Selene, 23 metų mergina iš Aliaskos, augo gausioje šeimoje. Jos tėvai susilaukė aštuonių vaikų, ir visus juos nusprendė patys mokyti namuose. Mergina sutiko išsamiau papasakoti apie tai, kodėl ir kam to reikėjo, kaip sekėsi ir su kokiais sunkumais susidūrė. Tikimės, kad tai ne tik bus idomu Bernardinai.lt skaitytojams, bet ir paskatins diskusijas apie mokymosi namuose privalumus ar trūkumus.

Aliaskoje daugiau vaikų mokosi namuose nei viešosiose mokyklose, nes valstija tokia didelė, kad dauguma žmonių gyvena atokiuose, nutolusiuose kaimuose, kuriuose nėra mokytojų.

Tačiau Selene tėvai savo vaikus nusprendė mokyti namuose ne dėl šios priežasties. Kai vyriausias Selene brolis pirmus metus lankė mokyklą, namo grįždavo nusivylęs, suirzęs. Tėvai suprato, kad mokykloje kažkas negerai. Jie pamatė neigiamų viešosios mokymo sistemos ypatumų, kurie žaloja vaiką. „Ir jie norėjo mus nuo to apsaugoti, – pasakojo Selene, – mokykloje pernelyg pasaulietiškas lytinis auklėjimas, nėra pagarbos žmogui, žmogaus prigimčiai, tam, kaip Dievas mus sukūrė. Mokykloje žmonės nesimeldžia, neturi Biblijos. Į mokymo įstaigas neuždrausta atsinešti Biblijos, bet jei kam nors tai nepatiks, gali turėti daug bėdų. Mano tėvai norėjo mus mokyti su meile ir tikėjimu namuose.“

Taigi vidurinę mokyklą Selene baigė namuose. Ji, kaip ir visi namuose besimokantys vaikai, mokėsi iš knygų, kurias namų mokymui rengia ir leidžia kelios katalikiškos JAV organizacijos, tokios kaip „Seton Home School“, „Catholic Heritage“, „Ignatius Press“. „Mano tėvai turėjo atsakymus, mokytojo knygą, ir tai jiems padėdavo mus mokyti“, – pasakojo mergina.

Mokymosi namie grafikas nebuvo toks griežtas kaip viešojoje mokykloje, nors kai kurios šeimos, anot Selene, stengiasi mokyti vaikus griežtai sutartu laiku. „Mes mokydavomės tris keturias valandas ryte ir dvi po pietų. Dažniausiai pradėdavome aštuntą arba devintą valandą po to, kai pasimelsdavome, – teigė Selene. – Kai pradėjome eiti į ketvirtą klasę, daugiau dirbome patys, ir jeigu turėdavome kokių nors klausimų, ko nors nesuprasdavome, eidavome pas mamą klausti. Namų darbai man buvo naujas dalykas, kai įstojau į koledžą, nes mes viską padarydavome mokymosi metu. Jei padarydavai blogai, reikėdavo daryti iš naujo.“

Nors daugiausia vaikus mokydavo mama, nes ji pasiaukojo dėl jų ir liko namuose, laisvu laiku tėtis taip pat prisidėdavo prie vaikų mokymo. Jis mokė gamtos mokslų, astronomijos. „Tėtis su mumis darydavo įvairius projektus, – pasakojo mergina, – pavyzdžiui, iš sodos mes darėme vulkanus, kai padarai kalną, į jį įpili sodos, ir ji sprogsta. Taip pat darydavome chemijos eksperimentus, kai supili skirtingų medžiagų į vieną vietą, cheminiai preparatai žėri, keičia spalvą. Tėtis mus nusivesdavo į mišką, kur mokėmės apie augalus, gamtą ir pan.“

Pirmi mokslo metai namuose dažniausiai prasideda su keletu lengvų užduočių (įdomu tai, kad šiuos pirmus metus amerikiečiai vadina vaikų darželiu), toliau laukia aštuoneri metai pagrindinės mokyklos ir ketveri metai vidurinės. Po to, kad baigtum vidurinę mokyklą, turi išlaikyti specialų egzaminą, kurį namuose besimokantys moksleiviai laiko kokioje nors viešoje įstaigoje. Selene jį išlaikė neblogai ir įstojo į koledžą mokytis filosofijos. Šiuo metu ji studijuoja teologijos magistrantūrą.

Paklausiau Selene, kaip ji susirasdavo draugų, jei visą laiką mokėsi namuose. „Dauguma mano draugų buvo taip pat namuose besimokantys vaikai, – pasakojo Selene, – kiekvieną penktadienį po šv. Mišių šeimos susirinkdavo kartu, pavyzdžiui, kartais mes visi rengdavome poezijos valandėles, kai išmokdavome eilėraščių ir juos deklamuodavome vieni kitiems, kartą surengėme graikišką vakarėlį, kai visos šeimos kartu gamino graikišką maistą, kostiumus ir taip mokėsi apie Graikiją.“

Tačiau tėvai nėra profesionalūs mokytojai, todėl pasidomėjau, ar ji neturėjo kokių nors mokymosi spragų. „Manau, kad mano didžiausia spraga buvo geografija, – teigė Selene. – Bet kadangi aš buvau su savo tėvais, ir jie mylėjo mane taip stipriai, kad buvo su manimi namuose ir aukojosi, aš buvau laiminga ir gavau daug meilės. Taigi dabar, kai esu suaugusi ir turiu laisvo laiko, mokausi geografijos. Mokykloje tu gali mokytis geografijos, bet nemėgti jos dėl blogos socialinės atmosferos, dėl mokymo stiliaus, kai tave vien ragina dirbti, užuot pasakę, jog čia kažkas įdomaus ir ypatingo. Taigi man geriau dabar mokytis ir domėtis geografija, nei mokytis viešoje mokykloje ir šio dalyko nemėgti.“

Selene pripažino, kad kartais nutinka taip, jog tėvai vaikus moko prastai, nenori jiems padėti. „Tačiau dažniausiai tai jau ne mokymo namuose problema, bet motinystės ir tėvystės problema“, – teigė ji.

Paklausiau, ar ji pati sutiktų savo vaikus mokyti namuose. „Aš taip ir darysiu, – atsakė ji. – Mokydamasi namuose su tėvais aš gavau daug meilės ir pasitikėjimo savimi, todėl kad ir kur eičiau, kad ir ką daryčiau, man dabar lengva bendrauti su kitais žmonėmis, nes aš pasitikiu savimi ir tai įgijau šeimoje“, – apie mokymo namuose privalumus pasakojo mergina.

Lietuvoje apie tokį vaikų mokymą namuose mažai kas žino, švietimo sistema nėra pritaikyta tokiam mokymui taip kaip Aliaskoje, kur yra specialios namuose besimokančių vaikų valdymo programos. „Aliaskoje prieš penkiolika metų taip pat mažai kas žinojo apie mokymą namuose, – teigė Selene, – tačiau dabar tai yra gana populiaru.“

Bernardinai.lt