Skaitytojams siūlome „Bernardinai.lt“ neetatinės darbuotojos Jovitos Sandaitės įžvalgas, subrendusias Danijoje. Apie Daniją, ir ne tik...

Kodėl Danijoje niekam nerūpi lietus? Praeiviai gatvėse nesinešioja margaspalvių skėčių. Nesinešioja ir vienspalvių. Jokių nesinešioja. Gatvės lietuje netgi pilnesnės: ar tai dėl žmonių, ar dėl jų atspindžių balutėse – aš nežinau. Ir vieni, ir kiti man vienodai artimi. Ir lietus jau tapo artimas.

Nieko neklausinėjo ir svetingai priėmė. Kaip ir daugelį kitų: kaimyną iš ketvirto aukšto, atvykusį užkandžiauti informatikos, šviesiaplaukę mergytę plonais pirštais, kuri bendrabučio laisvalaikio kambaryje vakarais ilgai skambina noktiurnus, du brolius, kas antrą ketvirtadienį iš Rokiškio gaunančius siuntinį lietuviškos dešros, laikraštininką, lyjančiomis naktimis skaičiuojantį likusias pašto dėžutes. Ir mane. Tiesiog mane.

Į Daniją atriedėjome visas būrys lietuvių studentų. Iš pradžių stebėjausi jų gausa autobuse, vėliau stebėjausi jų gausa bendrabutyje, dar vėliau –  atsitiktiniais susitikimais gatvėje, kol galiausiai nuostabos nebeliko. Išliko tik lietuviai. Ir svetingumas.

Pastarąjį įsigudrinau paaiškinti racionaliai. Iškart pastebėjau, jog danai turi fobiją žemėlapiams, nes vos man jį išsiskleidus, šie iškart apguldavo kaip varnos baltą sūrį, ir aš būdavau priversta žemėlapį paslėpti. „Ir nebandyk ištraukti dar kartą“, – tikriausiai bylodavo nutolstančiojo žvilgsnis, nes iš tikrųjų vos tik pabandydavau tai padaryti – istorija kartojosi. Stebėjausi, kad tokios žemėlafobiškos šalies universitete ant kas antros auditorijos durų iškabinti jo planai. Jau pamaniau suklydusi ir gal visai jie ne žemėlafobai, tačiau tik pabandžiau prieiti prie to plano... Istorija kartojasi.

Netgi daugiau, šita fobija tokia stipri, kad geriau apie jokių objektų paieškas net nekalbėti! Aną dieną universitete su draugu iš Vokietijos garsiai stebėjomės, kaip šitam labirinte surasti biblioteką. Jis man ir sako: „Jeigu žinotume, kaip daniškai vadinasi biblioteka, galėtume pažiūrėti žemėlapyje“. Iš nugaros mus pasivijo žemėlafobijos kamuojamas danas berniukas ir uždusęs išpyškino, kad biblioteka daniškai yra bibliotek, tačiau tik nežiūrėkim į žemėlapį, jis mus pats ten nuves. Istorija kartojasi.

Supratusi, kaip jie kenčia dėl šios savo fobijos, aš kaip įmanydama stengiuosi nesidairyti į jokius žemėlapius, o jau ketvirtą buvimo čia dieną nustojau nešiotis savąjį. Prireikus pagalbos užkalbinu pirmą pasitaikiusį žmogų, o jis šypsodamasis (tikriausiai todėl, kad aš be žemėlapio) man visada parodo teisingą kelią.

Dar visai neseniai tas kelias mus visus atvedė į Daniją. Be žemėlapio ar su juo. Dar visai neseniai taip viskuo stebėjausi. Dabar stebiuosi tik svetingumu, kad ir racionaliai paaiškinamu, ir, beje, ne visada įvertintu.

Vakarą tradiciškai nusprendėme praleisti poilsio kambaryje. Visai nenustebau ten išgirdusį būrelį žmonių, kalbančių mano gimtąja kalba, bet kadangi su savo kolegomis kalbėjomės angliškai, pirmieji neturėjo pagrindo suprasti, jog mes – bendrapiliečiai. Nenustebino nei tai, kad veidai dar buvo nematyti, nei tai, kad penktadienio vakarą šie nebuvo patys blaiviausi. Dėl paskutinės priežasties nusprendžiau apsieiti be naujų pažinčių ir įsitraukiau į pokalbį su kolegomis. 

Tačiau akimirka po akimirkos mano nuostaba visgi atsirado: vienas iš bendrapiliečių buvo įsitikinęs, kad už tą lempą jis galėtų gauti 200 Danijos kronų. Galbūt, – pamaniau aš. Antrasis su draugu sutiko, tačiau svarstė, ar pavyktų lempą išsinešti niekam nepastebint. Tikra tiesa, ar pavyktų? Pirmasis buvo drąsesnis ir pareiškė, kad kambaryje esantys žmonės to net nepastebėtų, ir jie gali ramia sąžine tiesiog pasiimti lempą ir išeiti. Ramia sąžine? Antrasis dar kažką murmėjo, neva reikia palaukti, kol kambarys ištuštės, tačiau drąsesnysis ėmėsi darbo – pradėjo kišti lempą į kuprinę.

Žinoma, mano kolegos, pritrūkę lietuvių kalbos žinių ir įsijautę į pokalbį, nieko net nepastebėjo. Kam šautų galvon vogti lempą? Supratusi, kad likau viena akis į akį su tautiečiais, lempa kuprinėje ir savo drąsa, trumpam atsiprašiau kolegų.

Kalbėjomės labai trumpai. Prisistačiau lietuviškai. Sutrikimas jų veiduose užsibuvo vos akimirką. Jį pakeitė klausimai (kuriuos aš iki šiol laikau retoriniais): koks tau skirtumas? Čia gi ne tavo lempa, būk savo vietoj! Dar pasakyk, kad tu iš Vilniaus? Jeigu esi vilnietė, tai jau manai, jog gali daryti, ką nori?

Nors į jų klausimus atsakyti nesistengiau, tačiau vaikinai lempą paliko. Ir ne tik lempą, o ir dar vieną vaizdinį, kuris papildė nuostabos man jau nebekeliančių dalykų sąrašą.

Kaip ir lietus.

Skirtumas tik tas, kad čia visada gera sušlapti. Tris, keturis ar penkis kartus per dieną. Važiuojant dviračiu. Dairantis pigesnio šokolado. Tikrinant pašto dėžutę ar renkant kaštonus. Neklausau orų prognozių ir nesinešioju skėčio. Tai atimtų per daug malonumų.

Ir dar. Vilniuje taip pat gyvena žemėlafobų. Jie užtušuoja, sudaužo arba kitaip nuniokoja miesto žemėlapius, pakabintus autobusų stotelėse...

Bernardinai.lt