1

Spalio 25-ąją paminėta Konstitucijos diena. Kažkas ta proga laikė Konstitucijos egzaminą. Niekad nekilo minčių eiti tikrintis šio svarbiausio valstybės dokumento išmanymo dėl paprastos priežasties – kai viešumoje kyla klausimų dėl Konstitucijos taikymo praktikoje, dažniausiai galvoje užsidega vienareikšmiškas atsakymas: nežinau.

Pora pavyzdžių: prieš keletą metų buvo svarstoma, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę amerikietei krepšininkei Kathrynai Douglas, žaidusiai Vilniaus „Teo“ klube ir išreiškusiai pageidavimą ginti Lietuvos rinktinės garbę. Pajėgi buvo krepšininkė (jai tuo pat metu buvo siūloma žaisti JAV rinktinėje), krepšinio federacija meldė visas įmanomas komisijas priimti palankų sprendimą. Rezultatas – K. Douglas mūsų šalies pilietybės negavo.

Šiuo metu panašiai klostosi dar viena pilietybės byla. Lietuvos pilietybės prašo šokėja ant ledo Katherine Copely, kuri poroje su lietuviu rengiasi po keleto mėnesių vyksiančioms žiemos olimpinėms žaidynėms Vankuveryje. Žiemos sporto žmonės patikino, kad K. Copely lanko lietuvišką mokyklėlę, o vieną šokių svarbiausiose šio sezono varžybose atliks apsitaisiusi lietuviškais tautiniais rūbais. Mūsų pareigūnų taip lengvai nepapirksi. Šiemet jau ne pirmą kartą Pilietybės reikalų komisija rekomendavo prezidentei išimties tvarka nesuteikti ir šiai JAV pilietei teisės atstovauti Lietuvai.

Jei kas klaustų mano nuomonės, sakyčiau, kad reikėjo suteikti mūsų šalies pilietybę ir krepšininkei, ir čiuožėjai, nors nesu prisiekęs šių sporto šakų mėgėjas. Tegu garsina Lietuvos vardą. Tačiau lygiai taip pat gerbiu ir suprantu savo draugų (kur kas aistringesnių sporto mėgėjų, nei aš) poziciją, kad jokiais atvejais negalima kitataučiams dalinti lietuviškus pasus – kad ir kokie neprilygstami sportininkai jie būtų.

Normalu, kad žmonių nuomonės skiriasi. Gerai, kai žmonės savo nuomonę diskusijose gina iki užkimimo. Tačiau reikia kažko, kas būtų aukščiau už atskiras nuomones ir argumentų aibes. Pilietybės atveju – viską į vietas turėtų sudėlioti Konstitucija. Pagal garsųjį 2006 metų Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimą, dviguba pilietybė gali būti skiriama „atskirais atvejais“ („atskirais“, jei teisingai supratau, KT kontekste reiškia – „itin retais“). Keista, kad nebuvo pasiteirauta, kaip „atskirą atvejį“ aiškintų kalbininkai, žodynininkai.  

Jei „atskiro atvejo“ išaiškinimas tebegalioja, logiškai mąstant, K. Copely reikėtų suteikti pilietybę, nes jos (kaip ir K. Douglas) atvejis išties – itin retas. Ne kasmet pajėgūs sportininkai prašosi atstovauti Lietuvai.

Įdomu, ar Konstitucijos egzamine buvo klausimų, liečiančių pilietybės suteikimą? Ir kaip į tokį klausimą reikėtų atsakyti? Ir mums patiems, ir išeiviams, ir atskiriems užsienio sportininkams bei menininkams praverstų aiškiai žinoti, kas gali tikėtis Lietuvos Respublikos pilietybės, kad nevertiesiems nereikėtų gaišti laiko.

Girdėjau, kad mūsų prezidentai daugelį kartų dovanojo pilietybes tarsi ordinus. Žinau, kad juos daugiausia gaudavo pagyvenę vyriškiai ir moteriškės už viso gyvenimo nuopelnus. Vis dėlto neteisybė: koks nors pasaulinės reikšmės ginklų prekeivis ar violončelininkas iš užsienio gali rasti begalę būdų, kaip garsinti Lietuvos vardą pusšimtį metų ir tuo užsitarnauti pilietybę. Sportininko karjera trunka 10–20 metų ir bene vienintelis būdas tapti nenuginčijamai „atskiru atveju“ – turėti lietuvišką pasą. Avansu. Be viso to – Olimpinių žaidynių ugnis gali pamatyti tik per televizorių.

2

Bene daugiausia dviprasmybių dėl atskirų atvejų kyla sporto aistruoliams. Paprasčiausiai – kiekvienas atvejis traktuojamas kaip „atskiras“, ta prasme – retas, unikalus. Šioje (sub)kultūroje apstu dviveidystės: jei geras žaidėjas palieka tavo palaikomą klubą – tada jis (dažniausiai) išdavikas. Jei koks pajėgus sportininkas atsikelia į tavo mėgstamą komandą – tuomet jis herojus.

Šiais laikais sportininkai iš klubo į klubą migruoja itin dažnai. Sirgaliai – priešingai – sėslūs. Anglijoje, kur daugybė futbolo klubų daugiau nei prieš šimtą metų, priklausomybė vienai ar kitai sirgalių armijai perimama iš kartos į kartą. Jei tavo senelis ir tėvas buvo, pavyzdžiui, kokio „Millwall“ klubo fanas, vadinasi, didesnė tikimybė, kad ir tu sirgsi „Millwall“, o ne už „Chelsea“ ar dar ką nors. Sirgsi visą gyvenimą, nesvarbu, ar tavo klubas iškris į antrąją ar į mėgėjų lygą. Keisti palaikomą klubą – tas pat, kas keisti savo pavardę.

Daugelis sirgalių laikosi principo: vienas gyvenimas – vienas klubas. Sirgti už tą patį klubą visą gyvenimą niekas nekliudo, tačiau šiais laikais retam sportininkui pasiseka praleisti savo karjerą viename klube. Žaidėjai yra parduodami, išmainomi. Kartais jais atsikratoma tarsi nuvarytais arklais. Kartais keturiasdešimties nesulaukę senukai į užtarnautą poilsį palydimi iškilmingai.

Pasitaiko, kad organizuotos sporto aistruolių (ultrų) grupuotės į sportininkų migraciją reaguoja skeptiškai ar akiplėšiškai. Neseniai Nerijus Kesminas „lrytas.lt“ aprašė, kaip „Lietuvos ryto“ sirgaliai pasitiko klubo naujoką, buvusį „žalgirietį“ Vidą Ginevičių: tribūnoje plaikstėsi milžiniškas plakatas su užrašu „Vidai, prostitucija Lietuvoje nelegali.“ Žinant, kokie dalykiniai santykiai susiklostę tarp Vilniaus ir Kauno krepšinio aistruolių, toks užrašas neturėtų itin stebinti. Tiek metų (kol V. Ginevičius žaidė Kauno klube) vilniečiai pratinosi jo neapkęsti, dabar – teks pamilti arba pramokti toleruoti. „Lietuvos ryto“ sirgalių apmaudą galima suprasti – geriausi žaidėjai tradiciškai išdūmė į turtingesnius klubus, o į jų vietą nuperkami arba „žali“, arba formą praradę „pigesni“ žaidėjai.

Bet kokiu atveju užuominos į prostituciją nepretenduoja tapti skandalingiausiu sirgalių akibrokštu. Lietuvoje vis dar be konkurencijos – 2007 m. per lietuvių rungtynes su Prancūzijos nacionaline futbolo rinktine futbolo sirgalių tribūnoje išvyniotas plakatas su užrašu: „Sveiki atvykę į Europą“, garsas apie kurį netyla iki šiol. Štai ir N. Kesminas ten pat paminėjo, kad tai – „rasizmo stadionuose klasika.“

Kolega žurnalistas savaip teisus – kadangi UEFA pripažino, kad ten būta rasizmo ir skyrė mūsų futbolo federacijai baudą, vadinasi, rezultatas aiškus, jis užfiksuotas ir užprotokoluotas. Sporte su rezultatais ginčytis beprasmiška. Rasizmą tame pasveikinime įžvelgė bei pasmerkė ir mūsų viešosios nuomonės formuotojai, kai per 2008 metų Europos futbolo čempionatą, tam pačiam N. Kesminui Prancūzijos – Olandijos rungtynes padėjęs komentuoti futbolo teisėjas Paulius Malžinskas tiesioginiame eteryje leptelėjo, kad 7 Prancūzijos rinktinės žaidėjai yra gimę už šios šalies ribų, todėl ir garsiajame užraše ant plakato „Sveiki atvykę į Europą“ yra tiesos bei pasiūlė į visą tą painų reikalą pažiūrėti su humoru.

Visoje žiniasklaidoje operatyviai įvyko draugiškas teismas: P. Malžinskas buvo pasmerktas, pabartas, daugiau jo komentuoti rungtynių niekas nebekvietė. Internete komentatoriai dar ilgai pliekėsi – korektiška užsiminti apie sportininkų kilmę, ar vis dėlto – tai atsiduoda rasizmu? Ir palaikančių vieną poziciją buvo devynios galybės, ir manančių priešingai – nė kiek ne mažiau.

Po keleto dienų kitas komentatorius (atrodo, Tautvydas Meškonis, įrašo neturiu, negaliu 100 proc. tvirtinti) rungtynėms einant į pabaigą, apibendrindamas prastą Lenkijos rinktinės pasirodymą pasakė, kad patys lenkai per tris pogrupio rungtynes nepelnė nė vieno įvarčio; vieną vienintelį įmušė natūralizuotas brazilas Rogeris Guerreiro, kuriam mūsų kaimynai likus dviem mėnesiams iki čempionato skubos tvarka parūpino pasą. Iškart pagalvojau – va, bus dar vienas skandaliukas. Gaus barti ir šis komentatorius, kam knaisiojasi po Lenkijos piliečio biografiją. Juk nevalia viešai kalbėti apie sportininko kilmę.

Tačiau jokio skandalo nekilo. Stebėtina, jog niekam neužkliuvo tai, kad viešai buvo narstomas tamsiaodžio Lenkijos piliečio identitetas – nė vienam rasizmo specialistui, kurių tiek daug, kai reikia užstoti Prancūzijos piliečius.

Niekas praėjusį rudenį neužstojo Italijos pilietės Wenling Tan Monfardini, kurią mūsų stalo tenisininkė Rūta Paškauskienė įveikė Europos čempionato pusfinalyje, nei Austrijos pilietės Jia Liu, kurią lietuvė nugalėjo finale – visa lietuviška žiniasklaida nekorektiškai jas vadino kinėmis (žr.: delfi.lt, alfa.lt ir kt.). Maža to, mūsų tenisininkė interviu po čempionato (tebekabo tekstas atn.lt) pasiskundė, kad Europos šalių stalo teniso rinktinėse azijiečių yra per daug, ir jų invazija yra žalinga.

Įsivaizduokit, kas būtų dėjęsi, jei, pavyzdžiui, Marius Stankevičius po rungtynių su Prancūzijos rinktine spaudos konferencijoje išrėžtų, kad Europos futbole afrikiečių yra per daug, ir jų invazija yra žalinga.

Taip išeina, kad apie Austrijos, Italijos, Lenkijos piliečių tautinę ar rasinę kilmę galima kalbėti, ką nori ir kiek nori, o apie Prancūzijos piliečius – ne. Prancūzų natūralizuotas tamsiaodis be išlygų tampa prancūzu, tuo tarpu sporto komentatoriams neprivaloma tamsiaodžius krepšininkus, priėmusius Rusijos pilietybę ir žaidžiančius už tos šalies rinktinę, vadinti tiesiog rusais.    

Painiava, ir tiek. Gali pagalvoti, kad visi lygūs, tik prancūzai lygesni už kitus. Atskiri atvejai.

Negaliu įlįsti į tų, kurie visame kame įžvelgia rasizmą, kailį. Lygiai taip pat joks teisėjas negali įlįsti į mano kailį ir patirti, ką aš turiu omeny tardamas euroafrikiečiui: „Sveikas atvykęs į Europą.“ Nesvarbu, koks futbolininko pasas, ar kokiu būdu jis įgytas. Man tai kas – tegu tie prancūzai savo rinktinių reikmėms natūralizuoja kad ir polineziečius. Dėl to nei šilta, nei šalta. Nereikalauju to drausti. Pageidaučiau vienos smulkmenos – teisės vadinti dalykus tikraisiais vardais. Bent vidaus vartojimui.

Kuo toliau, tuo daugiau pasaulyje sumaišties. Įdomu, ar mūsų Konstitucija bent atskirais atvejais garantuoja visišką žodžio laisvę?

3

Savaitraštis „Atgimimas“ rengė ateities vizijų konkursą. Jo globėja – prezidentė Dalia Grybauskaitė. Reklamos kampanija, mano manymu, buvo kaip reta vykusi – ypač plakatas su vikingais, Lietuvos kontūru, ant kurio mūsų miestams prisegtos skandinaviškos priesagos ir galūnės. Virš visko – ironiškas pasiūlymas: „Atiduokime Lietuvos valdymą skandinavams. Gal turi geresnį planą?“ Užvedantis paraginimas galvoti.

Kaip byloja liaudies išmintis – jei labai nori mušti šunį, lazdų ir vidury ežero rasi. „Lietuvos ryto“ reporterės Dalios Gudavičiūtės kalbinti vilniečiai vieningai baisėjosi: „Ar prezidentė žino, ką remia? Kodėl mes turime atiduoti Lietuvą Skandinavijai? Baisu, kas čia parašyta!“ Socdemas Algirdas Butkevičius tame plakate įžvelgė visų tautiečių pažeminimą. Konservatorius Julius Dautartas tvirtino, kad tai – labai pavojinga reklama, pažeidžianti Lietuvos Konstituciją. Filosofė Jūratė Svičiulienė teigė, kad tokia reklama neskatina kurti vizijų, nes plakato fonas – gedulingas ir t.t.

Kad ir kairėje, ir dešinėje apstu šiurkščiai tašytų veikėjų – pripratom. Nebestebina ir filosofais prisistatančių piliečių viešos įžvalgos. Keista buvo patirti, kad žymiausiu psichoterapeutu laikomas Eugenijus Laurinaitis neįžvelgė nieko pozityvaus tame skelbime. Kita vertus – nėra ko stebėtis. Kokia visuomenė, tokie ir psichoterapeutai.

Ir išties – kokiais pranešimais dera Lietuvoje kreiptis į visuomenę? Kaip turėtų atrodyti gerai subalansuota reklama, kuri nieko neįžeistų, nelaužytų Konstitucijos, tačiau užkabintų? Turbūt turėtų būti kažkas tarp klebono, uostančio „Samsono“ dešreles, ir tarp lokio, beždžionės, vištos bei Sabonio, kantriai kaupiančių mineralus „Vytautą“ reklamuojančiuose šedevruose.

Išsišoksi – gausi per galvą. Ne laiku išsižiojai – pats kaltas. Konstitucija formaliai garantuoja visas prigimtines laisves, tačiau tų, kurie nori ir geba būti laisvi – tiek mažai.