„Žmogui garbė, kai gerbia savo tėvą“ (Sir 3, 11)

Labai miela gimtadienį švęsti tarp žmonių, su kuriais nesunkiai susikalbama. Priešmokykliniame (Montessori) darželyje vaikai sustoję ratu dainuoja ir deklamuoja norėdami sukaktuvininką pradžiuginti, ant staliuko laukia dovanos – jų piešinėliai ir auklėtojos parūpinta gėlytė. Maža mergytė klausia: „Kiek tau metų – ar tūkstantis?“ Atsakai, kad ne. „Ar šimtas?“ Vėl ne. Mokytoja šoka pagalbon ir sako: „Septyniasdešimt.“ Be jokios pertraukėlės kita darželinukė pareiškia: „Neduok, Dieve!“

Reikia pripažinti malonius jausmus, susijusius su tokiu amžiumi. Esi socialinės apdraudos pensininkas, jau ir kunigiškos tarnybos pensininkas (pagal JAV įstatymus – peržengus 70 m. slenkstį), per senas vadinamosiomis paskaitomis varginti taip pamiltus studentus, kine ar muziejuje gauni tokių metų sulaukusiems taikomą nuolaidą. Kiek teko girdėti, vyresnio amžiaus žmonės gali sakyti, rašyti ir kalbėti, ką nori – nebėra kas sudrausmintų. Gali sau ramiai vėluoti – juk lėčiau judame. Patogu renginiuose, konferencijose, suvažiavimuose, teatruose snausti po dešimtmečių kovos stengiantis neužmigti per paskaitas, pamokslus, pranešimus, kalbas, paminėjimus. Lengviau negirdėti nemielų pastabų, išblaškančių pašalinių reikalų. Gali neskaityti nuobodžių straipsnių ar atkištų raštų, nes be akinių nebeįžiūri; neužsidėjęs akinių nematai labai šnekių ar už save savotiškesnių žmonių. Rodydamas į dantis atsisakai nemėgstamų patiekalų, o jei reikia, bėdą suverti gydytojui ar katalikiškam metų laikui – gavėniai, penktadieniui, metų ketvirčiams, prieššventiniam pasninkui.

Regis, čia slypi dvipusis – paties vyresnio amžiaus žmogaus ir aplinkinių bei visuomenės nuostatų – žaismas. Štai pavyzdys iš senesnių net už čia rašantįjį laikų.

Archeologijos vadovėliuose aprašomas akmens amžiaus urvas. Po gyvenamąja erdve rasti mirusiojo palaikai. Tai buvo senas žmogus, nuo gimimo turėjęs fizinę negalią – sunkiai vaikščiojęs. Ant krūtinės per laidotuves padėta (dabar jau sudžiūvusi) lauko gėlių puokštė ir raudonų pagarbos miltelių. Kiek nuostabos sukėlė tyrinėtojams ir visuomenei šis atradimas, kad urviniai žmonės ne tik leido išgyventi luošam gimusiajam, negalėjusiam medžioti, kovoti, su gentimi klajoti. Visą gyvenimą iki žilos senatvės jį maitino, globojo – ir su tokia meile gerbė.

Įsivaizduotina, kad jis pats į save žvelgė su pagarba ir kad visuomenė (aišku, nedidelė) vertino ryškios negalios buvusį jauną ir paskui pasenusį. Daugybė senųjų kultūrų (pvz., kinai) ir pirmykščių žmonių savo gyvus senolius bei mirusius protėvius gerbė už jų išmintį ir gyvenimo indėlį. Turbūt su tokia meile, su kokia lietuviai tvarko kapus.

Krikščionys pripratę ketvirtąjį Dievo įsakymą taikyti dar neužaugusiems vaikams, idant jie klausytų savo tėvo ir motinos. Tačiau Šventojo Rašto mintis kitokia: Dievo įsakymai skirti suaugusiems, visateisiams tikinčiosios bendruomenės nariams. Labai gražiai tą reikšmę atskleidžia Siracido knyga: „Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje <...> Net jeigu jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus; nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų“ (plačiau žr. Sir 3, 12–16).

Madinga prikišti kai kurioms visuomenėms (pvz., JAV), kad senukus veža į senelių globos namus, nenorėdamos savo gyvenimo tokiu rūpesčiu drumsti. Tačiau duomenys rodo visai ką kita. Pusė prieglaudose gyvenančių asmenų nebeturi giminių, o 70 proc. paliegusių senelių slaugomi šeimose – šia priežiūra savo namuose užsiima 20 milijonų amerikiečių! Kiekvienoje šalyje, mieste, kaimelyje yra asmenų, globojančių svetimą žmogų, kaimyną, pažįstamą, parapijietį. Kai 2007-aisiais Pal. Jurgio Matulaičio misija (parapija) pakvietė savanorius iš namų neišeinantiems šv. Komunijos nešti, net 26 asmenys užsirašė į vyskupijos lygio ligonių globos tarnystės šešių susitikimų parengiamuosius kursus.

Su šypsena žmogus prisimeni prieš pusę savo amžiaus girdėtą dvasinį patarimą. Su 23 kitais jaunais jėzuitais buvome bebaigią dvasinio ugdymo metus, jau bent penkerius metus pasidarbavę įvairių rūšių sielovadoje. Programos dalis – 30 dienų rekolekcijos – šv. Ignaco dvasinės pratybos. Jų pabaigoje kiekvienas stengiasi susirašyti pasiryžimus ateičiai. Mums tada taip keistai atrodė, kai ugdymo metų vedėjas kone aistringai siūlė apsispręsti tik už vieną užmojį – „būti maloniais seneliukais“. Mes – kupini jėgų 35 m. amžiaus kunigai, pasiryžę nugalėti pasaulį, nuveikti didelių darbų Dievui ir Bažnyčiai, vargstantiems ir beteisiams, o mus nukreipia į tokią tolimą ir dar neįtikėtiną senatvę!

Per žilus praretėjusius plaukus, veido raukšles, krypstančią nosį, kiek neprimatančias akis žiūri žmogus veidrodin ir suvoki, ką prieš tiek metų mums geranoriškai siūlė.

Gal tikrai atėjo laikas imtis tą siekį įgyvendinti...

„Artuma“ Nr. 10, 2009 m. spalis