Prieš keletą mėnesių Lietuvoje lankėsi buvęs Olandijos nacionalino banko direktorius, makroekonomikos specialistas Leo Andringa, kuris šiuo metu dirba tarptautinio katalikiško Fokoliarų judėjimo centre (Roma), veda seminarus įvairiose pasaulio šalyse. Svečias dalyvavo įvairiuose renginiuose Vilniuje ir Kaune, tarp jų ir tiesioginėje „Žinių radijo“ laidoje, susitiko su grupe Lietuvos parlamentarų. „Bernardinai.lt“ skaitytojams pateikiame L. Andringos pranešimo, skaityto Lietuvos katalikų mokslų akademijoje, santrauką, taip pat ir keletą klausimų, iškilusių renginio dalyviams.

Dabartinio ekonominio nuosmukio sąlygomis tapo itin aišku, kad pelno siekiu grindžiama kapitalistinė sistema yra neveiksminga. Akivaizdžiai save diskreditavo sistema, besiremianti galios įtvirtinimu, praturtėjimo troškimu, besaikiu sėkmės siekiu. Galėtų kilti klausimas, ar kartais nesulaukėme kapitalizmo pabaigos? Matėme, kaip žlugo komunizmas, gal dabar stebime kapitalizmo pabaigą?

Nenorėčiau su tuo sutikti. Tačiau tikėtina, kad sulaukėme tam tikros rūšies – finansinio ir spekuliacinio – kapitalizmo pabaigos. Dabartinė kapitalizmo krizė kyla ne vien dėl grynai finansinės sistemos trūkumų, bet ir dėl tam tikro gyvenimo stiliaus bei vartotojiškumo mastų. Todėl kapitalistinei ekonominei sistemai reikalingas reikšmingas papildymas, jai reikalingas tam tikras žmogiškumo priedas. Sistemos centre turėtų būti žmogus. Maža to, aš asmeniškai manau, kad ekonomikai reikalinga charizma, bet prie šios minties grįšiu vėliau.

Sunkmečio diagnozė

Kaip žinoma, krizė apima keletą aspektų. Čia trumpai paminėsiu du iš jų. Pirmasis susijęs su tuo, kad savo ankstesnį svarbų vaidmenį prarado bankai. Klientų pinigus jie naudojo spekuliacinėms operacijoms, nors tai nėra tiesioginė bankų paskirtis. Gali atrodyti paradoksalu, tačiau tikroji bankų paskirtis labai panaši į ne pelno siekiančių organizacijų. Visuomeninės įstaigos, pavyzdžiui, universitetai, teatrai ir t.t. vienu metu siekia kelių tikslų, tačiau ne pelno. Jei pažvelgtume į bankų, kurie vėliau išsivystė į kooperacinius bankus, istoriją nuo pat jos užuomazgų, pamatytume, kad pirminis bankų tikslas buvo ne pasipelnymas.

Kitas aspektas: patologiškas šeimos vartojimas. Beje, šitokia amerikietiškojo kapitalizmo forma plinta po visą Vakarų pasaulį. Kaip žinoma, amerikiečių šeimos kūrė savo gyvenimą, imdamos daugybę paskolų, kurios laikui bėgant įstūmė jas į didžiules skolas. Susikūrė labai trapi finansinė terpė, kuri tam tikru metu tiesiog subyrėjo. Išaugęs paskolų skaičius rodo, kokį mastą buvo pasiekusi vartotojiška kultūra. Tuo tarpu krizė atskleidė, kad toks gyvenimo stilius yra nepakeliamas, nes negrįžtamai išeikvojami ištekliai.

Europos ekonomikos istorija rodo, kad bankų institucijos buvo suburtos idėjiniu pagrindu. Taip pat ir šiais laikais atsiranda verslininkų ar bankininkų, kurie sėkmingai vysto veiklą, siekdami didesnių tikslų nei vien pelno siekimas. Be šių naujų veikėjų nebūtų įmanoma nei demokratija, nei ekonomika, nei politika. Mums kylantis iššūkis – pirmiausia kultūrinis. Jam įveikti reikalingos bendros visų ir kiekvieno pastangos – tų, kurie veikia rinkoje ir už jos ribų.

Ko moko istorijos pamokos?

Norėdami atidžiau pažvelgti į šią problematiką, trumpai prisiminkime ekonomikos istoriją. Tačiau pažvelkime į ją kiek iš kitos perspektyvos, nei ta, prie kurios yra pripratę ekonomikos studentai. Tačiau čia svarbu padaryti vieną prielaidą, pasitelkiant iškalbingą pavyzdį. Kai kalbama apie Bažnyčią, apie jos istoriją, paprastai kalbama apie Bažnyčią kaip instituciją. Kalbama apie hierarchiją, visuotinius susirinkimus, bažnytinę teisę. Nėra užsimenama apie didžius šventuosius, kurie turėjo nepamainomos įtakos Bažnyčios gyvenimui, jų charizmas. Charizma yra Dievo dovana, suteikiama žmogui, svarbios dvasinės srovės pradininkui, atsiliepianti į konkretaus laikotarpio iššūkius. Pavyzdžiui, šv. Benediktas ir šv. Pranciškus labai stipriai pakeitė Bažnyčią iš vidaus. Šv. Pranciškaus Asyžiečio laikais Bažnyčia buvo turtinga, o Pranciškus pasirinko gyventi neturtu. Nebuvo paprasta išgyventi institucinės Bažnyčios ir Pranciškaus charizmos susidūrimą. Nepaisant to, institucija patyrė reikšmingų pokyčių dėl šios charizmos įsiliejimo.

Ekonomikoje taip pat veikia institucinis aspektas, tačiau greta jo yra ir charizminis, horizontalesnis dėmuo. Galime teigti, kad charizminė ekonomika pakeitė institucinę. Paminėsiu keletą epizodų iš ekonomikos istorijos. Kai pristatoma viduramžių ekonomika, pasakojama apie rinkos ekonomikos susiformavimą, didžiulį prekybos šuolį sustiprėjus miestams, pasakojama apie Amerikos atradimą, aukso atgabenimą į Europą, didžiąsias Indijos kompanijas, Marko Polo keliones ir t. t. Visi šie įvykiai nusako institucinio ekonomikos aspekto raidą. Norėčiau trumpai apsistoti prie charizminio ekonomikos aspekto, kuris, kaip minėjau, veikia horizontalių santykių plotmėje.

Pirmasis ekonomikos istorijos įvykis, kurį norėčiau aptarti – tai šv. Benedikto gyvenimas (480–543 m.). Jo įsteigta vienuolių bendruomenė vadovavosi šūkiu „Ora et labora“ (Melskis ir dirbk). Ligi tol fizinį darbą dirbo vien vergai. Tuo tarpu Benedikto suburtieji vienuoliai pradėjo patys dirbti laukuose. Žmonės ėmė sekti jų pavyzdžiu, nes darbui buvo suteikiama kita vertė, naujas kilnumas. Vienuoliai darbą sulygino su malda, netgi integravo juos. Suintensyvėjus darbui, buvo sukurta daug gėrybių, kurioms realizuoti prireikė platesnės rinkos: sukurtąjį perteklių reikėjo parduoti miestui. Tad teko pagalvoti apie teisingą kainą, vienuoliai juk gyveno pagal Evangeliją. Aplink benediktinų abatijas, apsigyvendavo vis daugiau žmonių, dirbusių jų struktūrose. Galėtume laisvai jas pavadinti industrinių zonų užuomazgomis. Abatija tapo nauju civilizacijos centru.

Taigi, šv. Benedikto idėja „ora et labora“ pakeitė visą sistemą, padarė milžinišką įtaką ekonomikai: sukūrė rinką, kainą, produkcijos perteklių, kurį buvo galima parduoti miestams, o pastariesiems tai buvo stiprus augimo postūmis.

Antrasis periodas susijęs su pranciškonų judėjimu. Mažesniųjų brolių ordino dėka gimsta pirmieji liaudies bankai. Paradoksalu, kad būtent pranciškonai, pasirinkę radikalų neturtą, sukūrė pirmuosius bankus. Kaip tai įvyko? Broliai matė didžiulį žmonių skurdą ir norėjo jiems padėti, suteikdami galimybę pasiskolinti už labai mažą kainą. Taip sukūrė nedidelius bankus, kurių plėtra vėliau padarė milžinišką poveikį visai ekonomikai.

XVII–XVIII amžiai yra didžiųjų socialinių charizmų laikotarpis. Jų dėka buvo sukurtos visuomeninės mokyklos, nemokamos ligoninės ir slauga. Šią veiklą skatino artimo meilė, rūpinimasis stokojančiaisiais. Niekur čia nerastume naudos ar pelno siekimo. Kiekvienas toks žingsnis kildavo iš meilės artimui kaip altruizmo gestas.

Pirmąją darbo sutartį nepilnamečiams taip pat parašė šventasis – tai kun. Jonas Boskas (1815–1888). Norėdamas apsaugoti jaunuolius nuo anuomet plačiai paplitusio nepilnamečių išnaudojimo, jis parašo pirmąją darbo sutartį, tapusią pavyzdžiu daugeliui kitų. Ar tai ekonominis aktas? Ne, tai meilės gestas, perėjęs į ekonominę sferą.

Gyvenimas dėl kitų, mylint kitus nėra vien katalikų reikalas – netrūksta pavyzdžių ir kitur. Didelį rūpinimąsi žmonėmis liudija ir didieji socialiniai judėjimai, kilę XX a., kai plėtojosi kooperacija, ir ne tik Europoje. Galime sakyti, kad visi didieji socialiniai judėjimai, kad ir kokie jie būtų: ar moterų emancipacijos, žmogaus teisių, vaikų apsaugos, ar dar kiti, kilo ne iš egoistinių paskatų – visi didieji visuomenės pokyčiai kyla iš fakto, kad kažkas jautė meilę kitam žmogui.

Ligi šiol kalbėjome vien apie Vakarų pasaulį, Europą, bet pažvelkime ir kitur. Gerai žinoma istorija įvyko 1930 metais Indijoje, kai Mahatma Gandhi įvykdė tikrą ekonominį veiksmą. Delyje jis surengė maršą, kuriame dalyvavo apie 240 000 žmonių, reikalaujančių pripažinti, kad druska esanti jų vandenyse priklauso vietiniams gyventojams, o ne Britanijai. Ligi tol britų druskos monopolija vertė indus pirkti anglišką druską. Tuo tarpu M. Gandhi teigė, jog patys Indijos piliečiai gali išgauti druską iš savo vandenų ir taip sugriovė didžiąją ekonominę monopoliją. Meilės veiksmas sužadino pokyčius ekonomikoje.

Kaip galėtume apibūdinti penkis paminėtus charizmatinės ekonomikos epizodus?

Pirmiausia, būtina pabrėžti, kad kiekvienas iš tų veiksmų kilo didelio idealo įkvėptas. Šv. Pranciškui, šv. Benediktui ir kitiems meilės idealas buvo svarbiausias. Ekonominiais terminais galėtume sakyti, kad jų idealas – „davimas veltui, dovanai“; davimas nelaukiant nieko mainais. Ši nesavanaudiškumo vertybė – viena iš esminių.

Antrasis bruožas. Šie epizodai kiekvienu atveju atsirado kaip atsakymas į konkrečius laikmečio poreikius. Kun. J. Bosko kontraktas atsirado, susidūrus su išnaudojamu jaunuoliu, kurį reikėjo gelbėti. Tiesiog vienas žmogus pasirūpino kitu.

Be to, šios charizminės ekonomikos patirtys yra glaudžiai susijusios su konkrečių steigėjų asmenybėmis: su žmonėmis, padariusiais reikšmingą poveikį savo laikmečiui.

Ketvirtasis aspektas, tai – abipusiškumas. Turime pabrėžti, jog tai ne altruizmas ir ne filantropija. Pastaroji pozicija reiškia, kad aš, turintysis, duodu tau, neturinčiajam. Filantropas taip pat pinigus duoda neturtingajam. Trūksta abipusiškumo, kuris atsiranda, kai abi bendraujančios pusės yra vieno lygmens. Tikroji meilė kuria lygybę.

Visos paminėtos charizmos padarė didžiulį poveikį ekonomikai. Galima sakyti, kad institucinė ekonomika perėmė visas šias gražias idėjas ir jas išplėtojo, deja, neretai netgi peržengdama pirminės idėjos ribas. Pavyzdžiui, bankas buvo sukurtas dėl bendrojo gėrio, tačiau jo nebeliko. Tad ką daryti?

Bendrystės ekonomikos projektas

Kaip matome, ekonomikos istorija nėra savitikslė, ji – Dievo istorija su mumis. Dievas visad siunčia naujų charizmų, kaip atsakymą į konkrečią laikotarpio problemą. Vienas tokių atsakymų, manau, yra ir Bendrystės ekonomikos idėja. Ji turi visus elementus, kurie galėtų duoti atsaką į šių dienų poreikius. Kaip rodo istorija, svarbūs dalykai visada prasideda nuo mažos sėklos, iš kurios išauga didelis medis.

Chiara Lubich yra Fokoliarų judėjimo įkūrėja, davusi Bažnyčiai didžią vienybės, bendrystės charizmą, kurią Katalikų Bažnyčia oficialiai pripažino dar 1963 metais. Vėliau ir kitų konfesijų Bažnyčios pripažino, kad tai išties nauja mintis. Po daugiau nei 50 metų gyvavimo ši naujoji charizma atskleidė savo poveikį ir ekonomikai.

Vienas iš vienybės charizmos bruožų, sekant pirmųjų krikščionių pavyzdžiu, yra judėjimo narių praktikuojama gėrybių bendrystė: su kitais dalijamasi savo pertekliumi. Tai – tam tikra gyvenimo kultūra: „šeimos“ gyvenimo stilius, gyvenimas tarpusavio meile. 1991 metais lankydamasi Brazilijoje, Chiara pamatė, kad šio gėrybių pasidalijimo neužteko padėti visiems stokojantiems: iš 200 000 judėjimo narių Brazilijoje nemažą dalį sudarė itin skurdžiai gyvenantys žmonės, kurie neturėjo jokio darbo. Tąkart Chiara pajuto tarsi Dievo įkvėpimą: pasiūlė kitokios masto gėrybių pasidalijimą, kviesdama sutelkti visus turimus talentus ir sukurti savo įmonių bei fabrikų. Žmonėms, kurie ligi šiol jau gyveno bendruomeniškai, toks žingsnis buvo visiškai logiškas. Tad per labai trumpą laiką pavyko sukurti net keletą įmonių.

Aš pats tuo metu dalyvavau kongrese Romoje, kuriame mes visi klausėme savęs: kuo galėtume prisidėti? Vienas sakė: „Turiu siuvyklą, galėčiau duoti keletą siuvimo mašinų...“ ir t.t. Atsirado daug iniciatyvų, kurių dėka buvo galima sukurti nemažai darbo vietų labiausiai stokojantiems. Gautą pelną įmonė dalijosi su visais darbuotojais. Chiaros mintis buvo pelną dalyti į tris dalis: viena dalis skiriama tiesiogiai padėti stokojantiems, kuriems reikia būtiniausios pagalbos, pavyzdžiui, maisto ir pastogės; antroji dalis – skiriama žmonių ugdymui; o trečioji – pačios įmonės plėtrai, naujų darbo vietų kūrimui.

Šioje patirtyje randami visi pagrindiniai didžiųjų charizmų elementai: davimo dovanai principas, atsakymas į labai konkretų poreikį, meilės veiksmas, steigėjo asmenybė ir abipusis santykis.

Šiuo metu pasaulyje veikia apie 750 įmonių, dirbančių ne tik Brazilijoje, bet ir visuose žemynuose. Jos nėra didelės, išskyrus keletą stambesnių. Tačiau jos yra ženklas pasauliui, jog įmanoma kitokia ekonomika, jog ekonomika gali dirbti taip, kad visiems išeitų į gera. Įmonės veikia įprastomis rinkos sąlygomis, gaunamas pelnas, tačiau kitaip panaudojamas: skiriamas bendruomenės poreikiams. Pagal Lubich mintį, įmonė turėtų ne tik sukurti vertingą produktą, bet ir atsiliepti į skurdą pasaulyje.

Beje, pastaruoju metu pastebimas itin didelis akademinės visuomenės susidomėjimas šiuo projektu. Vienas iš ženklų yra tai, kad jau parašyta beveik 300 diplominių darbų, apginta dešimtys doktoratų šia tema.

II dalis

Klausimai ir atsakymai

Istorija rodo, kad pirminė bankų funkcija pakito dėl verslo veikėjų kaltės. Jūsų pateikta idėja taip pat juk gali būti iškreipta. Ką manote apie tai?

Žinoma, kad gali, jei nebelieka „davimo dovanai“ elemento, jei įsivyrauja egoizmas. Didysis nuotykis čia ir yra – kaip Evangelijoje sakoma – rasti „naujų žmonių“, kurie turėtų gyvenime didelį idealą, gebėtų gyventi duodami veltui. Kai nebegyvenama Evangelija, viskas griūva. Šia prasme, judėjime jau sukaupta šiek tiek patirties: pati bendrystės ekonomikos patirtis tęsiasi dar neilgai, apie 20 metų, tačiau ji remiasi ankstesniuoju charizmos gyvenimu, skaičiuojančiu jau 65 metus.

Kaip Bendrystės ekonomikos (BE) principai įsilieja į ligšiolinę ekonomiką: ar turėtume atmesti prielaidą, kad žmogus iš esmės linkęs ieškoti savo naudos?

Tai labai svarbus aspektas, ir ši tema labai plati. Paminėsiu tik vieną dalyką. Tikriausiai sutiksite, kad dabartinėje ekonomikoje vyraujanti žmogaus samprata yra labai siaura. Adamas Smithas yra sakęs, jei jauti meilę savo broliams, tai vis tiek esi egoistas kitų atžvilgiu. Jo asmens antropologija gana keista: esą myliu savo šeimos narius, bet už šeimos ribų gyvenu tarsi egoistas. Toks modelis galėtų veikti visuomenėje, kurioje egzistuoja dideli draudimai, stipriai ribojama veikla.

Globalioje visuomenėje, kur ribojimai – minimalūs, globalaus masto egoizmas yra paprasčiausiai destruktyvus. Pirmieji didieji ekonomistai visada atsižvelgdavo, kokių pasekmių viena ar kita veikla atneš viešajam interesui, tačiau erdvėje, kurioje nėra globaliai veikiančių įstatymų ir apribojimų, toks veiklos modelis veikia atneša blogų padarinių.

Ekonomikos mokslas niekada nepakeitė žmogaus sampratos. Mūsų minėti šventieji jautė meilę ne savo šeimos nariams, bet ir svetimiems – tai jie pakeitė ekonomikos kryptį. Taip įvyko ne todėl, kad jie buvo ekonomistai, bet kad buvo žmonės. Ekonomistas – tai tik labai siauras asmens aspektas. Ši problema išties labai aktuali šiandien.

Minėjote, kad Bendrystės ekonomikos (BE) įmonėje keičiasi valdymo modelis. Ar galite plačiau pakomentuoti?

BE grindžiama broliškumu. Politinėje terpėje ši kategorija ragina sukurti atmosferą, kurioje būtų gerbiamas kiekvieno požiūris, kurioje būtų įmanomas dialogas. Matome, kad politikoje toli gražu nėra taip, dažniau puolamas kitas, siekiant jį sunaikinti. Taip pat ir ekonomikoje siekiama išstumti iš rinkos, sunaikinti savo konkurentą.

Tuo tarpu šiandien mums labai reikalinga kultūra, kurioje gyvuotų abipusė pagarba. Priešingu atveju, nežinau, kas mūsų laukia... Kartu su kitais judėjimais tokią kultūrą mėgina stiprinti ir Fokoliarų judėjimas. Pavyzdžiui, Italijoje kas mėnesį renkasi grupė politikų, kurie jaučia broliškumo būtinybę savo darbe. Susitikinėja pastate tiesiog priešais parlamentą. Tarpusavyje bendrauja įvairiausių politinių partijų atstovai: juk kiekviena partija atstovauja tam tikram idealui, pateikia tam tikrą tikrovės matymo aspektą. Šie įvairūs idealai turi rasti bendrą sąlyčio tašką, nebūtinai turi pulti vienas kitą. Žinoma, laukia dar labai ilgas kelias, bet darosi vis akivaizdžiau, kad tik jis turi ateitį.

BE įmonės veikia kuo įvairiausia forma, pagal tai, kaip ekonominę veiklą reglamentuoja šalies įstatymų bazė. Esmė – ne juridinė išraiška, o vidinė įmonės kultūra. Manau, ateityje išsivystys kažkokia konkreti kooperatyvinė forma, bet kol kas nėra jokios naujos formos.

Daugeliu atveju įmonių akcininkai yra patys neturtingieji. Pavyzdžiui, kuriant Brazilijos įmones kiekvienas vargšas davė po eurą ir tapo akcininku, ir jokie dideli pinigai negali įmonės sugriauti. Tai svarbu.

Kalbėjote apie pelno padalijimą į tris dalis: suprantu, ką reiškia įmonės plėtra ir pagalba vargšams. Tačiau ką reiškia žmonių ugdymas, kur konkrečiai dedami pinigai šiuo atveju?

Teikiama parama brolystės mentalitetui plėtoti. Pavyzdžiui, finansuojami įvairūs kongresai bei galimybė dalyvauti juose, nes labai svarbu turėti galimybę palaikyti tarpusavio santykius. Turime formuoti ekonomistus šiomis naujomis abipusiškumo idėjomis. Čia nepaliečiau dar daugybės kitų su šia problematika susijusių temų, pavyzdžiui, laimė, kaip ji pasiekiama, kaip pasiekiamas visuotinis gėris ir t. t. Kai žmonės patys išgyvena alternatyvią patirtį, gali ir toliau taip gyventi savo aplinkoje.

Ekonomikai reikalinga kita kultūra, kuri būtų logiška, nuosekli. Tai didelis uždavinys. Ji būtina ne tik ekonomikai, bet ir politikai, psichologijai ir t. t. Vien ekonomika visuomenės nepakeis, visuomenę ji gali tik sugriauti.

Parengė Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt