Pranešimas skaitytas spalio 15 d. vykusiame Lietuvos Katalikų Mokslų akademijos seminare, kuris buvo skirtas Pranciškonų ordino 800 m. jubiliejui paminėti. Istorikė dr. Rūta Janonienė yra daugelio mokslinių publikacijų pranciškonų istorijos ir paveldo tema autorė, aktyviai prisidedanti prie šiuolaikinių šios srities tyrinėjimų.

Po XVII a. viduryje Vilnių nuniokojusios maskvėnų okupacijos atnaujinant Bernardinų bažnyčios vidų joje be kitų buvo įrengti observantiškosios Mažesniųjų brolių ordino reformos šalininkų šv. Bernardino, šv. Didako ar šv. Petro ir Alkantaros altoriai. Šių šventųjų pasirinkimas rodo, kad tuo metu Vilniaus bernardinų konvente tebebuvo svarbu aktualizuoti observantiškojo gyvenimo tradiciją ir vienuolinio tobulumo pavyzdžių ieškota tarp pačių žymiausių šios ordino šakos atstovų. Iš visų šių atvaizdų labiausiai tikinčiųjų gerbiamas buvo šv. Petro iš Alkantaros atvaizdas, vienintelis išlikęs iki mūsų dienų. Šis ispanų vienuolis gyveno XVI a. pirmojoje pusėje (1499–1562), pagarsėjo kaip atsiskyrėlis, atgailautojas ir kontempliatyvios maldos puoselėtojas, Ispanijos Mažesniųjų brolių ordino reformatorius ir ispaniškojo observancijos judėjimo lyderis. Už Mažesniųjų brolių ordino ribų jis bene labiausiai žinomas kaip karmeličių ordino reformatorės šv. Teresės Avilietės dvasinis vadovas ir įkvėpėjas. Jau 1622 m. Petras iš Alkantaros buvo beatifikuotas, o 1669 m. paskelbtas šventuoju. Nuo 1670 m. jo šventė Bažnyčioje minima spalio 19 d. 1671 m. kovo 15 d. vos prieš porą metų kanonizuoto šventojo paveikslas su didelėmis iškilmėmis buvo įneštas į Bernardinų bažnyčią. Naujam šventajam skirtas altorius buvo įrengtas buvusioje Vainų koplyčioje, kuri tuo metu pervadinta Šv. Petro iš Alkantaros vardu (dabar čia įrengta naujoji zakristija). Taip buvo sudaryta individuali, atskirta erdvė, skirta privačiam pamaldumui, meditacijai ir atitinkanti paties šventojo dvasingumo pobūdį.

Tais pačiais 1671 m., prieš pat mirtį rašytu testamentu Starodubo seniūno Jono Samuelio Abramavičiaus našlė, didelė bernardinų bičiulė ir geradarė Elena Šemetaitė Abramavičienė, be kitų gausių bernardinams skirtų turtų, paliko 40 000 auksinų Šv. Petro iš Alkantaros koplyčios išlaikymui, kuriuos legavo Noriūnų dvare, taip pat nemažai brangenybių atvaizdo papuošimui, sidabro dirbinių, iš kurių koplyčiai turėjo būti pagamintas kryžius. Už visas tas aukas įpareigojo bernardinus 1000 auksinų skirti koplyčios papuošimui, taip pat du kunigai, patarnaujant broliukui, kasdien koplyčioje turėjo aukoti skaitytines Mišias, o kartą per savaitę – giedotines. Be to, bernardinai buvo įpareigoti nemažą lėšų dalį skirti špitolės statybai ir vargšų išlaikymui, o likusius pinigus išdalyti neturtingiausiems konventams, kad juose kas savaitė būtų aukojamos giedotinės Mišios. Nors visų fundatorės pageidavimų nepavyko įgyvendinti (kaip paaiškėjo, užrašymas neatitiko realiai palikto turto dydžio), bet pats faktas yra svarbus, juolab kad sudarant testamentą dalyvavo garsus bernardinas tėvas Tomas Digonis ir kiti vienuoliai, taigi, galima numanyti, kad jų pageidavimai galėjo atsispindėti testamento turinyje.

Šv. Petras iš Alkantaros. Kudirkos Naumiestis. Foto V. Balčytis, 2003.

Šv. Petro iš Alkantaros paveikslo įnešimo į Vilniaus bernardinų bažnyčią proga buvo išleista nedidelė knygelė (Obraz prawdziwy ognistego w ciele ludzkim Seraphina Franciszka swiętego patriarchy: S. Piotr z Alkantary wystawiony podczas uroczystośći y tryumphu wprowadzenia obraza iego w Wilnie u Oycow Bernardynow roku 1671, miesiąca marca dnia 15, W Wilnie: W Drukarni Oyców Jezuitów) kurioje trumpai, bet vaizdžiai, papasakotas šventojo gyvenimas, stebuklai, kanonizacijos iškilmių metu suteikti atlaidai, pateiktos šventojo garbei skirtos maldos. Leidinyje itin akcentuotas šv. Petro iš Alkantaros panašumas į šv. Pranciškų, labai artima Asyžiaus neturtėliui ir alkantariečio ikonografija. Išlikusiame Bernardinų bažnyčios paveiksle jis vaizduojamas klūpintis prieš Nukryžiuotąjį, pakeltomis rankomis, nedidelio debesėlio kiek pakylėtas nuo žemės. Tapybos darbe apibendrintai perteiktas šventojo Gyvenime aprašytas jo  uolumas skleidžiant Nukryžiuotojo kultą (Kristaus kančios apmąstymus labai skatino, todėl liepė ant kalvų kryžius statyti) ir ten pat minimi stebuklingi atvejai, kai besimeldžiantis šventasis „dažnai prieš kryžių ištiestomis rankomis melsdamasis visas persimainydavo į tą, su kuriuo nukryžiuotas būti norėjo“ ir melsdamasis ekstazėje pakildavęs į orą (panašus motyvas yra ir šv. Pranciškaus legendoje). Panašiai šis šventasis vaizduojamas ir kitų šalių observantų bažnyčiose.

Norint paaiškinti Šv. Petro iš Alkantaros paveikslo įnešimo į Vilniaus Bernardinų bažnyčią kontekstą, reikia šiek tiek grįžti atgal ir atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę. Šv. Petro iš Alkantaros figūra buvo tapusi reformatų judėjimo Mažesniųjų brolių ordino vėliava. Šis sąjūdis Mažesniųjų brolių ordino viduje prasidėjo panašiu metu kaip ir observantiškasis ir buvo su pastaruoju glaudžiai susijęs. Net ir po 1517 m., observantams atsiskyrus į atskirą ordiną, tiek šio ordino, tiek konventualų gretose nenurimo griežtesnių reformų siekis, įvairiose šalyse formavosi ypač asketišką gyvenimo būdą propaguojančių pranciškonų grupės. Regula susilaukė daugybės interpretacijų, ypač daug diskusijų kėlė vienokia ar kitokia neturto samprata. XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais poreikis gyventi pagal griežtesnes normas buvo juntamas netgi tarp pačių observantų. Įvairios griežtesnės reformos šalininkų grupės liko formaliai priklausomos nuo observantų generalinio ministro (generolo), bet siekė įkurti savarankiškas kustodijas, o vėliau ir provincijas, dėl to nuolat buvo kritikuojami observantų ir kaltinami vienybės laužymu. 1541 m. šie atsiskyrėlių pranciškonų vienuolynai Ispanijoje susijungė į Šv. Juozapo kongregaciją, kuri ypač sustiprėjo, kai į ją įstojo šventumu pagarsėjęs asketas Petras iš Alkantaros. 1559 m. jo vadovaujama kongregacija pakilo iki provincijos. 1562 m., prieš pat savo mirtį, šv. Petras iš Alkantaros su savo broliais formaliai prisijungė prie observantų. Tačiau reformatų judėjimas neužgeso. Ilgainiui įvairiose šalyse griežtesnio gyvenimo (strictoris observantiae) šalininkai susibūrė į observantų generolui pavaldžias kongregacijas, vadinamas alkantaristais, basaisiais arba „rekolektiečiais“ (Ordo Minorum Regularis Observantiae Recollectorum). Nuo XVI a. pabaigos Mažesniųjų brolių reformatų idėjos iš Italijos ėmė plisti ir į Lenkiją. Čia jos sulaukė itin aktyvios bernardinų reakcijos ir iki 1622 m. visi bandymai įsikurti naujai Mažesniųjų brolių ordino šakai Lenkijoje baigėsi nesėkme. Tačiau, radus įtakingų mecenatų, 1623 m. reformatams pavyko suformuoti Mažosios Lenkijos ir Didžiosios Lenkijos kustodijas. Tiesa, iš pradžių jos buvo pavaldžios bernardinų provincijolui, todėl kartais vadintos basųjų barnardinų vardu. Nuo observantų reformatai skyrėsi dar skrupulingesniu pažodiniu regulos laikymusi (ypač neturto srityje), šią nuostatą įtvirtinę ir oficialiame savo pavadinime. Taigi Ordo Fratrum Minorum Regularis Observantiae (Mažesniųjų brolių regulos observantų ordinas) ir Ordo Fratrum Minorum Strictoris Observantiae (Mažesniųjų brolių griežtesnių observantų ordinas) atsidūrė panašioje situacijoje, kokioje buvo konventualai ir observantai XVI a. pradžioje: reformatoriai kritikavo observantus dėl nutolimo nuo pirminių idealų, šie gi priešinosi naujojo judėjimo radikalumui, gindami savo, kaip tikrų šv. Pranciškaus sekėjų vardą. Lietuvos bernardinai, tuo metu buvę vienoje provincijoje su Mažosios Lenkijos bernardinais, be abejo, irgi pajuto reformatų konkurenciją. Be to, 1636 m. popiežius Urbonas VIII pakėlė abi minėtas kustodijas iki provincijų ir taip galutinai įteisino savarankišką reformatų ordino (Ordo Fratrum Minorum Reformatorum) veiklą Lenkijoje. Reformatai visą laiką buvo susieti su observantais, nes buvo pavaldūs tam pačiam Mažesniųjų brolių generolui ir kartu su observantais dalyvaudavo generalinėse kapitulose. Lietuvoje bernardinų pozicijos buvo tokios stiprios, kad čia neįsikūrė nė vienas reformatų konventas. Tačiau netoliese, savo dvare Palenkės Bialoje, jų konventą, priklausiusį Didžiosios Lenkijos Mažesniųjų brolių reformatų provincijai, tais pačiais 1671 m. fundavo Vilniaus vaivada, LDK pakancleris ir lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila (1635–1680). Šiomis aplinkybėmis, „dvasiniame dispute“ su reformatais Lietuvos bernardinams siekiant išlaikyti „tikrųjų observantų“ įvaizdį,  šv. Petro iš Alkantaros kulto akcentavimas buvo itin svarbus.

Konvento kronikoje paminėta, kad 1735–1737 m. šv. Petro iš Alkantaros altoriaus paveikslui šio šventojo koplyčioje buvo pagaminti sidabriniai aptaisai: „parūpinta nauja sidabrinė suknelė šv. Petrui iš Alkantaros, virš kurio galvos angeliukas viena ranka laiko sidabrinį laurą, kita – sidabrinę leliją, angeliuko sparnelis sidabrinis, krucifikso prijuostėlė sidabrinė, ant galvos erškėčių vainikas“. Tuo pačiu metu vilniečio Vaitiekaus Brodzickio ir jo žmonos lėšomis [ati koplyčia buvo suremontuota ir ištapyta.

1771 m. Šv. Petro iš Alkantaros iš koplyčios buvo perkeltas į „viešesnę vietą“ ir pakabintas šoniniame altoriuje prie antro pilioriaus dešinėje. Taikant prie naujo altoriaus formos ir mastelio buvo šiek tiek pakeistas paveikslo formatas, drobę iš kraštų užlenkiant, taip pat galbūt šiek tiek pertapytas pats atvaizdas. Pažymėtina, kad šventajam skirta vieta bažnyčios interjere tikrai buvo išskirtinė – jam dedikuotas altorius įrengtas iš karto už ordino „didiesiems“ – šv. Pranciškui ir šv. Antanui skirtų altorių, lygiagrečiai Šv. Bernardino altoriui, tarsi prilyginant ispanų asketo reikšmę ordine žymiausio observantų šventojo garbei. Šv. Petro iš Alkantaros altoriaus glorijoje tarp debesėlių, spindulių ir angeliukų galvučių vaizduojamas iš sausų medžio šakelių surištas kryžius, primenantis šventojo gilų pamaldumą šiam Kristaus kančios ir žmonių atpirkimo ženklui. Paveikslo perkėlimui į bažnyčios erdvę, matyt, įtakos turėjo ir jau susiformavęs Šv. Perto iš Alkantaros atvaizdo kultas. Jau minėtame XVIII a. pabaigos žemėlapyje vilniškis šv. Petro iš Alkantaros atvaizdas paminėtas tarp žymiausių Lietuvos bernardinų provincijoje gerbiamų stebuklingų paveikslų, o konvento kronikoje paminėta, kad 1770 m. spalio 30 d. Bernardinų bažnyčioje iškilmingai minint Šv. Petro iš Alkantaros dieną, daug malonių prie jo stebuklingojo atvaizdo patyręs ponas Kaminskis, iš ypatingos pagarbos šiam šventajam globėjui, savo lėšomis parūpino iškilmei muziką.

Žinoma, aptariant šv. Petro iš Alkantaros įtaką Vilniaus bernardinams, negalima kalbėti tik apie atvaizdo gerbimą ar naujai kanonizuoto šventojo altoriaus pastatymą. Sąsajų su šv. Petro iš Alkantaros puoselėtu gyvenimo būdu Vilniaus bernardinų konvente būta daugiau. Vienu iš pagrindinių šventojo dvasingumo pažinimo šaltinių buvo jo raštai, visų pirma 1627 m. Poznanėje perleistas vieno kartūzų vienuolio iš ispanų į lotynų kalbą išverstas šv. Petro iš Alkantaros „Traktatas apie maldą ir meditaciją“ (Aureus libellus viri illuminatissimi B. Petri Alcantarae hispani ordinis Minorum regularis observantiae recollectorum De meditatione et oratione ab ipso hispanice conscriptus / ab ipso [i.e. Alcantara, Petrus] primum hispanice conscriptus; postea Latine redditus a P. Antonio Dulcken Carthusiano).

Šv. Petro iš Alkantaros reformuotuose ispanų konventuose buvo įtvirtinti gyvenimo paprastumo, radikalaus neturto principai, taip pat galimybė praktikuoti atsiskyrėlišką gyvenimą. Prie kiekvieno ispanų „alkantaristų“ konvento (sode ar už jo ribų) turėjo būti dvi oratorijos ar celės, skirtos vienam ar dviems broliams, norintiems tam tikrą laiką paskirti maldai, skaitymui, meditacijai ir fiziniam darbui. Observantų konventuose šv. Petro iš Alkantaros pasiūlytas modelis irgi tapo vidinio vienuolinio gyvenimo reformos pagrindu, tik čia potridentiniais laikais būdavo taikoma kita sistema: atskirai nuo konventų įkuriami „susikaupimo“ arba „rekolekcijų“ namai, į kuriuos nuvykę broliai gali atsiduoti maldoms ir kontempliacijai. Vilniaus konvento „rekolekcijų“ ar „susikaupimo“ namais iki XVII a. buvo galima laikyti Būdą. XVIII a. pabaigos Lietuvos bernardinų provincijos konventų žemėlapio duomenimis rekolekcijų namai veikė Drujos ir Tytuvėnų konventuose. Be to, dokumentuose minimos nežinia kada Vilniaus konvente įrengtos atskiros celės, vadinamos domus disciplinae. Šios patalpos buvo naudojamos dar ir XVIII a. antroje pusėje. Tikėtina, kad jos buvo skirtos disciplinai, t. y. saviplakai ir kitoms atšiaurioms apsimarinimo praktikoms, kurių pavyzdžių, be kita ko, gausiai teikė ir ispanų asketo gyvenimo aprašymai. Konvento kronikoje aprašytos tradicijos taip pat rodo, kad tokie atgailos būdai buvo praktikuojami. Pavyzdžiui, Didžiojo ketvirtadienio naktį vienuoliai keldavosi apie antrą valandą nakties, būdavo atidaroma bažnyčia ir vartai, o po aplinkines gatves bėgiojant mediniais tarškučiais žadinami žmonės, kurie, nors ir ne itin gausiai, susirinkdavo į bažnyčią. Chore atlikę Laudes vienuoliai kartu su būriu pasauliečių ėjo į refektorių disciplinai. Dėl disciplinų trūkumo refektoriuje būdavo primėtyta ir rykščių. Kol trukdavo plakimasis pamokslininkas bažnyčioje likusiems ir iš disciplinos grįžusiems žmonėms sakydavo pamokslą apie Jėzaus kančią, labai ilgai, pasiilsėdamas, aiškindamas slėpinius. Pamokslininkui ilsintis, chore būdavo grojama ir gailiai giedama. Šių tradicijų buvo laikomasi iki 1761 metų, vėliau konvente buvo praktikuojama tik pačių vienuolių disciplina.

Galima spėti, kad kartu su šv. Petro iš Alkantaros kultu Vilniaus konvente stiprėjo ir Kristaus kančios kelio stočių apmąstymai, kuriuos skatino paplitę ispanų vienuolio ar jam priskiriami raštai. Kryžiaus kelias laikomas tipiškai bernardiniška pamaldų forma. Jis glaudžiai siejasi su kristocentriniu Mažesniųjų brolių dvasingumo pobūdžiu ir giliu jų pamaldumu kenčiančiam Išganytojui. Vakarų Europoje Kristaus „kelių“ kultas buvo žinomas jau XV a., Lenkijoje pirmieji jo požymiai atsiranda XVI a. pirmojoje pusėje, pirmiausia gavėnios giesmių rinkiniuose, vėliau – gausėjančiuose Kristaus kančios apmąstymuose, kurie buvo skirti piligrimams, lankantiems nuo XVII a. pradžios pradėtas kurti Kalvarijas. Ši pamaldumo praktika gavo naują impulsą, 1627 m. perleidus šv. Petro iš Alkantaros „Traktatą apie maldą ir meditaciją“. Minėtoje knygelėje kartu su ispanų šventojo gyvenimu buvo išspausdintos ir anoniminio benardino parašytos Kryžiaus kelio meditacijos, suskirstytos valandomis ir išdėliotos aštuoniais „keliais“. Šiuose kančios istorijos apmąstymuose stipriausiai emociškai akcentuojami epizodai, skirti Jėzaus teismo pas Kajafą, kentėjimų kalėjime ir Piloto teismo apmąstymams. Galbūt su šiuo ypatumu galima sieti ir analogiškas tendencijas, pastebimas tarp Vilniaus bernardinų. Teismo ir kalėjimo tema čia ypač išryškinta Kristaus kalėjimo, Kristaus laiptų koplyčiose, altoriniuose Nuplakto Kristaus atvaizduose.

Dar verta pažymėti, kad su šv. Petro iš Alkantaros vardu Europoje siejama tradicija statyti misijų kryžius parapijose. Tikėtina, kad šis paprotys per bernardinų miijas turėjo įtakos ir lietuviškajai kryždirbystės tradicijai išsivystyti.

Sovietmečiu šv. Petro iš Alkantaros paveikslas iš uždarytos Bernardinų bažnyčios pateko į Kudirkos Naumiesčio bažnyčią, kur yra iki šiol ir laikomas šv. Pranciškaus Asyžiečio atvaizdu. Tai gal ir nedaro negarbės šv. Petrui iš Alkantaros, savo gyvenime siekusiam tapti kuo panašesniu į Asyžiaus Neturtėlį. Vis dėlto, norisi ikėtis, kad po dešimtmečio, minint 350-ąsias Petro iš Alkantaros kanonizacijos metines, mums šio ispanų šventojo vardas bus geriau žinomas, o gal ir aptartasis paveikslas vėl puoš Bernardinų bažnyčią.