2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Jovita Sandaitė. Odensės laiškai: naujas atspindys veidrodyje, arba kaip išmokti klausti

2009-11-04
Rubrikose: Kultūra » Aštuntoji diena  LUX/jauniems » Spygliai 
Jovita Sandaitė

Zenekos nuotrauka

Nebūna kvailų klausimų.

Taip skambėjo pirmieji per įvadinę paskaitą profesoriaus ištarti žodžiai. „Nebūna kvailų klausimų, ir nėra kažko, ko nežinodami, turėtumėte jaustis nejaukiai. Jeigu kažko nežinote, vienintelis būdas sužinoti – klausti.“

Nebuvau pratusi klausti kitų. Ir vis dar nesu. Dažniau klausdavau savęs: kodėl jie žino kažką, ko nežinau aš? Kodėl žinau mažiau? Uždaręs auditorijos duris iš vidinės pusės pateikdavai į erdvę, kurioje privalėjai žinoti ir užduoti tik protingus klausimus. Dėl šios priežasties nustojau klausinėti apskritai, o jausmas, kad kažko nesuprantu ar suprantu neteisingai tik dėl savo kaltės, tapo greičiau taisykle, o ne išimtimi. Nežinojimas nebuvo atleistinas. Todėl ir klausti nebūtų protinga, nes klausimas išduotų nežinojimą, kurį aš taip norėjau paslėpti.

Įpratusi slėpti ir slėptis, sutrikau, kai jis pradėjo savo kalbą būtent tokiais žodžiais. Tačiau nuo tos dienos, kai nusprendžiau, jog naivumas ir patiklumas mano asmenybei nebereikalingi, tokias kalbas įvertinau kaip skambią retoriką, kuri, žinojau, „išsisapnuos“ per vieną naktį. Ir tikrai kitą rytą pabudau dviem kilogramais lengvesnė.

Tačiau kaip kilogramai po dietos sugrįžta su kaupu, taip ir galva dar labiau apsunko kitą dieną per paskaitas: visi klausinėjo ir niekas nesijautė kvailai. Nuostabiausia, kad profesorius, kurį turėčiau vadinti tiesiog Dietrichu, tačiau „įpratimo“ dėlei to nedarysiu ir pasiliksiu ties pirmuoju variantu, sugebėjo kiekvieną klausimą traktuoti kaip svarbų ir vertingą, net jei iš pat pradžių jis toks neatrodė...

Pamaniau, jis tiesiog talentingas. Talentingas, nes sugeba priversti tave jaustis svarbiam. Natūralu, kad įpratęs jaustis esąs nereikšmingas, mažų mažiausiai nustembi, kai šis jausmas išnyksta. O jeigu dar esi įvertinamas – ašigaliai susikeičia vietomis. Jausmas panašus į tokį, kai atsikėlęs rytą pamatai savo atspindį veidrodyje, tačiau tu – su abiem ausim, nors visą laiką tebuvai Van Gogas.  

Talentas. Išimtis iš taisyklės. Atsitiktinumas. Tokios mintys suklijavo blakstienas tąnakt.

Žinoma, rytais jas pramerkti visada labai sunku, bet ne taip sunku, kaip pripažinti sau, kad vėl klydai: jis nebuvo išimtis iš taisyklės, greičiau jau atvirkščiai.

Nauja diena universitete ir vėl tas persekiojantis jausmas, kad tu svarbus. Reikšmingas. Perspektyvus ir labai reikalingas, o tavo klausimai ir mintys – originalūs ir jokiu būdu ne kvaili. Kiek galima? Nustokit man meluot. Grąžinkit realybę, prie kurios buvau taip pripratusi. Pavargau užmigti ieškodama racionalių paaiškinimų. Aš noriu ir toliau būti Van Gogu...

Nežinau, ar Van Gogas mėgo važinėti dviračiu, bet visi mano profesoriai tik dviračius ir vairuoja. Ši paslaptis išaiškėjo penktadienio vakarą, kai visi su studijų centro direktoriumi po paskaitų nuvažiavome į centrą išgerti po bokalą alaus. Nors pasisėdėjimas tetruko valandą, tačiau dabar jau būtų gėda neatpažinti profesoriaus anūko; sutinku, kad kartais žmonės nuotraukose ir atrodo visiškai kitaip nei realybėje, tačiau pamačius tiek nuotraukų tiesiog neįmanoma apsirikti. Taip pat būtų nebejauku įėjus į auditoriją dešimtą valandą sakyti jam labas rytas, žinant, jog profesoriaus rytas, prasidėjęs dar anksčiau nei 6.30 jam lipant į traukinį Orhusas – Odensė, greičiausiai jau bus pasibaigęs.

Ir alus čia nieko dėtas. Per pietų pertraukas mes geriame arbatą. Dažniausiai avietinę. Kalbamės apie tai, ką valgėme pusryčių ir ką gaminsime pietums. Kaip nusimegzti pirštines ir ar ąžuolo kamienas vidutiniškai storesnis už klevo. Už ką balsuosime artėjančiuose savivaldos rinkimuose ir kur nusipirkti pigesnių pomidorų. Labai arti žemės.

Dėl puikiai perimto kuklumo kitam profesoriui ketvirtadienio vakarą pakvietus pažiūrėti studijų tematiką atitinkančio turinio filmą jo namuose, greitai suradau priežastį, kodėl man niekaip nepavyktų atvykti. Į man neįprastus dalykus įpratau žiūrėti per didinamąjį stiklą. Ir iš visų pusių. Tačiau iš klaidų mokomasi. Kitą savaitę bendramoksliams įdėjus nemažai pastangų, buvau įtikinta, jog tokį vakarą praleisti dar kartą būtų nedovanotina. Iš tikrųjų – nedovanotina. Tiek diskusija po filmo, tiek profesoriaus žmonos kepti sausainukai buvo nuostabūs.

Dėl Van Gogo aš jau persigalvojau. Kad ir kaip mėgčiau jo Saulėgrąžas, man daug labiau patinka naujasis mano atvaizdas veidrodyje. Aišku, niekas nepasikeičia per vieną naktį. Nepasikeičia ir per dvi. Ir nemanau, kad pasikeitus aplinkybėms, žmogus iškart tampa kitoks.

Dabar kasdien mokausi klausti. Ir ne savęs, o dėl savęs.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (4)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Skamba kankliai 2011

Šių metų festivalio programoje – beveik 50 renginių, pritraukiančių savo įvairove, pateikimo forma, tad turėtų išsipildyti sena organizatorių svajonė – keturioms dienoms sukurti gyvą, dainingą, ūžiantį miestą

Andrius Kaniava

„Baigdamas mokyklą, žinojau du dalykus – žirgus ir teatrą. Iš esmės mano gyvenime ir iki šios dienos niekas nepasikeitė“, – juokdamasis pasakoja ilgametis Keistuolių teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava.

Gaoussou Diawara

Kiek trunka mėnuo Afrikoje, kodėl Europa laiko galvą šaldytuve, kuo lietuviai panašūs į maliečius ir ar karus Afrikoje pakeis vienybė? Visu glėbiu įžvalgų su mumis dalinosi žymus Malio poetas Gaoussou Diawara.

Algimantas Aleksandravičius (juodai balta foto)

Algimantui Aleksandravičiui 2011 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija skirta „už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, LDK paveldo poetiškus atspindžius“.

Johno Dos Passos romanas „Manhatano stotis“

„Manhatano stotis“ lyginama su James’o Joyce’o Ulisu. Nobelio premijos laureatas, rašytojas Sinclairis Lewisas šį romaną pavadino „pirmos svarbos kūriniu... Naujos rašymo mokyklos aušra“.