Galerijoje „Meno niša“ veikia viena įdomiausių šios savaitės parodų – trečioji tarptautinė emalio meno bienalė, kurios tema – „Emalis be ribų“. Neblogai pamenu pirmąją ir antrąją bienales, tad nuoširdžiai džiaugiuosi – šis renginys su metais darosi vis įdomesnis.

Organizatorių apsisprendimas rodyti tiek tradicinės technikos ir formos, tiek konceptualius ar vaizduojamajai dailei artimesnius kūrinius šiais metais – akivaizdus ir pasiteisinantis. Jo dėka čia sau įdomių eksponatų ras tiek išmanantis šią sudėtingą techniką, tiek žiūrovas, meno kūrinyje idėją vertinantis labiau nei atlikimą. Telieka tik akcentuoti, jog visiems eksponuojamiems kūriniams taikytas atlikimo profesionalumo kriterijus. Dalis kūrinių sukurti remiantis šalies tradicijomis (itin gilias tradicijas turinčios Gruzijos, Japonijos, Vengrijos mokyklos), kiti – eksperimentuojant technologijos srityje.

Kaip ir kiekvienais metais, skelbiami bienalės nugalėtojai. Šių metų pirmoji vieta, spėju, buvo kaip reta aiški. Tai – Yolanda Sucre (Venesuela) kūrinys „Įjungti/išjungti stresą“. Pamačius šį kūrinį už stiklo, klausimų iškilo. Masyvi apyrankė, sudaryta iš stambių atskirų segmentų. Tačiau paėmus ją į rankas, geram meno kūriniui būdingas „trumpasis sujungimas“ įvyko. Kiekvienas apyrankės segmentas – atskiras mažas, labai dailus kambarys-labirintas (jei pamenate, buvo tokie maži žaidimai, kur visaip kreipiant paviršių, reikia suvaryti rutuliukus į vieną labirinto tašką). Apyrankė kaip visuma – tarsi keistai judantis mechaninis gyvūnas – lėtas, gal kiek nejudrus, tačiau įdomus ir savotiškai hipnotizuojantis savo judesiu.

Taigi, šis kūrinys tarsi įkūnija abu bienalės organizatorių (ir žiūrovų) lūkesčius – meistrišką, nepaprasto kruopštumo ir žinių reikalaujantį atlikimą, konceptualią kūrinio idėją ir net funkciją – apyrankę kuo puikiausiai galima nešioti.

Tarp kitų dalyvių bienalės žiūri išskyrė rafinuotą emalio dėžutę („Jonvabaliai“), sukurtą menininkės iš Japonijos Miwako Tanaka,

už neįprastą technologijų panaudojimą pagerbta menininkė iš Estijos Kirsti Tuum – vizualiai neefektingi objektai savyje slepia sudėtingą atlikimą ir novatorišką medžiagų derinimą.

Bienalės staigmena lietuviams – Sauliaus Vaitiekūno debiutas. Griausmingasis, nuolat nerimstantis menininkas kruopštumo reikalaujančiam emaliui lieti pasirinko gan akiplėšišką (nors ir nelabai originalią) temą – Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo kaip šventės kvestionavimą. Šiais metais švenčiame krikščionių misionieriaus nužudymo Lietuvos teritorijoje paminėjimą kronikoje – proga nelabai garbinga, bet faktų nepakeisi. Tad S. Vaitiekūnas paėmęs senų laikrodžių ciferblatus ir „aptaškęs“ juos kraujo raudonumo emaliu bei įdėjęs į ordinams ar medaliams skirtas dėžutes klausia – ką švenčiame?

Parodoje eksponuojami labai įvairūs kūriniai, vienintelis juos vienijantis dėmuo – emalio panaudojimas. Paslaptingai sodrus, jaudinančiai trapus, nenuspėjamas, kaprizingas, prabangus. „Išrinktųjų technika,“ pasak menotyrininkės J. Ludavičienės. Eksponatuose jis jungiamas su įvairiausiomis medžiagomis – variu, medžiu, nėriniais, sidabru, keramika.

Technika, prisimenanti Europos viduramžius, dar gyva. Sprendžiant iš vis naujų autorinių technikų, šiuolaikiškos raiškos, o ir tradicinio emalio paveikumo, emalis, nepaisant jo, kaip medžiagos įnoringumo, atlikimo kruopštumo ir sudėtingo proceso, gyvens dar ilgai. Juk ne veltui gilias šios meno šakos tradicijas turėjusi Gruzija šiuo metu išgyvena pakilimą – šalies menininkai vėl noriai imasi tradicinio emalio. Lietuvoje emalio tradicijos nėra gilios, tad pasidžiaugti kas kelis metus rengiama emalio švente tikrai verta.