Kai policijos tyrėjas paklausė, kas privertė ją pasukti tokiu keliu, mergaitė atsakė: „Niekas.“

Tada jis pasiteiravo, ar ji negalėjusi užsidirbti pinigų kitu būdu, bet ji vėl neturėjo ko pasakyti. Po klausimo, ką veikė baigusi pagrindinę mokyklą, ji tik papurtė galvą.

Jis klausinėjo ilgai. Mergaitei atrodė, jog jam rūpi ir visai nereikalingi dalykai. Kokia jam nauda iš to, jei sužinos, kaip ji gyveno tėvų namuose, kokie buvo jos draugai, kaip ją surado moteris, įsteigusi miesto pakrašty tikrą viešnamį, kaip ji ten jautėsi, kiek pinigų, taip sakant, algos mokėjo darbdavė.

Mergaitė arba tylėjo, arba purtė galvą, arba ištardavo tik keletą žodžių. „Nesusikalbame“, - niūriai ir liūdnokai pasiskundė tyrėjas. Jis buvo dar visai jaunas žmogus.

Po savaitės mergina atsitiktinai sutiko tyrėją prie turgaus. „Na, ir ką tu čia veiki?“ - pasiteiravo. Ir vėl jai liko neaišku, kodėl jis lenda į jos gyvenimą ir mintis, kokią naudą gali iš to turėti.

Vėlai vakare pradėjo lyti, ji nuskubėjo į tuščią vaikų darželio kiemą ir palindo po pavėsinės stogu.

Lijo ilgai, lietus buvo šaltas, šalčiu dvelkė nuo daugiaaukščių namų žiburių. Tada jai iš atminties staiga iššoko seniai matytas vaizdas: motina, išlipusi iš dukrai nematyto automobilio, stovi po gatvės medžiu prie namo, siūbuoja, o nuo šakų teška dideli vandens lašai ir čiurkšlės, pilasi tiesiai ant galvos, o jos akys ima skaidrėti ir pagaliau pažįsta savo namą. Tėvas eina pasitikti, lietus teška ant jo praplikusios galvos. Mergaitė tada laukė, kada tėvas ims garsiai bartis ir keiksnoti, bet jis tik tempė motiną prie durų, kažką murmėjo ir tempė.

Paskui lyg senos fotografijos pasklido kiti vaizdai: tėvas dėlioja ant sofos banknotus, sudeda į krūveles, tada į kelis kalnelius, pakelia krūvelę prie akių ir lūpomis jai pasiunčia oro bučinį. Motina sėdi šalia, vėl dėlioja banknotų krūveles, glosto, lyg šios būtų gyvos. Ir vėl: tėvai laukia savo viršininko, motina traukia iš piniginės banknotus ir sako: „Velniškai gaila, bet atsipirks. Atnešk degtinės ir šampano.“ Paskui vakare svečias padūmavusiomis akimis žiūri į stalą, kur blizga buteliai, žiūri į motiną, kiša rankas jai po megztiniu ir sijonu, motina juokiasi, o tėvas į juos nežiūri, nusisuka ir eina į virtuvę užkaisti kavos. Ir dar: tėvas virtuvėje iš maišo krauna ant stalo iš dešrų cecho nugvelbtas dešras, krauna ir krauna, o paskui skaičiuoja: jeigu po penkis, tai du šimtai penkiasdešimt. Ir kai ateina jo brolis, jis ima iš jo banknotus už porą dešrų, paspjaudo juos ir sako: „Pigiau negaliu. Man labai pinigų reikia.“ O vėliau: ji su tėvu eina turgaus aikšte ir pamato gulinčią piniginę, tėvas pakelia ją ir atverčia, pamato banknotų krūvelę ir greitai slepia į kišenę, griebia dukrą už rankos ir tempia tolyn pro išrikiuotus prekystalius, tempia tarp žioplinėjančių žmonių, tempia lyg kokį vatos prikimštą maišą prie vartų, o paskui gatve, kol turgaus aikštė ir jos tvoros pasislepia už medžių.

Vėl vaizdas lyg sena fotografija: pajūryje po nakties šlapias smėlis, motina su svečiu sėdi ant patiesalo ir tiesia dukrai banknotą: „Eik ir nusipirk ledų, saldainių.“ Grįžusi abiejų senoje vietoje neberanda, paskui ir jie ateina nuo kopos, motinos plaukai ir nugara smėlėti.

Lietus lyga ir lyja.

Norisi valgyti. Būtų galima nueiti pas seną draugę, studentę, pasiskolinti. Tačiau pati nežino, ar kada galės atiduoti.

Pro šalį garsiai šūkaudami traukia keli vaikinai, pastebi mergaitę po pavėsinės stogu ir šūkteli: „Einam kartu. Nesigailėsi. Mes turim daug babkių.“

Ji stengiasi nieko negirdėti. Bet vaikinai neatstoja: „Nebūk labai gudri. Jei nenori žalio banknoto, tai drožk į statybas.“

Bjaurus lietus, bjaurūs prisiminimai, bjaurūs vaikinų balsai.

Ir mergina po pavėsinės stogu pravirksta.