Baigiantis Vėlinių oktavai, galime ne tik prisiminti maldose visus šventus ir mums brangius išėjusius žmones. Galbūt tai galimybė pamąstyti ir apie tai, kad mes, krikščionys, nesame pakviesti plaukti pasroviui, nieko nekeisdami ir niekad negalvodami apie savo tikėjimo praeitį – gal tai kvietimas aiškiai ir su atsakomybe ištarti visų pirma sau, o kartu ir kitiems, kad esu krikščionis šiandien ir prisiimu visą atsakomybę už prieš mane buvusius tikėjimo pirmtakus su visomis jų klaidomis.

Krikščionį supantys žmonės turi susidarę tam tikrą požiūrį į ilgą krikščionybės istoriją; kartais geresnį nei paties krikščionio, to, kuris šiandien galbūt norėtų pradėti nuo nulio ir būti šiuolaikinis žmogus tarp šiuolaikinių žmonių. Dažnas krikščionis nesijaučia pagerbtas tradicijos: mirusieji, mūsų tikėjimo pirmtakai, buvo atsakingi už save ir savo veiksmus, mes – už savuosius. Tai yra tai, ką jie padarė savo atsakomybe, mūsų neliečia. Turbūt dažnas protestantas nesididžiuoja pirmaisiais penkiolika krikščioniškų amžių: Videant consules (konsulai nori pasiekti, kad Respublika nepatirtų nuostolių , – buvo sakoma senovės Romoje), taip yra sakoma ir apie viduramžių Bažnyčios vadovybės nusistatymą, apie to laikotarpio popiežių politiką. Katalikas negali atmesti šios istorijos, kadangi katalikiška tradicija, nors jos istorija ir būtų supainiota, jam to neleidžia. Tai ta pati Bažnyčia, kuriai  jie priklausė ir įvykdė ar leido vykdyti kai kuriuos dalykus, kuriems šiandien niekaip nebūtų pritarta. Galima žvelgti į tai kaip žmonijos sąžinės evoliuciją, tačiau kiek nesusipratimų sukėlė tas profaniškumo ir sakralumo susipynimas! Katalikas yra šios tradicijos dalis ir, nori to ar nenori, turi prisiimti savo atsakomybės dalį. 

Paprastesnis būdas būtų ne tik tuoj pat atlikti nuodėmių išpažintį, tačiau dėl tragiškai skausmingos meilės prisiimti daugiau skausmo pagal Reinholdo Schneiderio pavyzdį. Jei į kai kuriuos dalykus, kurie viduramžių popiežiams atrodė priimtini, gal net jų pačių valia įvykdyti, pažvelgtume paraidžiui pagal Evangeliją ir pamatuotume pagal šiandienos sąžinę, jie pasirodytų kaip nedovanotini, tiesiog – kaip labai sunki nuodėmė. Bet kuriuo atveju – kaip tai, kas tiesiogiai prieštarauja Jėzaus Kristaus dvasiai ir mokymui. Priverstinis krikštas, inkvizicijos teismai ir deginimai ant laužų, šv. Baltramiejaus naktis, svetimų žemynų užkariavimai su geležimi ir ugnimi ir, pasinaudojus šiomis žiauriomis aplinkybėmis, jiems nunešta kryžiaus ir meilės religija (vietinių nepageidauta),  taip pat – dvasinių lyderių nusisukimas nuo pažangių gamtos mokslų idėjų, dariusių įtaką tremtims ir ekskomunikoms. Dvasiniai lyderiai norėjo būti pripažinti kaip politinė jėga; – tai be galo slogūs ir slegiantys dalykai. Nėra malonu gauti tokį palikimą, kai akis aiškiai bado baisios klaidos.

Tačiau jei jau turime išgerti šią karčią taurę, nusižeminti dėl kitų, bus teisingiau, jei negalėsime gintis ir nebus galima mėtyti akmenų ir toliau. Reikia pripažinti faktą, kad per Kristų paskelbta besąlygiška Dievo teisė žmonių atžvilgiu, kuri pranoksta besąlygišką Jahvės teisę jo tautos atžvilgiu, tam tikru būdu buvo perduota ir apaštalams, Bažnyčiai, ir kad jos valdymas, kai kuriais atvejais vykdomas nusidėjėlių ar trumparegių, kartais gali sukelti nepamatuojamą blogį, kuris tačiau vis tiek bus sustabdytas. Šiandienos krikščionio solidarumas su mirusiais tikėjimo broliais jam uždeda atgailą už praeities klaidas, kurias jis turėtų sugebėti panešti – ne nenoromis, tačiau kantriai ir slapčia, dargi su dėkingumu. Kas žino, kaip jis pats pasielgtų, jei atsidurtų IX ar XIV amžiuje?

Tuo tarpu, kol neša šią karčią naštą, jam gali suteikti paguodos pamąstymas, kad ne tik aišku tai, jog blogis lieka įspaustas atmintyje labiau nei gėris, tačiau ir kad pasaulis negali matyti ar mato tik labai netiesiogiai krikščionišką gėrį. Kas gali suskaičiuoti ir pasverti, kiek nematomų žygdarbių atlikta, kad būtų suvaldytas blogis? Kokius kalnus gali nuversti niekam neberūpinti atgaila ir artimo meilė?  Kas neša dangun karštas slaptas maldas, ir ką jos gali? Kas, be Dievo, pažįsta šventųjų patirtis, kurie atsidūrę tarp dangaus ir pragaro, vietose, labiausiai paslėptose, neša ant savo pečių visus kertinius mūsų istorijos kampus, priima ir perkelia visų kalčių kalnus ir situacijose be išeities parodo taką? Tai, kas čia pasakyta, yra ištarta tik tarsi prabėgomis ir pašnibždomis, puse lūpų, siekiant priminti, kad Bažnyčios pasyvumas negali būti svarstomas, neatsižvelgiant į jos aktyvumą, ne visuomet aiškiai matomą.

Ištrauka iš Hans Urs von Balthasar knygos “Chi è il cristiano?”. Vertė Dalia Žemaitytė