Ką reiškia taupyti? Kada taupome ir kaip tai darome? Ar taupome tada, kai vietoj brangesnio „Rama“ margarino renkamės „Optima liniją“? Kai neperkame bilieto, o keturias stoteles einame pėsčiomis? Į teatrą einame vieną, o ne du kartus per mėnesį? Įtikiname save, kad penkerius metus tarnavęs žieminis paltas mums be galo tinka ir patinka, todėl šiemet dar nepirksime naujo? Atsisakome laikraščio prenumeratos? Patys plauname automobilį?

Taupymo strategijos varijuoja priklausomai nuo aplinkybių. Šios pasikeitė vos man atvykus į Odensę. Supratau, kad reikės stipriai pakoreguoti savo senąją taupymo strategiją. Užbėgant įvykiams už akių, korekcijos nepakako. Prireikė naujos strategijos.

Šis poreikis gimė labai natūraliai: tris kartus brangesnis sūris ir duona privertė susimąstyti, ar aš tikrai alkana. Už savo mėgstamą šokoladą įpratusi mokėti tris litus, negalėjau kontroliuoti į viršų kylančios antakių linijos pardavėjai paprašius dvylikos. Šimtui gramų „daniškų“ dešrelių kainuojant tiek pat, kiek pusė kilogramo „lietuviškų“, nusprendžiau, kad man nebepatinka mėsos skonis.

Madinga. Tokia tapau vos atvykus į Odensę. Priverstinė dieta. Vegetarizmas. Ir nedarbas. Visos šios veiklos pastaruoju metu labai madingos. Nesvarbu, Lietuvoj tu ar Danijoj.

Madingi žmonės dar ir sportuoja, todėl septyni kilometrai dviračiu iki universiteto kiekvieną rytą greičiau tapo mados, o ne naujos taupymo strategijos detale. Kartais akinių stiklams pasidengiant daugybe smulkių lašelių, retkarčiais vėjui kiaurai košiant iki šiol, atrodo, neperpučiamą striukę, žiemą, sako, ir dviračio padangoms aplimpant drėgnu sniegu – mes vis tiek madingi. Mažiau madingieji grūsdami popieriuką autobuso vairuotojo delnan, kiekvieną rytą praranda galimybę nusipirkti kilogramą ryžių. Arba kilogramą morkų. Arba kilogramą antros rūšies miltų. Arba litrą 3,5 proc. riebumo pieno. Arba du litrus pieno, tik jau 0,5 proc. riebumo.

O jeigu dar prisiminsime kelionę atgal iš universiteto į namus, kilogramai ir litrai dvigubinasi. Ir madingas, žinoma, esi dvigubai.

Tačiau ne dvigubėjimas šiuo atveju yra svarbiausias. Svarbesnis – visapusiškumas. Ir madingas turi būti visapusiškai. Šiame technologijų ir mokslo aukso amžiuje svarbu išnaudoti visus mokslo teikiamus privalumus, todėl nuo tada, kai pašto siuntų pristatymas tiek patobulėjo, jog adresatą jos pasiekia vos per kelias dienas, madingam žmogui būtų tiesiog nepadoru tuo nepasinaudoti.

Kalbant apie mokslą, dar vystykluose man buvo kalama į galvą, kad jis – šviesa. Todėl 100 W elektros lemputei čia kainuojant trisdešimt litų, „Osram“ pas mane atkeliauja iš namų. Kaip ir kiti svečiai: Sirijus, Mezim forte, Margarita, Blend-a-med ir Biovela.

Tačiau Biovela nieko verta, palyginti su viena iš naujausio moderniųjų laikų fenomeno (ekonomikos krizės) išraiškų – nedarbu, kuris, kaip jau minėjau, šiandien tapo dar vienu madingumo atributu. Bijoti, kad situacija netyčia gali pasikeisti, ir tapsi nebemadingas, tikrai neverta. Nedarbas baimei atsparus. Bet ne atvirkščiai.

Tačiau vos prieš kelias dienas teko susidurti su visiškai kitokia, sakyčiau, svetima patirtimi. Su savo kolegomis danais universitete organizavome naujų studentų priėmimo šventę. Kaip ir kiekviena, ši šventė neapsėjo be daug puikaus maisto ir gėrimų. Ir vienų, ir kitų užteko iki soties. Tikrąja šio žodžio prasme. Dar tiksliau – ir vienų, ir kitų būtų užtekę dar vienai šventei. Keptas kalakutas gulėjo nepaliestas lėkštėje. Krevečių salotos. Alyvuogės. Švieži vaisiai. Atsakingai ėmiausi darbo ir nuo stalų viską sunešiau į virtuvę. Net nekilo klausimų, kur dėti visą tą maistą – į šaldytuvą. Na o rytojus ir pietų pertrauka jau parodytų, kelioms dienoms išalkusių studentų draugijoje jo užteks.

Iš širdies darbavausi nuo stalų į vieną indą rinkdama nepaliestus sausainukus ir pyragėlius. Šie irgi turėjo keliauti į virtuvę, tačiau nukeliavo jie į šiukšlių dėžę, kur, beje, susitiko kalakutą, krevetes ir visus kitus.

Džiaugiuosi, kad nemačiau paties proceso, o tik jo padarinius. Pamenu tik, kad, nunešus sausainiukus į virtuvę, balsas man už nugaros, skambantis lygiai taip pat natūraliai, kaip skambėtų klausiant: „Panele, kiek dabar valandų?“, pasiūlė – „mesk juos į tą šiukšliadėžę, nes šitoji jau pilna.“

Sutrikau. Sutrikimas mano veide tikriausiai nebuvo labai sunkiai įskaitomas, nes ramaus tembro balsas lygiai taip pat natūraliai paantrino: „Niekas jų nebevalgys, išmesk.“

Nesugebėjau paklusti raginimui, bet lygiai taip pat neišdrįsau paprieštarauti ir pasakyti, jog aš suvalgyčiau ir žinau daugybę žmonių, kurie padarytų tą patį. Gėdingai sugriebiau kelis sausainiukus į saują ir grįžau tvarkytis prie stalų.

Gėdingai, nes neišdrįsau garsiai pripažinti, jog aš ne tokia kaip jie, ir negalėčiau sau leisti visko tiesiog išmesti. O išmetėme tikrai viską: nepanaudotas popierines servetėles, vieną vakarą degusias žvakes, nepigias dekoracijas.

Jeigu norit, vadinkit mane materialiste, tačiau sukrėtė tai, kaip natūraliai viskas įvyko. Lygiai taip pat natūraliai aš tikėjausi sudėti viską į šaldytuvą. Lygiai taip pat natūraliai žiemą sninga, o po nakties ateina rytas. Lygiai taip pat natūraliai stalas turi keturias kojas ir degtukas užsiliepsnoja pabraukus jį į degtukų dėžutės šoną.

Kartais skirtumai glumina. Norėjosi kuo greičiau grįžti namo ir vėl būti madinga tarp madingųjų. Ir nors aš nė akimirką nenustojau tokia būti, tačiau dabar svarbiausia buvo pabūti tarp panašių į save.