„Ištvertas sielvartas“ (A Grief Observed, 1961) yra žymaus krikščionių rašytojo C. S. Lewis knyga, parašyta remiantis asmeniniu dienoraščiu, kuriame autorius atvirai išliejo savo mintis ir jausmus, patirtus netekus mylimos žmonos. Šią savaitę, kai minime savo mirusiuosius, siūlome dar vieną šios knygos ištrauka „Bernardinai.lt“ skaitytojams. Knygą 2009 m. išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“.

Ne­tie­sa bū­tų sa­ky­ti, kad aš vi­są lai­ką mąs­tau apie H. Tai ne­įma­no­ma, nes aš dir­bu ir ten­ka kal­bė­tis su ki­tais žmo­nė­mis. Bet blo­giau­sia man tur­būt ta­da, kai to ne­da­rau, nes tuo me­tu vis­ką ap­gau­bia skys­ta mig­la, ro­dan­ti, jog kaž­kas ne­ge­rai – tik ne­pri­si­me­nu, dėl ko. Pa­na­šu į tuos sap­nus, ku­riuo­se ne­įvyks­ta nie­ko bai­saus – nie­ko ypa­tin­go, ką ga­lė­tum aiš­kiai pa­pa­sa­ko­ti per pus­ry­čius, bet vi­sa jų at­mo­sfe­ra, sko­nis, vis­kas dvel­kia mir­ti­mi. Taip ir čia. Ma­tau rau­do­nuo­jan­čias pu­ti­no uo­gas ir ne iš kar­to su­vo­kiu, ko­dėl bū­tent jos man ke­lia to­kį slo­gu­tį. Iš­girs­tu mu­šant laik­ro­dį, bet iš šio gar­so iš­ny­kęs kaž­koks anks­čiau vi­sa­da bu­vęs ypa­tu­mas. Kas pa­ge­do pa­sau­ly­je, kad jis pa­si­da­rė toks lėkš­tas, nu­šiu­ręs, nu­dė­vė­tas? Ir pri­si­me­nu.

Tai vie­nas iš dau­ge­lio da­ly­kų, ku­rie man ke­lia bai­mę. Sle­gian­ti kan­čia, pa­mi­ši­mo aki­mir­kos vi­dur­nak­tį ne­iš­ven­gia­mai iš­nyks, to­kia jų pri­gim­tis. Bet kas jas pa­keis? Ši apa­ti­ja, šis ne­gy­vas lėkš­tu­mas? Ar ka­da nors at­eis die­na, kai ne­be­klau­si­nė­siu, ko­dėl vi­sas pa­sau­lis pri­me­na ap­leis­tą, skur­džią gat­vę, nes jo ny­ku­mas man at­ro­dys nor­ma­lus? Ar­gi siel­var­tas ga­liau­siai su­menks­ta iki nuo­bo­du­lio, tru­pu­tį ke­lian­čio šleikš­tu­lį?

Jaus­mai, jaus­mai, jaus­mai. Ver­čiau mė­gin­siu mąs­ty­ti. Žvel­giant ra­cio­na­liai ky­la klau­si­mas, ko­kį nau­ją veiks­nį H. mir­tis pri­dė­jo prie vi­sa­tos pro­ble­mos. Ar ji su­tei­kė man pa­grin­dą su­abe­jo­ti vis­kuo, kuo ti­kiu? Juk ži­no­jau, kad to­kie ir dar blo­ges­ni da­ly­kai vyks­ta kas­dien. Bū­čiau sa­kęs, kad at­si­žvel­giu į juos. Esu ne kar­tą įspė­tas – ir ki­tus įspė­jęs – nepa­si­kliau­ti pa­sau­lio tei­kia­ma lai­me. Mums juk skir­tos kan­čios. Jos – pro­gra­mos da­lis. Mums sa­ky­ta: „Pa­lai­min­ti liū­din­tys, jie bus pa­guos­ti“, ir aš tuo pa­ti­kė­jau. Ga­vau tik tai, ką bu­vau su­ly­gęs.

Be abe­jo, vi­sai kas ki­ta, jei­gu tai nu­tin­ka tau pa­čiam, o ne ki­tiems, ir tik­ro­vė­je, o ne vaiz­duo­tė­je. Taip! Bet ar svei­ko pro­to žmo­gus tu­rė­tų taip la­bai jus­ti skir­tu­mą? Ne! Taip ir ne­nu­tik­tų tam, ku­rio ti­kė­ji­mas tik­ras, o užuo­jau­ta ki­tų šird­gė­lai – nuo­šir­di. Vis­kas aiš­ku kaip die­ną. Jei ma­no sta­ty­tas na­mas su­griu­vo nuo pir­mo smū­gio, va­di­na­si, tai bu­vo kor­tų na­me­lis. Ti­kė­ji­mas, ku­riuo aš „į vi­sa tai at­si­žvel­giau“, bu­vo ne ti­kė­ji­mas, o tik iš­si­gal­vo­ji­mas. At­si­žvel­gi­mas ne­pri­ly­go tik­rai užuo­jau­tai. Jei pa­sau­lio siel­var­tas bū­tų man rū­pė­jęs tiek, kiek ma­niau, tik­rai ne­bū­čiau toks su­krės­tas, pats pa­ty­ręs siel­var­tą. Tai bu­vo iš­gal­vo­tas ti­kė­ji­mas, žai­di­mas nie­ko ne­sa­kan­čio­mis eti­ke­tė­mis su už­ra­šais „Li­ga“, „Skaus­mas“, „Mir­tis“ ir „Vie­nat­vė“. Ma­niau, kad ga­liu pa­si­kliau­ti vir­ve, kol ne­bu­vo svar­bu, iš­lai­kys ji ma­ne ar ne. Da­bar tai pa­si­da­rė svar­bu, bet su­pra­tau, jog pa­si­kliau­ti ne­ga­liu.

Bri­džo lo­šė­jai man yra sa­kę, kad loš­ti vi­sa­da bū­ti­na bent iš tru­pu­čio pi­ni­gų, nes ki­taip „ne­bus rim­to lo­ši­mo“. Tik­riau­siai taip ir yra. Jo­kie sta­ty­mai – už Die­vą ar Die­vo ne­bu­vi­mą, už ge­rą Die­vą ar už Kos­mo­so Sa­dis­tą, už am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą ar vi­siš­ką iš­ny­ki­mą – ne­tu­rės reikš­mės, jei jų ne­pa­rem­si­me kuo nors rim­tu. To rim­tu­mo nie­ka­da ne­pa­ma­ty­si, jei sta­ty­mai stai­ga siau­bin­gai ne­pa­kils: jei ne­su­si­vok­si, kad lo­ši ne iš že­to­nų, ne iš še­šia­pen­sių, bet iš vis­ko, ką tu­ri šia­me pa­sau­ly­je, iki pas­ku­ti­nio ska­ti­ko. Men­kes­nis da­ly­kas ne­įstengs taip su­krės­ti žmo­gaus – bent jau to­kio žmo­gaus, kaip aš, – ne­nu­pur­tys nuo jo vien žo­džiais iš­reikš­tų min­čių ir vien są­vo­ko­mis gy­vo ti­kė­ji­mo. Žmo­gų rei­kia par­trenk­ti, kad jis gu­lė­tų be są­mo­nės, tik ta­da įstengs at­si­pei­kė­ti. Vien tik kan­ki­ni­mais pa­vyks­ta iš­gau­ti tie­są. Vien tik kan­ki­na­mas žmo­gus pats ją at­ran­da.

Tik­rai tu­riu pri­pa­žin­ti – H. ke­liais ėji­mais bū­tų ma­ne pri­ver­tu­si tai pa­da­ry­ti: jei ma­na­sis na­mas te­bu­vo kor­tų na­me­lis, tai juo grei­čiau jis su­griu­vo, juo ge­riau. Tai pa­da­ry­ti ga­lė­jo tik kan­čia. Bet ta­da Kos­mo­so Sa­dis­to ir Am­ži­no­jo Kan­kin­to­jo hi­po­te­zė da­ro­si ne­rei­ka­lin­ga.

Ar pas­ta­ra­sis įra­šas ro­do, jog esu ne­iš­gy­do­mas: kai tik­ro­vė su­dau­žo ma­no sva­jo­nes į ši­pu­lius, aš pa­liū­džiu ir pa­rė­kau­ju, kol pra­ei­na su­krė­ti­mas, o ta­da kan­triai, kaip tik­ras idio­tas imu vis­ką dė­lio­ti iš nau­jo? Ir taip be ga­lo? Kad ir kiek kar­tų bū­tų su­by­rė­jęs ma­no kor­tų na­me­lis, ar jį vi­sa­da rei­kia at­sta­ty­ti? Ar ne tai da­bar ir da­rau?

Ži­nau, vi­sai ga­li bū­ti, kad tai, ką aš pa­va­din­siu „ti­kė­ji­mo at­ga­vi­mu“, iš tie­sų pa­si­ro­dys tik dar vie­nas kor­tų na­me­lis. O aš nė ne­su­si­vok­siu, kad jis toks, kol ne­su­lauk­siu ki­to smū­gio – pa­vyz­džiui, man ir­gi bus nu­sta­ty­ta mir­ti­na li­ga, ar­ba kils ka­ras, ar­ba pa­da­ry­siu ko­kią nors di­de­lę klai­dą ir suž­lug­dy­siu sa­vo pro­fe­si­nę kar­je­rą. Bet man ky­la du klau­si­mai. Ko­kia pras­me ga­li­me jį va­din­ti kor­tų na­me­liu? Ar ta, kad aš ti­kiu sap­nais, ar ta, kad tik sap­nuo­ju, jog jais ti­kiu?

O kai dėl pa­čios tik­ro­vės – ko­dėl ma­no min­tys prieš sa­vai­tę bu­vo la­biau pa­ti­ki­mos ne­gu ge­res­nės min­tys, ku­rios da­bar gims­ta ma­no gal­vo­je? Ap­skri­tai imant, da­bar aš, ži­no­ma, esu svei­kes­nio pro­to, ne­gu ta­da bu­vau. Ko­dėl be­vil­tiš­kus ap­svai­gu­sio žmo­gaus vaiz­duo­tės pa­da­rus – juk sa­kiau, kad jau­čiuo­si tar­si ga­vęs smū­gį per gal­vą – rei­kė­tų lai­ky­ti ypač pa­ti­ki­mais?

To­dėl, kad aš ta­da sa­vęs ne­ap­gau­di­nė­jau? To­dėl, kad anie pa­da­rai bu­vo to­kie bai­sūs ir dėl to, kur kas la­biau ti­kė­ti­na, tei­sin­gi? Juk esa­ma sap­nų, ku­riuo­se jau­ti bai­mę, taip pat kaip esa­ma sap­nų, ku­riuo­se pil­do­si troš­ki­mai. Ar jie bu­vo vi­siš­kai at­gra­sūs? Ne. Tam tik­ra pras­me jie man pa­ti­ko. Net pats jun­tu, kad ne­sku­bu su­tik­ti su prie­šin­go­mis min­ti­mis. To­mis šne­ko­mis apie Kos­mo­so Sa­dis­tą reiš­kė­si ne tiek min­tys, kiek ne­apy­kan­ta. Ji man tei­kė vie­nin­te­lį ma­lo­nu­mą, pa­sie­kia­mą siel­var­tau­jan­čiam žmo­gui: ma­lo­nu­mą smog­ti at­gal. El­giau­si taip, kaip įpras­ta Bi­lings­gei­to žu­vų tur­gu­je, – plū­dau­si: „iš­rė­žiau Die­vui vis­ką, ką apie Jį gal­vo­ju“. Be abe­jo, kaip vi­sa­da plūs­tan­tis, tai, „ką aš apie Jį gal­vo­ju“, anaip­tol ne­reiš­kė, jog pats tuo ti­kiu. Tik reiš­kė, kad ši­taip ti­kė­jau­si Jį (ir tuos, ku­rie Jį gar­bi­na) la­biau­siai įskau­din­ti. Taip kal­bant vi­sa­da jau­čia­mas tam tik­ras ma­lo­nu­mas. Rei­kia „išsi­lie­ti“. Trum­pam pa­si­ju­si ge­riau.

Ta­čiau nuo­tai­ka dar nie­ko ne­įro­do. Be abe­jo, ka­tė šnypš ant ją skau­di­nan­čio žmo­gaus, spjau­dy­sis ir steng­sis jam įkąs­ti. Bet tik­ra­sis klau­si­mas toks: ar jos kan­kin­to­jas ve­te­ri­na­ras, ar sa­dis­tas? Ka­tės plū­di­ma­sis nič­nie­ko ne­pa­sa­ko apie tik­rą­sias jo pa­ska­tas.

Kai gal­vo­ju apie sa­vo pa­ties kan­čias, ga­liu pa­ti­kė­ti, kad jis ve­te­ri­na­ras. Gal­vo­jant apie jos kan­čias, tuo ti­kė­ti sun­kiau. Kas yra siel­var­tas, pa­ly­gin­ti su fi­zi­niu skaus­mu? Kvai­liai ga­li kal­bė­ti ką no­ri: kū­nas iš­ken­čia dvi­de­šimt kar­tų di­des­nes kan­čias ne­gu sie­la. Sie­la vi­sa­da ras ko­kį nors bū­dą iš­si­suk­ti. Blo­giau­siu at­ve­ju ne­pa­ke­lia­ma min­tis nuo­la­tos su­grįž­ta, o fi­zi­nis skaus­mas kar­tais ka­muo­ja be pa­lio­vos. Siel­var­tas – tar­si bom­bo­ne­šis, su­kan­tis ra­tus virš gal­vos ir nu­me­tan­tis bom­bą kas­kart, kai at­si­du­ria tam tik­ro­je vie­to­je; fi­zi­nis skaus­mas – tar­si ne­nu­trūks­ta­mas ap­ka­sų ap­šau­dy­mas per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, ne­si­liau­jan­tis nė aki­mir­kai. Min­tys ne­bū­na sta­tiš­kos, o skaus­mas daž­nai kaip tik toks.

Kas per my­li­ma­sis aš esu – tiek daug mąs­tau apie sa­vo ne­lai­mę ir daug ma­žiau – apie jos? Net be­pro­tiš­ku šūks­niu „Su­grįžk!“ iš­reiš­kiu tik sa­vo no­rą. Nie­ka­da ne­su­si­mąs­čiau, ar jai bū­tų kas nors ge­ro su­grį­žus, jei­gu tai iš­vis bū­tų įma­no­ma. No­riu jos su­grį­ži­mo kaip bū­ti­no ele­men­to, be ku­rio ne­pa­vyks at­kur­ti ma­no pra­ei­ties. Ar ga­lė­čiau jai lin­kė­ti ko nors blo­ges­nio? Kar­tą per­ko­pus mir­tį, vėl su­grįž­ti at­gal, o po ku­rio lai­ko vėl iš­gy­ven­ti vi­sas mer­dė­ji­mo kan­čias? Sa­ko­ma, kad pir­ma­sis kan­ki­nys bu­vo Ste­po­nas. Bet ar ne sun­kiau bu­vo Lo­zo­riui?

Pra­de­du su­pras­ti. Ma­no mei­lė H. bu­vo la­bai daug kuo pa­na­ši į ma­no ti­kė­ji­mą Die­vu. Tie­sa, ne­rei­kia per­dė­ti. Ar ti­kė­ji­mas ne­bu­vo tik­tai įsi­vaiz­duo­tas, o mei­lė – iš tik­rų­jų egois­tiš­ka, vie­nas Die­vas te­ži­no. Aš to ne­ži­nau. Gal be­veik nie­ko dau­giau nė ne­bu­vo, ypač tu­rint gal­vo­je ma­no mei­lę H. Ta­čiau nė vie­nas iš šių da­ly­kų ne­bu­vo toks, ko­kiu jį lai­kiau. Jie abu ge­ro­kai pri­mi­nė kor­tų na­me­lius.

Kam rū­pi, kaip to­liau plė­to­sis šis ma­no siel­var­tas ar ką aš su juo da­ry­siu? Kam rū­pi, kaip aš ją da­bar pri­si­me­nu ir iš­vis ar pri­si­me­nu? Nė vie­na al­ter­na­ty­va ne­pa­leng­vins ir ne­pa­di­dins jos iš­gy­ven­tų kan­čių.

Jos iš­gy­ven­tų kan­čių. Iš kur aš ži­nau, kad vi­sos jos kan­čios jau iš­gy­ven­tos? Nie­ka­da anks­čiau ne­ti­kė­jau (lai­kiau to­kią ga­li­my­bę ne­įma­no­mai ma­ža), kad net gry­niau­sio ti­kė­ji­mo per­pil­dy­ta sie­la, mir­čiai pa­si­ro­džius, ge­bė­tų vie­nu šuo­liu at­si­dur­ti to­bu­ly­bės ir ra­my­bės bū­se­no­je. Pra­dė­ti da­bar tuo ti­kė­ti reikš­tų be jo­kio sai­ko pa­si­duo­ti sa­vo troš­ki­mams. H. bu­vo nuo­sta­bi, jos sie­la tie­si, ryš­ki ir už­grū­din­ta tar­si ka­la­vi­jas. Bet ji ne­bu­vo to­bu­la šven­to­ji. Nuo­dė­min­ga mo­te­ris, iš­te­kė­ju­si už nuo­dė­min­go vy­ro: du Die­vo li­go­niai, dar Jo ne­iš­gy­dy­ti. Ži­nau, kad li­ko ne tik ne­iš­džiū­vu­sių aša­rų, bet ir ne­iš­va­ly­tų dė­mių. Ka­la­vi­jas bus nu­šveis­tas dar šva­riau.

Bet – o Die­ve, švel­niau, švel­niau. Dar jai bū­nant sa­vo kū­ne, tu lau­žei jį ant kan­ki­ni­mų ra­to mė­ne­sį po mė­ne­sio, sa­vai­tę po sa­vai­tės. Ar­gi ne ga­na?

Bai­siau­sia, kad šiuo po­žiū­riu ab­so­liu­čiai ge­ras Die­vas ke­lia ne ma­žes­nį siau­bą ne­gu Kos­mo­so Sa­dis­tas. Kuo tvir­čiau ti­ki­me, kad Die­vas žei­džia tik gy­dy­da­mas, tuo aiš­kiau su­vo­kia­me, kad nė­ra pras­mės mels­ti ato­dai­ros. Žiau­ruo­lį ga­li­ma pa­pirk­ti ar­ba jo žiau­ru­mas ga­li jam nu­si­bos­ti, jį ga­li iš­tik­ti lai­ki­nas gai­les­tin­gu­mo prie­puo­lis, kaip al­ko­ho­li­kams bū­na blai­vy­bės prie­puo­lių. Bet mes, man at­ro­do, su­si­du­ria­me su kaž­kuo pa­na­šiu į chi­rur­gą, tu­rin­tį tik ge­riau­sius ke­ti­ni­mus. Juo jis ge­res­nės šir­dies ir są­ži­nin­ges­nis, juo la­biau ne­įma­no­ma jo per­kal­bė­ti, kad liau­tų­si pjaus­tęs. Jei jis pa­si­duo­tų įkal­bi­nė­ji­mams, jei nu­trauk­tų ope­ra­ci­ją jos ne­bai­gęs, vi­sas iki tol iš­kęs­tas skaus­mas tap­tų be­pras­mis. Bet ar ga­li­ma pa­ti­kė­ti, kad mums bū­ti­ni to­kie ne­pa­ke­lia­mi kan­ki­ni­mai? Na, ga­li­te rink­tis. Kan­ki­ni­mų, šiaip ar taip, yra. Jei jie ne­bū­ti­ni, ta­da Die­vo nė­ra ar­ba Jis yra blo­gas. Jei Die­vas yra ir Jis ge­ras, ta­da kan­ki­ni­mai bū­ti­ni. Juk nė vie­na bent šiek tiek ge­res­nė Bū­ty­bė ne­ga­lė­tų su­kel­ti ar net leis­ti to­kių kan­ki­ni­mų, jei jie ne­bū­tų bū­ti­ni.

Ar šiaip, ar taip – išsi­suk­ti ne­pa­vyks.

Ką žmo­nės tu­ri gal­vo­je, sa­ky­da­mi: „Aš Die­vo ne­bi­jau, nes ži­nau, kad Jis ge­ras“? Ar jie nie­ka­da ne­si­lan­kė pas dan­tis­tą?

Ta­čiau ši­to ne­įma­no­ma iš­tver­ti. Pra­de­di pais­ty­ti: „O, jei man bū­tų leis­ta jos vie­toj vis­ką iš­tver­ti, bent jau tai, kas blo­giau­sia, bent tru­pu­tė­lį.“ Ta­čiau ne­įma­no­ma nu­sta­ty­ti, rim­tas ar ne šis sta­ty­mas, nes jis nie­kuo ne­pa­grįs­tas. Jei to­kia ga­li­my­bė stai­ga tap­tų re­a­li, tik ta­da mes pir­mą­syk pa­ma­ty­tu­me, rim­tai ar ne­rim­tai apie ją kal­bė­jo­me. Ta­čiau ar taip bū­na?

Mums sa­ko­ma, kad Vie­nam tai bu­vo leis­ta, ir aš pa­ste­bė­jau, kad vėl ga­liu pa­ti­kė­ti, jog Jis už ki­tus pa­da­rė vis­ką, kas to­kiu at­ve­ju įma­no­ma. Į mū­sų pais­ta­lus Jis at­sa­ko: „Jums ne­ga­li­ma, jūs ne­drįs­ta­te. Man bu­vo ga­li­ma ir aš drį­sau.“