Prisiminiau dar vieną žodį, kurį vis stengiuosi išstumti iš leksikono: provincialumas. Juo šiandien kaltinamas kiekvienas, kuris tik atrodo silpnesnis ir kvailesnis, kurį galima pažeminti šaipantis iš neva siauro akiračio, sukirsti dėl kompetencijos trūkumo, maskuojant neįsisąmonintą savąjį neįgalumą – mylėti ir būti mylimam ne už nuopelnus. Kitas visada svetimas, blogesnis, vertas neapykantos; tam jis ir yra kitas. Vis susiduriu su prasimušusių emigrantų nuostata: ,,Ir kaip jūs čia, kvaileliai, gyvenat.“ Paprastai niekas jų nepuola, nieko jiems neprikiša, dėl nieko nekaltina: tai jie patys ,,ginasi“ puolimu. Juk reikėjo tikslingai mokytis kalbų, veržtis į užsienio universitetus, ten žūtbūtinai kabintis į galimybes, galop vesti ar ištekėti ir įsitvirtinti ,,neprovincialioje“ šalyje. Ir visa tai dėl savęs paties, asmens kokybės, realizacijos, veislingos reprodukcijos. Sakyčiau, ačiū Dievui, kad didžiausi paršai išvažiuoja iš Lietuvos, pasitelkdami savo niekšišką karjerizmą laimei ir patogumui susikurti. Iš ten jiems gera komentuoti mūsų provincialius laikraščius, nevykėlišką politiką, idiotų mentalitetą ir panašias blogybes, vis pabrėžiant tą žodžių junginį ,,pas jus“, lyg patys būtų ateiviai iš kosmoso, staiga nukritę į jų neapibrėžiamo proto bei talento vertą kraštą. Ne, paprieštarautų jie, galimybę ten gyventi mes užsidirbome savo nepakartojamais gabumais ir sunkiu darbu, ne taip kaip jūs čia, žiopliai ir tinginiai. Tiksliai žinau tik tą, jog kalba yra būties namai, ir ja jie siaubingai išsiduoda: net ir nebūdama verta Heideggerio šalies, pasiliksiu čia ir juos saugosiu. Tuos namus, kuriuose gyvename kalbėdami, skaitydami, rašydami. Jei kada ir keliaučiau kur nors, tai niekada nesižeminčiau, nepadlaižiaučiau svetimšalių kvailybei, neparodžiau savo provincialumo, kurį kartu su plėšriaisiais instinktais išskleidžia tosios raseinių magdės. Provincialumo, kuris iš tikrųjų reiškia arogantišką savo odisėjų arba poliglotystės demonstravimą, kylantį iš pabėgimo baimės.

Tačiau jokios prasmės neturi mano pačios jų žeminimas, kurį štai dabar atlieku. Kiekvienas raginimas atsiversti sukelia abejonę, ar tik nereikėtų to dar labiau už mane pačiam raginančiajam. Be to, pastebėjau, kad kai pradedi išeiti iš Houldeno Kolfildo pasaulėjautos, nustoji pamažu vartoti žodį ,,nekenčiu“, kurį taip mėgsta jaunas žmogus. Nesu tikra, kad man niekad taip ir nebus patikėtas toks sudėtingas uždavinys kaip jaunimo auklėjimas, todėl negaliu švaistytis pašaipiomis replikomis ir jų atžvilgiu. Taip, esu jau per sena, kad ko nors labai nemėgčiau, o jei ką panašaus ir deklaruoju, tai viso labo poza: bėgant metaims pastebėjau, žmonės neretai darosi ribotesni, bet ir santūresni, atlaidesni, gailestingesni. Pavargsti asistuoti blogiui, ir baisu jau yra ne tai, kad reikės tapti didele mergaite, o tai, kad ja tikrai, neišvengiamai tapsi. Kaip tik todėl visi mano sapnai buvo daug vertesni už gyvenimą, bet jau tą pilkąją jo dalį, kurią savo filmuose fotografuoja Antonioni. Sapnai kažkur iš R. Vikšraičio fotografijų pasaulio, dėl kurio taip baiminamės – juk eksponuoja mūsų šalį kaip egzotišką provinciją. O dėl savęs, tai tik džiaugiuosi, jog Vikšraičio fotografijos, o ne Valdovų rūmai svetimiesiems reprezentuoja mūsų vadinamąjį provincialumą, tiksliau, savikritišką troškimą jį sau primesti.

Nepasitikėkime laikraščiais. Vieną dieną, kaip sako Woody Allenas filme ,,Meilė ir mirtis“, jie parašys, kad gyvenimo prasmė atrasta. Komentarai skelbs, jog tik ,,pas mus“, tokioje Dievo užmirštoje provincijoje, tai ir galėjo įvykti. Muzika mums, negrojantiems, yra anapus – klavišų ir pirštų vaizdo, dirigento lazdelės, smičių plaušų ir linijinio gaidų rašto. Esame neįgalūs jos pasiekti, net jei atrodo, kad didžiai mėgaujamės jos teikiamu malonumu. Lygiai taip anapus yra ir kiti, tie tokie pat kaip mes, tik atrandantys vis naujų prasmių, galbūt jaunesni, jei dar sugeba jų atrasti. Būti dėmesingai jaunesniems už save, nes jie gimė didesniame pasaulyje ir jau daugiau yra matę. Mokytis iš jų, ypač grožio ir gyvybingumo, būti atidžiai jų mintims, net ir naivioms.