Pasaulis didelis ir įdomus, fotografai iš įvairių šalių keliauja bandydami užfiksuoti įspūdingiausius momentus, kraštovaizdžius ir žmonės. Tačiau ne visiems reikia viso pasaulio, kad kaip savo gyvenimo turtą pateiktų įspūdingą fotografijų albumą. Vieno miesto fotografas, vienas žymiausias ir produktyviausias Prancūzijos fotomenininkas Robertas Doisneau (1912-1994) sugebėjo sutilpti į mažesnę erdvę nei visas pasaulis, ir tuo pačiu išlaikyti plačią nuotraukų įvairovę.

Žmogiškų silpnybių atvaizdai, ironiškas priešingybių sugretinimas, socialinių skirtumų suliejimas į vieną, kontrastingi gyvenimo momentai – visa tai telpa į šio fotografo kolekciją. Žaismingos ir tuo pačiu kuklios nuotraukos, tai paprasto gyvenimo stebuklai, kaip pats fotografas sako – „kasdieniniai gyvenimo stebuklai yra įdomūs; nei vienas kino režisierius negali perteikti to, ką patys galime rasti gatvėse.“

1912 metais Robertas Doisneau gimė Prancūzijos miestelyje Gentilly. Studijavo litografiją, baigęs mokslus suprato šio amato senamadiškumą ir ateities su juo nesiejo. Čia prasidėjo jo, kaip fotografo, istorija.

1930 metais pradėjo fiksuoti mažas gyvenimo detales, o tiksliau smulkius objektus. Praėjus porai metų jo fotografijos buvo išspausdintos laikraštyje „Excelsior”, tuo metu jis dirbo skulptoriaus Andrei Vigneaux foto asistentu. Neilgai trukus po to buvo mobilizuotas, priklausė pasipriešinimo judėjimui kaip kareivis ir kaip fotografas, naudodamasis litografo specialybe, klastojo dokumentus. Neapleisdamas savo aistros, fotografavo Paryžių okupacijos ir išsilaisvinimo laikais. Vėliau dirbo kaip laisvas fotografas, užsidirbo pragyvenimui darydamas reklamines nuotraukas bei atvirukus. Pastarieji buvo neblogas pragyvenimo šaltinis Paryžiaus fotografams, Prancūzija tuo metu turėjo didžiausią Europoje meninių atvirlaiškių rinką.

Pamynęs savo įsitikinimus ir principus 1948 – 1951 metais Robertas dirbo aukštosios mados žurnale „Vogue“. Šalia reportažinės fotografijos, jis savo kolekcijoje turėjo ir tokių asmenybių, kaip Pablo Picasso, Jean Cocteau, Fernand Leger, Georges Braque, poeto Preguet ir violančelininko Baquet fotoportretų. Dirbant elitiniame žurnale, jam teko susipažinti su daugeliu to meto elito atstovų, kuriems menininkas nejautė didelės simpatijos. Jį žavėjo paprastų žmonių gyvenimai, Paryžiaus gatvėse vykstantis veiksmas. Robertas iki šiol išliko labiausiai vertinamas už pastarąją fotografiją, visuomeninio gyvenimo momentų įamžinimą, pabrėžiant jų autentišką paprastumą ir išryškinant kasdieninius džiaugsmus, kurie buvo ypatingai svarbūs po Antrojo pasaulinio karo.

Nepaisant sunkaus laikotarpio, Roberto Doisneau nuotraukos išlaikė savo kokybę, o praėjus sunkumams atėjo fotografo aukso amžius. Užfiksuoti Paryžiaus gyvenimo akcentai ir Antrojo pasaulinio karo momentai 1950 metais iliustravo kalendorius bei atvirukus, o vėliau ikonizavo ir Paryžietiško gyvenimo charizmatiškumą. Viena žymiausių jo nuotraukų tada buvo „Kiss in front of the Palace of City Hall” – ji tapo aistringos meilės Paryžiuje simboliu, o ir pats miestas asocijuojasi su romantika. Kaip galima pastebėti, pats miestas buvo labai palankus fotografui, fiksuoti kasdieninio gyvenimo stebuklus ir tuo pačiu kurti realistinį fotografijų stilių.

Menininkas apie savo darbus kalba labai paprastai ir neišduoda jokio paslaptingo recepto, visa tai daroma remiantis intuicija ir dažniausiai netyčia užklumpant gyvenimą pačiais gražiausiai jo momentais. Doisneau pataria aplenkti racionalų mąstymą: „tai labai pagirtinas požiūris, reikia drąsos, kad galėtum būti kvailiu – juk šiomis dienomis tai labai retas atvejis, kai visi aplinkui tokie intelektualūs, jie nustojo stebėti aplinką, nes yra tokie visažiniai“

Labai dažnai Doisneau fotografijose šmėžuoja vaikų siluetai, išraiškingi veidai ir gyvybingumu trykštančios pozos. Per juos galima įžvelgti savotišką, kaskart atsinaujinančią Prancūzijos vaikystę. Mokyklose, gatvėse ir namuose nufotografuoti vaikai reprezentavo ir Prancūzijoje vyravusias vaikų mados tendencijas ir gyvenimo būdą, tuo pačiu pamatyti jų kaitą, prieš Antrąjį pasaulinį karą, jo metu ir po jo.

Kaip vienas žymiausių prancūzų fotografų, jis negalėjo likti neapdovanotas ir neįvertintas. 1947 metais gavo Kodak premiją ir 1956 m. Niepce premiją. 1973 metais buvo sukurtas trumpas filmas “Le Paris de Robert Doisneau”. Vėliau, 1983 metais gavo Didįjį Nacionalinės fotografijos apdovanojimą ir 1986 m., po mirties, Balzako premiją.

Kuklus ir drovus menininkas, savo asmenybės bruožus perkėlė į nuotraukas, kur paprastuose dalykuose slypi visas grožis. Humanistinės fotografijos atstovu vadinamo Robert Doisneau darbuose kasdieniniai momentai virsta spektakliai, mistiniais ritualais ir chaotiško veiksmo atspindžiais. Kiekviena nuotrauka turi savo istoriją, fabulą ir nėra tik faktas, joje telpa kelios interpretacijos ar asmeninės svajonės. Atrodo lyg laikmetis, miestas ir situacijos pačios prašėsi menininko rankos, norėjosi karą praskaidrinti žaismingais prieskoniais, Paryžių meilės ir romantikos kvapu, chaosą paryškinti kaip aliuziją į precizišką tvarką.

Dabartį pavesti amžinybę, ikonizuojant ir sukuriant autentišką simboliką – Roberto Doisneau talentas. Ne kiekvienas gali vaizduodamas niūrius dalykus sukelti pozityvias emocijas, norą matyti pasaulį kitaip, nei apie jį šaukia visi aplinkui, taip skatinti žmonių gebėjimą pakilti aukščiau esamos realybės.

Daugiau autoriaus nuotraukų

„Miesto IQ"