Jei pasigendi intelektualaus ginčo lietuviškai kalbančioje viešojoje erdvėje, geriausiai jį pradėti pačiam. Tuomet turi daugiausia galimybių reikalus pakreipti taip, kad jie atitiktų tavo paties galvoje susikurtą tokio pobūdžio veiklos idealą. Deja, kaip sako vienas bičiulis filosofas, akrasija (paprasčiau, valios silpnumas) – didis dalykas. Tad jei tik galiu nesivelti į viešus ginčus (o galiu beveik visada), tai ir nesiveliu. Tuomet belieka tenkintis tuo, kas vyksta visiškai nepriklausomai nuo manęs, truputį piktintis, truputį liūdėti dėl to, kaip tai vyksta. Būnant iki galo nuosekliam veikiausiai reikėtų nerašyti ir šito teksto. Betgi niekas nėra tobulas. Todėl rašau.

Kiekviena viešojoje erdvėje pasirodžiusi diskusijos užuomina nuteikia viltingai net tuomet, kai patirtis sako, kad jokių diskusijų neįvyks. Oponentai tiesiog apsikeis nuomonėmis... Nors neįvyks ir tai. Tiesiog kiekvienas jų ištransliuos savąją poziciją, o tekstų komentaruose autorių gerbėjai ir nekentėjai išvadins vieni kitus, švelniai tariant, kaip nelabai protingus.

Nieko kito neįvyko ir šiokiame tokiame „intelektualiame hite“ – pastarąsias dvi savaites vykstančiame „Delfi“ portale, kur buvo sureaguota į tai, į ką didžiuma tiek filosofinio, tiek apskritai akademinio cecho atstovų jau seniai atsainiai numoja ranka. Komentatoriai, kaip visada, netruko pasidalyti. Žurnalistai – mano begaliniam nustebimui – atsiprašė. Tik viena kregždė – dar ne pavasaris.

Žurnalistų vaidmuo šiame įvykyje apskritai nepelnytai neįvertinamas. Jei gerai pamenu, itin kontroversiškus interviu Arvydas Šliogeris dalija jau kokius šešerius metus. Pirmieji tokio pobūdžio interviu trikdė, vėliau – bent jau daugumai A. Šliogerio kolegų – tapo įprasti ir paprasčiausiai imta nebekreipti dėmesio. O žurnalistams taip nenutiko! Jiems prieštaringai vertinami pasisakymai garantuoja skaitomumą, apsilankymų skaičių, komentarų gausybę. Reklamą! Visai paprastai tariant – pinigus. Matydamas kelintus metus tiražuojamas tas pačias ištaras, nenorom pradedi vaizduotis žurnalistus kaip kapitalistus iš tarybinių karikatūrų – nuo godumo iškartais liežuviais ir išsprogusiomis akimis. Ir vienas atsiprašymas, pripažinimas, kad norėta vienaip, o išėjo kitaip, net jei jis ir nuoširdus, nieko nepakeis. Galiu lažintis, kad dar šį mėnesį kur nors vėl pasirodys interviu, kuriame bus kalbama taip pat ir apie tą patį. Ir ten kalbinantieji sąmoningai žinos, ko jie siekia, ir klausimus atitinkamus parinks, kad tik kuo daugiau atitinkamų frazių būtų gauta.

Kitas dalykas – bandymai atsakyti į tokius pasisakymus. Kaip jie rašomi? Ar jie prasmingi? Ta proga galima prisiminti kiek senesnį panašaus pobūdžio nutikimą.

1922-aisiais, Vidurio Lietuvos (Vilniaus krašto) prisijungimo prie Lenkijos proga į Vilnių atvykęs Jozefas Pilsudskis rėžė kalbą. Kalbėjo maršalas labai jau romantiškai, ne tiek apie prisijungimo svarbą, kiek apie Lietuvą, apie būtinybę tiesti ranką tiems lietuviams, kurie Kaune, apie brolybę. O tuo metu legionieriai statė muitines prie demarkacijos linijos ir vietoj rankos į Kauno pusę tiesė durtuvus.

Daugelio akimis žiūrint, maršalas paprasčiausiai nusišnekėjo. Tik va, nedaug kas ryžosi jam tai pranešti. Iš Kauno tai padarė Mykolas Römeris, buvęs bendražygis, žmogus, dar neseniai pats kovojęs tuose pačiuose Pilsudskio legionuose, kur vado kultu, dievaži, buvo nesiskundžiama. Ir jam rūpėjusi Lietuva. Skirtumas tas, kad Römerio vardu Lietuvoje vadinamas universitetas, o Pilsudskio vardu net gatvės Pikeliškėse pavadinti negalima.

Keisčiausias dalykas Römerio laiške yra pagarba, išliekanti net tuomet, kai oponentas yra gana aštriai kritikuojamas. Pagarba – ne todėl, jog rašant lenkiškai adresatą dera ponu vadinti, ir veikiausiai ne todėl, kad neseniai kurstytų vado kulto liepsnų žarijos neišblėso.

Römeriui tiesiog nerūpėjo iš Pilsudskio „ištaisyti kvailį“. Jis rašė apie skirtingas pastarojo, dabar sakytume, tapatybes ir iš tų tapatybių kylantį konfliktą, kurio atspindys ir buvo kalba Vilniuje. Toks konfliktas, Römerio manymu, vedąs į neteisingą požiūrį. Taigi, brangus pone, suprask, kad esi neteisus.

Ar šiandien galimas tokio pobūdžio atsakymas/atrašymas? Vargu bau. Ir ne dėl to, kad anksčiau buvo aukso amžius, kuriame visi buvo mandagūs, o dabar – ne. Pati intelektualinė terpė smarkiai pasikeitė. Nūdienį pažangų socialinių-humanitarinių mokslų atstovą nuo Römerio skiria tai, jog pirmasis nemano, jog kas nors gali būti teisus ar neteisus, kad toks dalykas kaip tiesa egzistuoja anapus žmogiškųjų konvencijų, kad ji gali būti žmogiškųjų veiksmų ir sprendimų matas. Tokiu atveju pats jos ieškojimas – beprasmiškas užsiėmimas. Tad svarbu ne tai, ką pasakai, nes visi pasisakymai yra vienodai vertingi ar nevertingi. Gerokai svarbiau, kaip pasakai. Jei kalbi pagarbiai – neišvengiamai esi nuobodus, tokių niekas neskaito ir žurnalistai tokių nekalbina. Kas kita, jei trykšti sąmoju, kandumu, ironija – esi žaismingas ir įdomus. Dievaži, man pačiam tokius tekstus skaityti daug smagiau.

Nors, atvirai kalbant, kartais taip retrogradiškai norėtųsi diskusijos...

Bernardinai.lt