Aštuntajame metraštyje „Lietuvos spaudos fotografija’09“ pateikiami „praėjusių metų geriausi spaudos fotografų darbai, atrinkti ir įvertinti tarptautinės komisijos“. Tarptautiškumą atnešė lenkas Aleksanderis Duninas ir danas Casperas Dalhoffas. Spėju, kad mūsiškius – dizainerį Audrių Klimą ir fotografą Andrew Mikšį – visapusiškai apibendrino visureigis žurnalistas Ginas Dabašinskas. Klausydamas „Žinių radijo“ ar žiūrėdamas televizijos laidas, negali atsistebėti, kaip plačiai, įžvalgiai ir taktiškai jis aprėpia įvairiausias temas ir profesijas. Tarsi šiame pasaulyje jam viskas aišku ir pažinu. Nepabūgo ir fotografijų vertintojo vaidmens.

Fotografuojantiesiems vertintojai visada būna kalčiausi už neįtinkantį atrinkimą ar neteisingą apdovanojimą. Kiekvienam būna smagu savo nuomonę derinti su žiūristų sprendimais. Šiųmetiniame metraštyje aš solidarus tik su keturiais „Auksiniais kadrais“. Kitus penkis keisčiau į, mano suvokimu, vertingesnius. Bet...

Įdomiausia naujovė, kad šiemet buvo sugalvotas „Kolegų prizas“ ir patiems konkurso dalyviams leista išrinkti laureatinę fotografiją. Tai galėtų būti objektyviausias vertinimas. Nors absoliutaus objektyvumo turbūt niekur nerasime.

Pamačius „Kolegų prizą“ pelniusią Sauliaus Žiūros fotografiją „Paskutinės vasaros linksmybės“, suvoki, kad fotoreporterius sužavėjo tikrai efektinga situacija su pajūryje vandeniu vyro ridenamu didžiuliu persišviečiančiu plastikiniu burbulu. Tvarkinga kompozicija. Graži šviesotamsa. Tiesiog pavykęs kadras. Bet aš būčiau balsavęs už prasmingesne ar turtingesne psichologija išsiskiriančią fotografiją. Štai ir surask vieną tiesą...

Naujienos. Pirmiausia neaišku, kodėl į šį skyrių atkeliavo iš reportažinių pasakojimų išplėštos Artūro Morozovo bei Pauliaus Lileikio nuotraukos, kurios kartojasi ir „Reportažo“ temoje. Matyt, galioja kažkokios mums nežinomos temų grupavimo taisyklės arba, „Naujienoms“ pritrūkus stiprių siužetų, atrinkėjai juos tiesiog pasiskolino. Ir dar „Auksiniu kadru“ pažymėjo.

Apdovanotoji A. Morozovo fotografija, kurioje gruzinų šuo elegantiškai artistišku aplojimu iš Senakio karinės bazės išlydi paskutinį rusų kareivį, galėtų pelnyti ir geriausios metų fotografijos titulą, kurio pas mus, deja, nėra.

Be dar trijų to paties autoriaus Gruzijos-Rusijos karinio konflikto vaizdų šis skyrius iš tiesų būtų tragiškai silpnas. Neįtikėtina, kad per metus fotoreporteriai surado vos šešias įsimintinas lietuviškas naujienas. Ir tų pačių svarba abejotina.

Štai kad ir prezidentas Valdas Adamkus, apžiūrinėjantis augalus Vilniaus universiteto Botanikos sode (Andrius Ufartas). Svarbiausias valstybės vadovo metų darbas? Skandalingasis „padauginusio“ Andriaus Siaurusevičiaus snustelėjimas, nepatogiai nosį įrėmus į spintą, laikytinas paparaciška sėkme (Juozas Kupreščenko). Bet negi tik skandalai, tragedijos ir nusikaltimai yra pagrindinės mūsų gyvenimo naujienos? Būna gražių nutikimų ir gerų naujienų, tik reikia geranoriškumo visa tai pamatyti ir visiems parodyti.

Juditos Grigelytės nufotografuotos grūstys prie protestuojančių žemdirbių nemokamai dalijamo pieno – išraiškingiausia lietuviškos tematikos fotografija. Netikėtumu išsiskiria atkaklusis keistuolis vilnietis, raitas ant žirgo protestuojantis prieš aplinkkelį greta jo namo. Tik ši „pasiskolinta“ P. Lileikio nuotrauka geriausiai įsikomponuoja ištisiniame fotoreportažo pasakojime.

Gyvenimas. Nyki, jokiais decibelais neišmatuojama provincijos gūduma plūsteli iš šito skyriaus. Iš spausdinamų trylikos fotografijų net septynios su minuso ženklu. Tarp jų – neįtikėtiniausia Ritos Stankevičiūtės naktį gatvėje besišlapinanti mergina. Klaikokas vaizdelis – nusmauktos raudonos kelnaitės ir ant grindinio pasklidusi šlapimo bala. Matyt, jau visiškai paseno ir niekam neįdomios garbiosios ponios – Etika ir Estetika. Nors G. Dabašinskas baigiamajame vertintojų žodyje dievagojasi: „Regis, tas rėmelis ir neleido man į pirmą gretą iškelti vaizdų, kuriuose dominavo kraujas, žiaurumai, degradacija. Pusiau lupta karvė be galvos, pusiau girti bomžai su buteliu. Suprantu, kad destrukcija taip pat turi savo estetiką...“

Kaip ši žiauriai smūgiuojanti ir primityvi nuotrauka sutilpo į esteto „rėmelį“? O gal kiti žiūristai savo balsais užgožė Giną?

Gal ir ne bomžai, bet pusiau girti vyrukai, džiugiai mosikuojantys plastikiniais alaus buteliais tarkovskiškai atgrasiame šiluminės elektrinės fone, Vytauto Suslavičiaus palydimi karčiai ironišku parašu: „2008 m. vasara. Jauni vilniečiai išėjo „pasivaikščioti“ užmiestyje.“ Beveik tikslus šiandieninės debiliškai išsiderinusios Lietuvos plakatas.

Tarp Stanislovo Bagdonavičiaus, Tomo Raginos ir Vidmanto Balkūno klaikaus skurdo vaizdų įsiterpia netikėta žiemos religinių apeigų fotografija: iš kryžiumi iškirstos ežero eketės išlipa visiškai nuogas Panevėžio Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas Aleksejus Smirnovas. Pasirodo, šitokia tradicija jau daugelį metų prie Inturkės paminima Kristaus Krikšto diena. Unikalios apeigos ir tokio pat unikalumo Valentino Pečinino fotografija.

Portretas. Daug intymaus žmogiškumo šiame skyriuje. Ramūnas Danisevičius pajūryje net iki visiško nuogumo bando išrengti „Madam su cigarete“. Paklausite, o kur čia fotožurnalistika? Nežinau.

Visame pasaulyje į specifinę spaudos fotografijos stilistiką intensyviai integruojasi meninės fotografijos principai. Jeigu taip, kodėl Dabašinskas su kolegomis balsavo už komišką seimūno Juliaus Veselkos portretą (Olga Posaškova), o ne už stipriausią meninį poveikį turintį Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės renesansinį fotopaveikslą su skaudžiai liūdnu Nojumi ir sutvarstytu jo brangiausiu bičiuliu – traukinio sužalotu šunimi?

Kad penkiametis berniukas yra puikus liūdesio aktorius, rodo ir antra jo fotografija iš to paties ciklo „Nojaus istorijos“. Tikėkimės, kad pamatę visą ciklą galėsime pasidžiaugti itin psichologiškai motyvuotu meniniu sprendimu.

Vėl klausiate, ar fotožurnalistikoje galima režisūra? Konkurso organizatoriai įvadiniame rašinyje pabrėžia, kad „žurnalistinei fotografijai privalomas nekoreguotas tikrovės atspindys“. Šitaip, matyt, norima eliminuoti fotošopo apgavystes. Bet režisuodamas irgi smagiai meluoji. Tikriausiai ir organizatoriai, ir vertintojai laisvai interpretuoja visas taisykles ir, daug nesivargindami, prisitaiko sau reikalingas išimtis.

Netikėčiausia išimtis pritaikyta Michailo Raškovskio fotografijai „Tapytojas Evaldas Šemetulskis ir jo kontrabosas“. Erdvus, vos ne iš lėktuvo aukščio fiksuojamas pajūrio peizažas su nykštukinio dydžio žmogumi, kopų smėliu nežinomybėn tempiančiu kontrabosą, pristatomas kaip portretas. Dar neteko matyti tokio peizažo persikūnijimo į portretą.

Šiais postmodernistiniais laikais galima laužyti visas taisykles. Panevėžietė Edita Voverytė daugelį metų laisvai interpretavo autoportreto žanrą. Jos nufotografuoti nuogų vyrų torsai kažkodėl būdavo įvardijami autoportretais. Gal čia paslėpta kokia nors filosofinė siekiamybė?

Metraščio viršelio pusinį portretą Linas Šinkūnas palydi sklandžiu, novelei prilygstančiu, išplėstiniu parašu, atpasakojančiu visą liūdnoką ir graudų vyriškio gyvenimą: „... įdomi asmenybė: poetas, dainorius, daug gyvenime matęs, (...) savo kūrybos dainų padainavo, lūpine armonikėle pagrojo ir nieko iš manęs neprašė. Keistos vilko akys, žvilgsnis lyg į bedugnę, lyg neatsimuštų į nieką, (...) daug kartų laužyta nosis, nubrozdintas veidas, trumpalaikė atmintis ir daug sielos žaizdų. Bet didžiausia bėda – alkoholis. Pasak jo, nebepamena, koks jausmas būti blaiviam...“

Alkoholis žmogaus veide įspaudžia skaudžiai dramatiškų randų. Girtuoklių tipažai visada būna artistiškai išraiškingi. Geriausia medžiaga psichologiniam portretui.

Kultūra ir pramogos. Mūsų aptartai R. Danisevičiaus apsinuoginančiai madam šitame skyriuje būtų daug jaukiau, nes čia nuogybę išpažįstančių ir visaip kvailiojančių herojų apstu. Pramogauti galima ir su vyrų striptizu (Andrius Vaitkevičius), ir Nevados dykumoje išdarinėjant visokias vos ne pornografines nesąmones (Romualdas Požerskis), ir sukišus galvas į smėlį, nuogais užpakaliais skulptūriškai „papuošti“ pajūrį (M. Raškovskij)...

Sujungus į vieną skyrių pramogas ir kultūrą, pastarajai lieka podukros vaidmuo. Bet užtat „Auksinis kadras“ pelnytai atiteko rimtai Zenono Šilinsko fotografijai iš Natalijos Zvonkės koncerto Alytaus pataisos namuose. Koks beviltiškai skaudus nuteistojo žvilgsnis į smarkiai dekoltuotą gražuolę. Štai kur žurnalistinės fotografijos subtilioji jėga.

Dar kultūrai atstovauja du raiškūs Dmitrijaus Matvejevo ir Gedimino Bartuškos muzikantų portretai. Kodėl jie ne „Portreto“ skyriuje? Todėl, kad kultūros neliktų jai skirtoje erdvėje. Žiūristai tikriausiai naudojo tokią skylių lopymo taktiką.

Sportas. Daugmaž normaliai atspindėta tema. Gali pasigesti Virgilijaus Aleknos ar pasauliniame elite įsitvirtinusių mūsų penkiakovininkų, bet jeigu niekas jų deramai nenufotografavo, dūsavimais niekam nepadėsi.

Rolando Parafinavičiaus apdovanotasis rūkantis atletas – ir netikėtas, ir vizualiai įspūdingas. O Tomas Stasevičius pateikė vienintelę visame metraštyje humoristinę fotografiją: ant apdovanojimų pakylos susėdusios irkluotojų žmonos saugo saviškiams prizines vietas.

Kariuomenė. Keista, sunkiai paaiškinama, tiesiog anekdotiška europarlamentaro Vytauto Landsbergio nuotrauka (A. Marozovas), kurioje jis Zoknių angare „dairosi priešų iš F15 naikintuvo“. Ranka pridengtas teatrališkai rūstus žvilgsnis panėšėja į prastai suvaidintą komiksą. O gal čia parodija?

Naktinio šaudymo pratybos Pabradės poligone (Alfredas Pliadis, A. Vaitkevičius) spalvingai efektingos, bet pasigendi tikroviškesnių pavojingos mūsų karių tarnybos vaizdų. Kai netekome karinei tematikai atsidavusio talentingo reporterio Tado Dambrausko, „Auksinį kadrą“ tenka skirti valdiškam tautinės vėliavos įteikimo siužetui (Gintaras Lukoševičius).

Gamta ir jos apsauga. Šios temos nugalėtojas Sigitas Stasaitis prigulęs ant asfalto žemu rakursu nufotografavo automobilio partrenktą gražuolę lapę. Tragiškumą sustiprina šventiškai mėlynas dangus ir tarsi dar gyvas žvitrus žvėrelio žvilgsnis į buvusį gyvenimą. Gamtos temai gerai tinkanti fotografija.

Pavykusi ir G. Lukoševičiaus vilkų papjautų avių scena su ūkininko Leono Chmieliausko neviltimi. Bet pirmuoju smuiku šiame skyriuje groja Audrius Bagdonas, kurio tapybiškai tobula upės užtvanka galėtų pretenduoti į nesamą gražiausios metų fotografijos titulą. Išradingos ir dar dvi lėktuvinės šio autoriaus nuotraukos. Fragmentuodamas aeropeizažą, jis grožisi netikėtais spalviniais deriniais švytinčiu žemės kilimu.

Spindesys. Saloninis panelyčių blizgesys šįsyk Tomui Kauneckui neatnešė įprasto apdovanojimo. Vertinimo komisija jį atidavė Oksanai Školnajai už reportažišką niujorkiečių šokėjų porelės bučinį Švenčionyse, drastiškai paguldžius dailiąją blondinę ant automobilio kapoto.

Giliaprasmiškiausia šioje temoje – Tomo Urbelionio fotografija su per visą kadrą ištįsusiomis nuogomis merginos kojomis ir už jų ar tarp jų gyvenimo sudėtingumuose pasimetusiu melancholišku jaunuoliu. Daugumai vyrų gerai pažįstama situacija...

Jeigu meninė fotografija jau save įteisina žurnalistikoje, tai „Auksinį kadrą“ skirčiau švelniais moteriškumo burtais pavergiančiai Agnės Jagelavičiūtės apsinuoginimo scenai. Be jokių karnavalinių pagražinimų, pats natūraliausias spindesys! Gediminas Žilinskas be galo jautriai ir subtiliai sukomponavo šį jaunystės grožio išaukštinimą.

Reportažas – kasdieninė žurnalistų duona. Tik ne visada lengvai ir kokybiškai iškepama. Išraiškingiausiai fotografuojasi visokios nelaimės. Štai ir temos nugalėtojas Rolandas Žalgevičius suspėjo į bibliotekos gelbėjimą degančiame name, kai subėgę Žvingių kaimo žmonės glėbiais išnešė visas knygas. Gerai, kad žiūristai šiam kilniam žygdarbiui nepagailėjo „Auksinio kadro“, nors R. Žalgevičius turėjo daug stiprių ir lygiaverčių konkurentų.

Pirmiausia rašinio pradžioje aptartas A. Marozovo gruziniško konflikto fotoreportažas. Gerai suręstas ir Petro Malūko pasakojimas apie teatrališkai žaismingą sugrįžimą į raudonplakačius sovietmečio laikus Pavilnio bunkeriuose. Raitelio su protestuojančia galva istoriją išraiškingai nufotografavo jau minėtas P. Lileikis. Tragiškai skaudus Sigito Kancevičiaus žvilgsnis į nuo gimdos kaklelio vėžio mirusios Virginijos Bendikienės paskutiniąsias gyvenimo dienas. O S. Žiūros fotoreportažas iš Juozo Statkevičiaus modelių pasiruošimo pasirodymui – šviesiausi metraščio puslapiai.

Metraštis baigiamas tradiciniais skyriais „Istorija fotografijose“ ir „Pro memoria“. Dokumentinės fotografijos poveikio jėgą galima patirti prieš septyniasdešimtmetį Lietuvai grąžinto Vilniaus iškilmių vaizduose, kuriuos sukaupė ir parengė istorikas Valentinas Gylys. Šventinį šurmulį fotografavo Antano Sutkaus pirmtakas, Lietuvos fotomėgėjų sąjungos kūrėjas ir ilgametis pirmininkas profesorius Steponas Kolupaila ir Lietuvos karo aviacijos štabo fotolaboratorijos vedėjas kapitonas Mečys Brazaitis. Tuometinė žmonių apranga, jų veidai, miesto aplinka ir buities detalės leidžia kvėptelėti anų laikų dvasios. Ir tikėtis, kad dabartiniai spaudos almanachai irgi kada nors taps mūsų gyvenimo dokumentais.

P. S. Spaudos metraščių organizacinį ir finansinį vežimą per pastaruosius aštuonerius metus tempė Spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis. Tikėkimės, kad jam tapus Fotomenininkų sąjungos pirmininku vertinga tradicija neišsikvėps.