24 žmonės), mažinti gamybos kiekius. Palyginti su geriausiais gyvavimo laikais, parduodamų spurgų kiekis sumažėjo beveik dešimteriopai. Kai jos kainavo 9 kapeikas, už durų eilės stovėdavo. Iš dabar virtuvėje dirbančių moterų tik viena yra atėjusi kiek vėliau. Praktiškai visas kolektyvas susiformavo pirmaisiais nepriklausomybės metais.

Sunku pasakyti, kodėl likome... Mes, moterys, visos jau turime gyvenimo patirtį, ir mums pinigai nebuvo svarbiausias tikslas. Juk pinigai dažnai yra pagrindinė nesutarimų priežastis. Pradeda jų norėti daugiau ir daugiau, ir tada jau pykčiai prasideda. Mes gauname atlyginimą, pragyventi galime ir privalome laikytis viena kitos.

Ar nesunku vadovauti?

Kaip čia pasakyti... Visko būna, bet pripranti, žinote, čia gi darbas. Kai tiek metų dirbi, jau gali numatyti kelis žingsnius į priekį ir kažkaip sukiesi.

Kaip pasikeitė pirkėjas? Koks šiuo metu yra statistinis spurgų mėgėjas?

Dabar žmonės nebegali pirkti taip, kaip „anais laikais“. Dabar perka po dvi tris spurgas paskanauti. Tokių, kurie ateina ir iš karto perka po dešimt ir daugiau spurgų, liko nedaug. Beje, turime vieną nuolatinę klientę iš Vilniaus kuri į Kauną atvyksta bent kartą per savaitę. Ji paskambina ir iš anksto užsako keliasdešimt spurgų, kurias sudedame į šilumą laikančias dėžutes prieš jai išvykstant sostinėn. Moteris sako, kad geresnių lauktuvių iš Kauno neįmanoma nupirkti. Visi reikalauja mūsų spurgų (juokiasi).

Spurgas mėgsta vaikai, o per juos prisikviečiame ir suaugusiuosius. Yra šeimų, kurios čia ateina su savo anūkais. Jie čia valgė, jų vaikai čia buvo atvedami, o dabar jau anūkai su vežimėliais atrieda. Ne vienas yra prisipažinęs, kad pas mus maitinosi studijų metais. Taip akyse keičiasi spurgų valgytojų kartos. Džiugu regėti tokius dalykus, prasminga.

Asortimentą nebandėte keisti?

Visko buvo. Kažkada pabandėme salotas gaminti, bet supratome, kad neverta. Darbo daug, parduodi mažai. Tiesa, kol dar nebuvo picerijų, kepėme ir picas. Tai buvo sėkmingas sprendimas, bet tik trumpam laikui. Kai pradėjo rastis picerijos, vėl teko grįžti prie spurgų. Šį darbą išmanome geriausiai.

Tai jau tikrai. Sakykite, ar mirštanti Laisvės alėja turi įtakos prekybai? Žmonių čia sumažėjo...

Turi, kaip neturės. Ypač žmonių sumažėjimą pajutome, kai atsidarė „Akropolis“. Dabar pas mus liko vaikai, studentai, aplink dirbantys žmonės ir tie, kurie be spurgų neįsivaizduoja savo gyvenimo. Kol kas dar išgyvename, o ateities nenuspėsi. Nesiblaškome, juk ne pirmi metai dirbame.

Ką jums reiškia dirbti sau?

Svarbiausia dirbti gerai, iš širdies. Reaguoti į klientų pastabas. Dabar blogai dirbti tiesiog negali. Barmenėmis dirbančios moterys daugelį pažįsta ir žino, kad vienam patinka labiau pakepusios, kitas mėgsta mažiau paskrudintas spurgas. Viskas yra svarbu.

Žinau, kad neišduosite, bet vis dėlto: kokia yra skanių spurgų paslaptis?

Man atrodo, kad paslaptis – laikas. Mes ištobulinome receptus, turime daug praktikos. Seniai dirbantis žmogus žino, ką daro, o priimk naują — spurgos bus kitokios. Pas mus virtuvėje moterys dirba jau daugiau nei dvidešimt metų, tad jos tikrai negaili meilės jam. Beje, meilė – svarbi spurgų gamybos proceso dalis. Ji turi įtakos skoniui.

Ar savo anūkus pas Jus galėsiu atvesti? Gyvuosite?

Tarpusavyje su moterimis pasišnekame: kol jėgų turime, kol yra branduolys, tol dirbsime. Nors niekada negali žinoti, kas nutiks. Labai svarbu išlaikyti savus, dirbti pačiam, o mes esame ir savininkės. Nesinorėtų parduoti, nes kiti atėję vargiai ar išlaikys šią vietą.

Kuo nuoširdžiausiai linkiu Jums sėkmės. Ir prašau – dvi su džemu, vieną su varške...

Nuotraukos: Valdo Kilpio