Gediminas Kajėnas

Zenekos nuotrauka

Redakcijos prierašas. Nusprendėme priminti tai, ką gražaus jau skelbėme. Juk viskas, kas gražu, yra gražu, ar ne?

jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs,
tiek daug neklausinėtumėm apie nuoširdumą

apskritai kalbėtumėm mažiau
ar visai tylėtume

neklausinėtumėm: kaip gyveni, kaip sekasi
klausinėtumėm tiesiai, kaip sekasi mirti?

ir nuoširdžiai atsakytumėm: ačiū gerai

G. Grajauskas

Kuo turi daugiau pažįstamų, tuo nesaugesnis jautiesi išėjęs net ir pasivaikščioti.

Štai šiandien slampinėdamas gatvėmis sutikau keturis iš matymo pažįstamus žmones. Visi manęs klausė, kaip gyvenu, o aš, tiesą sakant, nė nežinojau, ką jiems į tai atsakyti. Patrypčiojau vietoje, pasispyriojau, palei nosį kažin ką sau murmtelėjau ir nuėjau. Rodos, jie buvo patenkinti tokiu atsakymu. Gražiai šypsojosi mane žvilgsniais nulydėdami. O aš, lyg pagautas darantis kažką negero, sliūkinau nė neatsigręždamas, kad tik greičiau pasislėpčiau nuo jų žvilgsnių, veidų ir jų „labas, kaip gyveni???“.

Mane baisiausiai sutrikdo šis klausimas. Maža to, po šio, rodos, visiškai nekalto ir draugiško klausimo paprastai seka griūtis kitų – kaip sekasi, kuo užsiimi, kur dirbi, ką šiaip veiki, ar dar neapsiženijai, kur eini, kodėl neužsuki, kodėl nepaskambini, ar turi telefoną, kur gyveni... Kur jau, kur jau man atsilaikyti nepabūgus tokios galybės entuziazmo mano paties atžvilgiu. Ir kuo gi aš nusipelniau kažin kieno atsitiktinai sutikto, kurio nė vardo gerai nežinau, nebeatsimenu, dėmesio, kad taip desperatiškai lyg šlapiu skuduru per nuogą užpakalį esu talžomas. Aš, dievaži, sutrinku. Užuot atsakęs į man beriamus klausimus, nejučia pats savęs imu klausinėti: „Kodėl aš?“, „Už ką?“, „Gal ne taip kaip dera pažiūrėjau?“, „Gal ne taip gatvę perėjau?“, „Ne ten?“, „Gal kažką padariau negero?“, „Kokią nelemtą šunybę iškrėčiau?“, „Kada?“, „Kokiomis aplinkybėmis?“. Dar baisiau, jei imu ieškoti atsakymų į klausimus: „Iš kur pastarasis mane pažįsta?“, „Iš kur jis mano vardą žino?“, „Kas jis?“, „STT?“. Čia jau posūkis į grėsmingas teritorijas, kur gali ne tik galvą pamesti, apimtas nenumaldomos panikos apsižliumbti, bet ir paranoiškai sutrikęs imti talžyti klausinėtoją – o kodėl jam visa tai rūpi?

Tai kažin kokia susitikimų baimė, tolygi kontrolieriaus ar mirties baimei. Jei jau esi čia, tai ir esi pasmerktas turėti vieną kitą ar vieną kitą dešimtį pažįstamų. Nuo jų negali išsisukti. Tai užkrečiama. Lyg maras. Tam tikru gyvenimo laikotarpiu, žinoma, jei nepri(si)žiūri kaip koks Mažasis Princas savo planetos, sykį eidamas gatve gali suvokti, kad tavo pažįstamų ratas išsikerojo ir jau baigia tave gyvą suėsti. Tau ima trūkti vietos tavo paties gyvenime. Bevardžiai pažįstami – tai tokia piktžolių-parazitų rūšis, labai daug kuo primenanti Mažojo Princo baobabus. Viskas, žinoma, būtų kur kas paprasčiau, jei ne nuolatiniai susidūrimai su jais akis į akį kokiame nors siauriausiame Senamiesčio skersgatvyje, prie kasos parduotuvėje ar troleibuse. Jei tik gali, nuleidi akis žemyn į savo batus ar knygą, kad tik nepastebėtų tavęs. Kad tik neužkalbintų. Gaila, tačiau dažnai ir tai negelbsti. Paprastai esi pastebimas pirmas ir tik žiū, jau eina prie tavęs plačiai šypsenos subjaurotas veidas. Šypsosi šlykštynė, dantis atkišęs rodo. Ir nežinai, ką toks galvoja. Ir nė nenutuoki jo slapčiausių kėslų nei minčių.

Tokių susitikimų ritualas jau seniai nebeturi jokios prasmės nei grožio. Inertiški aplinkybių ir atsitiktinumų diktuojami pasimatymai suteikia ne džiugesį, o nusivylimą ir net gėdos jausmą. Paskui, žinoma, ir baimę išeiti iš namų.

Užsieniečiai turi tokį durną laiškų rašymo trafaretą – pasisveikinę jie visada klausia „Kaip gyveni“ ir patys skubiai atsako – „Tikiuosi, kad gerai“, o paskui jau pasakoja nuobodžias savo gyvenimų istorijas.

Gyventi gerai ar blogai – tai ne atsakymas. Čia išvis velniai žino kas. Su žmogumi, kuriam iš tiesų rūpi, kaip tu gyveni, tu arba gyveni, arba susitikęs tyli apie tai. Arba kalbi apie visai ką kita, nuo ko viskas ir taip aiškėja. Arba gerdamas alų, vyną ar arbatą galiausiai apie visa tai, kas ant dūšios, pratrūksti. Tik taip. Tokie žmonės tavęs net neklausia, kaip gyveni. Jie visą atpažįsta iš tavo balso tembro, iš to, kaip prisidegi cigaretę, kaip eini, kaip sėdi, kaip kvėpuoji. Kalba čia iš vis mažai kas pasakoma. Tokie susitikimai neretai prasideda ir baigiasi tyla. O jei net ir pasakoma kokia banalybė, tai ji čia virsta didžiausia tiesa.

Labas, kaip gyveni į tai nuoširdžiai negali atsakyti kiekvienam sutiktajam gatvėje. Mažų mažiausiai tai būtų begėdiška savo paties atžvilgiu. Maža to, aš asmeniškai ne visada ir žinau, kaip gyvenu. Pats retai apie tai ir tesusimąstau. Gyvenu, ir tiek. O kaip? Kažkaip. Todėl per ilgą tokių susitikimų su bevardžiais pažįstamais istoriją bei visų jų nuolatinį klausinėjimą labas, kaip gyveni buvau susigalvojęs krūvą atsakymų į šį bereikšmį klausimą. Pavyzdžiui, paklaustas, kaip gyvenu, atsakydavau – „Gyvenu“ arba „Normaliai“, arba „Nežinau“, arba „Kaip visi“, arba, kaip iš vieno bičiulio išmokau - „Vargstu“. Kartais į šį klausimą atsakydavau akivaizdžiu faktu, tai, ką tuo metu ir darydavau – jei eidavau, sakydavau, kad einu, jei kokioje lauko kavinėje gurkšnodavau alų, sakydavau, kad geriu alų, jei troleibuse skaitydavau knygą – skaitau, jei neskaitydavau – važiuoju namo ir t.t. Labai daug ką žmogus gali daryti... Šimtu įvairiausių naudingų-nenaudingų veiklų užsiimti... Tokie atsakymai neretai suglumindavo klausinėtoją ir jis kaipmat susigėdęs patraukdavo savais keliais, atsisėsdavo ant kito suolo ar skubiai pereidavo gatvę šalindamasis manęs. Visi jo paruošti-įsikalti-išmokti-prisiminti klausimai po tokio lėkšto akivaizdumo nebeturi nė menkiausios galimybės būti ištarti. Jei banalumu pašvinkę atsakymai gerai ar blogai dar gali būti visaip kaip interpretuojami, apsvarstomi ir garsiai aptarinėjami, tai pasakymas „geriu alų“, kai tai ir darai, yra akivaizdus patvirtinimas, kaip gyveni, ir čia jau nėra apie ką ir kalbėti.

Visų smagiausias atsakymas būdavo: „Mirštu“. Koks puikus visada tai būdavo dialogas vidury gražios dienos, skaisčiai šviečiant saulei ar kokioje baisiausiai dailiai atnaujintoje Vilniaus senamiesčio vietoje:

- Labas, kaip gyveni?

- Mirštu...

Štai tau ir nuoširdumo viršūnė. Nei žodeliu, nei raidele nesumeluota. Grynų gryniausia teisybė. Po tokio mano storžieviškumo paprastai klausinėtojas, kuris ką tik rodė visus savo dantis ir, regis, būdavo pasirengęs man iškloti visą savo gyvenimo istoriją čia pat, gatvėje, staiga baisiausiai susikrimsdavo, susikūprindavo, imdavo kasytis, o jo begalinį nerimą paryškindavo ping-pongo kamuoliukų ritmu šokinėjančios akys. Tai paprastai visada būdavo vieninteliai žodžiai, kuriuos mes ištardavome vienas kitam. Ir net kitą sykį, kai pasimatydavau su tuo pačiu klausinėtoju kad ir po poros metų, apsilenkdavome tik gražiai vienas kitam besišypsodami, ir tiek. Tokiu būdu pažįstamų skaičių savo gyvenime sumažinau iki minimumo. Tačiau ir to per maža. Kiekvieną kartą išėjęs į gatvę sutinku ką nors, kam tenka šypsotis, spausti ranką, meiliai apsikabinti, kartais net ir bučiuotis, ir visada – ieškoti išeities iš kebliausios pasauly situacijos – labas, kaip gyveni.

Bernardinai.lt