Visą spalį mano naujoji darbovietė rengs diskusijas aktualiaisiais šių dienų finansų klausimais. Kai kurie žymiausi mūsų kartos ekonomistai bei apžvalgininkai knaisios dabartinę krizę. Tad dabar labiau nei bet kada turime aiškiai pasakyti, kaip atrodo atsakingas kapitalizmas.

Turėdamas tai mintyse, labai daug mąsčiau apie Adamą Smithą ir jo garsiąją „neregimą ranką“. A. Smithas tvirtino, kad prekijas, „siekdamas asmeninės naudos, dažnai daug veiksmingiau pasitarnauja visuomenei, nei pats iš tiesų ketina“.

Tai yra, tarsi tas prekijas būtų „neregimos rankos vedamas taip, kad paskatintų tai, ko neplanavo“. Kitaip tariant, šalutinis asmenine nauda grįsto verslo padarinys yra naudingas visai visuomenei.

Argumentacija tokia: kapitalizmas sukuria gerovę, kuri, paplitusi plačiau, tampa gerąja naujiena visiems, įskaitant ir vargšus. Pavyzdžiui, pažvelkim, kaip gausiai kapitalizmas atnešė naujo turto tokiose vietose kaip Indija.

Šio argumento priešprieša – neišnykstanti endeminio skurdo tikrovė, kur milijonai badauja ir miršta nuo ligų, kurioms galima užkirsti kelią. A. Smithas teisus buvo tik iš dalies. Daugybėje pasaulio vietų toji ranka yra ne tik neregima, bet nė nejuntama.

Žinoma, krikščionybė taip pat pažįsta neregimosios rankos logiką, tačiau žvelgia į tai iš  kitos pusės. Jėzaus mokymą pateikiant ta pačia kalba, kurią „Moralinių sentimentų teorijoje“ vartoja A. Smithas, krikščionys neregimos rankos yra vedami taip, kad paskatintų tai, ko neplanavo. Krikščionys turi gyventi dėl kitų, o ne dėl savęs, o šitaip elgdamiesi išgelbsti ir save. Išsigelbėjimas yra šalutinis pagalbos kitam padarinys.

Visa tai puikiai tinka, tarkim, socialiniams entreprenieriams, tačiau vargu ar toks galėtų būti kurio nors verslo credo. Vis dėlto galima tikėtis, kad šiame pasaulyje, kuriame viskas vis labiau susiję tarpusavyje, verslas pripažins, kad mano naudos ir kitų naudos nebeįmanoma tiesiog atriboti. Esame labai priklausomi vieni nuo kitų ir vis labiau turime vieni kitais remtis.

 Jei ši finansinė krizė atskleidė bent vieną dalyką, tai būtent, kad ekonomine prasme tampame simbioziški. Būsto kainos Floridoje veikia akcijų kainas Londone, o pastarosios veikia kavos kainas Ganoje. Tokiame pasaulyje būtinybė dirbti bendram labui yra racionalus kiekvieno asmeninis interesas. Ištiesta pagalbos ranka gali būti veiksmingesnė nei neregimoji.

„Church Times“, 2009 10 09,

vertė Kęstutis Pulokas 

Bernardinai.lt