Hans Urs von Balthasar. Tikėjimo pirmtakų našta
Baigiantis Vėlinių oktavai, galime ne tik prisiminti maldose visus šventus ir mums brangius išėjusius žmones. Galbūt tai galimybė pamąstyti ir apie tai, kad mes, krikščionys, nesame pakviesti plaukti pasroviui, nieko nekeisdami ir niekad negalvodami apie savo tikėjimo praeitį – gal tai kvietimas aiškiai ir su atsakomybe ištarti visų pirma sau, o kartu ir kitiems, kad esu krikščionis šiandien ir prisiimu visą atsakomybę už prieš mane buvusius tikėjimo pirmtakus su visomis jų klaidomis.
Krikščionį supantys žmonės turi susidarę tam tikrą požiūrį į ilgą krikščionybės istoriją; kartais geresnį nei paties krikščionio, to, kuris šiandien galbūt norėtų pradėti nuo nulio ir būti šiuolaikinis žmogus tarp šiuolaikinių žmonių. Dažnas krikščionis nesijaučia pagerbtas tradicijos: mirusieji, mūsų tikėjimo pirmtakai, buvo atsakingi už save ir savo veiksmus, mes – už savuosius. Tai yra tai, ką jie padarė savo atsakomybe, mūsų neliečia. Turbūt dažnas protestantas nesididžiuoja pirmaisiais penkiolika krikščioniškų amžių: Videant consules (konsulai nori pasiekti, kad Respublika nepatirtų nuostolių , – buvo sakoma senovės Romoje), taip yra sakoma ir apie viduramžių Bažnyčios vadovybės nusistatymą, apie to laikotarpio popiežių politiką. Katalikas negali atmesti šios istorijos, kadangi katalikiška tradicija, nors jos istorija ir būtų supainiota, jam to neleidžia. Tai ta pati Bažnyčia, kuriai jie priklausė ir įvykdė ar leido vykdyti kai kuriuos dalykus, kuriems šiandien niekaip nebūtų pritarta. Galima žvelgti į tai kaip žmonijos sąžinės evoliuciją, tačiau kiek nesusipratimų sukėlė tas profaniškumo ir sakralumo susipynimas! Katalikas yra šios tradicijos dalis ir, nori to ar nenori, turi prisiimti savo atsakomybės dalį.
Paprastesnis būdas būtų ne tik tuoj pat atlikti nuodėmių išpažintį, tačiau dėl tragiškai skausmingos meilės prisiimti daugiau skausmo pagal Reinholdo Schneiderio pavyzdį. Jei į kai kuriuos dalykus, kurie viduramžių popiežiams atrodė priimtini, gal net jų pačių valia įvykdyti, pažvelgtume paraidžiui pagal Evangeliją ir pamatuotume pagal šiandienos sąžinę, jie pasirodytų kaip nedovanotini, tiesiog – kaip labai sunki nuodėmė. Bet kuriuo atveju – kaip tai, kas tiesiogiai prieštarauja Jėzaus Kristaus dvasiai ir mokymui. Priverstinis krikštas, inkvizicijos teismai ir deginimai ant laužų, šv. Baltramiejaus naktis, svetimų žemynų užkariavimai su geležimi ir ugnimi ir, pasinaudojus šiomis žiauriomis aplinkybėmis, jiems nunešta kryžiaus ir meilės religija (vietinių nepageidauta), taip pat – dvasinių lyderių nusisukimas nuo pažangių gamtos mokslų idėjų, dariusių įtaką tremtims ir ekskomunikoms. Dvasiniai lyderiai norėjo būti pripažinti kaip politinė jėga; – tai be galo slogūs ir slegiantys dalykai. Nėra malonu gauti tokį palikimą, kai akis aiškiai bado baisios klaidos.
Tačiau jei jau turime išgerti šią karčią taurę, nusižeminti dėl kitų, bus teisingiau, jei negalėsime gintis ir nebus galima mėtyti akmenų ir toliau. Reikia pripažinti faktą, kad per Kristų paskelbta besąlygiška Dievo teisė žmonių atžvilgiu, kuri pranoksta besąlygišką Jahvės teisę jo tautos atžvilgiu, tam tikru būdu buvo perduota ir apaštalams, Bažnyčiai, ir kad jos valdymas, kai kuriais atvejais vykdomas nusidėjėlių ar trumparegių, kartais gali sukelti nepamatuojamą blogį, kuris tačiau vis tiek bus sustabdytas. Šiandienos krikščionio solidarumas su mirusiais tikėjimo broliais jam uždeda atgailą už praeities klaidas, kurias jis turėtų sugebėti panešti – ne nenoromis, tačiau kantriai ir slapčia, dargi su dėkingumu. Kas žino, kaip jis pats pasielgtų, jei atsidurtų IX ar XIV amžiuje?
Tuo tarpu, kol neša šią karčią naštą, jam gali suteikti paguodos pamąstymas, kad ne tik aišku tai, jog blogis lieka įspaustas atmintyje labiau nei gėris, tačiau ir kad pasaulis negali matyti ar mato tik labai netiesiogiai krikščionišką gėrį. Kas gali suskaičiuoti ir pasverti, kiek nematomų žygdarbių atlikta, kad būtų suvaldytas blogis? Kokius kalnus gali nuversti niekam neberūpinti atgaila ir artimo meilė? Kas neša dangun karštas slaptas maldas, ir ką jos gali? Kas, be Dievo, pažįsta šventųjų patirtis, kurie atsidūrę tarp dangaus ir pragaro, vietose, labiausiai paslėptose, neša ant savo pečių visus kertinius mūsų istorijos kampus, priima ir perkelia visų kalčių kalnus ir situacijose be išeities parodo taką? Tai, kas čia pasakyta, yra ištarta tik tarsi prabėgomis ir pašnibždomis, puse lūpų, siekiant priminti, kad Bažnyčios pasyvumas negali būti svarstomas, neatsižvelgiant į jos aktyvumą, ne visuomet aiškiai matomą.
Ištrauka iš Hans Urs von Balthasar knygos “Chi è il cristiano?”. Vertė Dalia Žemaitytė
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Bažnyčia turi būti tokia, kokią ją nori matyti Jėzus. Juk Viešpats yra mums pamokyti palikęs Šv. Raštą. Tad,- kodėl bažnyčiai neatsivertus Biblijos ir neperskaičius. Kaip skaitė Kalvinas, Niutonas ...
Fundamentalistei Ingridai: 'Kokia gi Bažnyčia patiktų masonams, laisvamaniams ir liberalams? Silpna ir tyli, kaip pelė po šluota. Bedantė, bedruskė, besvorė'. Mieloji, veluojate bent trimis simtais metu :) Dabartine realybe yra ta, kad baznycia butent tokia ir yra - bedante, nustumta i socialinio gyvenimo pakrasti, palikta laisvam zmoniu apsisprendimui. Ir aciu Dievui!
'Priverstinis krikštas, inkvizicijos teismai ir deginimai ant laužų, šv. Baltramiejaus naktis, svetimų žemynų užkariavimai su geležimi ir ugnimi ir, pasinaudojus šiomis žiauriomis aplinkybėmis, jiems nunešta kryžiaus ir meilės religija (vietinių nepageidauta), taip pat – dvasinių lyderių nusisukimas nuo pažangių gamtos mokslų idėjų, dariusių įtaką tremtims ir ekskomunikoms. Dvasiniai lyderiai norėjo būti pripažinti kaip politinė jėga; – tai be galo slogūs ir slegiantys dalykai'.
Pagaliau apie tai kalbama, pagarba autoriui. Ir visa tai yra neatskiriama krikscionybes dalis. Ir po siolei prie to prisideje popieziai ir kiti hierarchai yra laikomi sventais.
baznycia nikos gero neduoda , ji stabdo progresa, vykdo savo politika verbuoti naujus lengvatikius ir sunkia zmoniu pinigus, o poto neva vykdo labdaringa veikla, kam aplamai reikalingas toiks parazituojantis tarpininkas kaip baznycia
Iš už šio straipsnio, už tokio požiūrio kyšo masoniškos ausys. Būtent masonams nepatinka, kai Bažnyčia yra stipri, įtakinga. Nepatinka jiems misijos, kadangi pagonims nešama religija, kurios jie, girdi, nepageidauja. Nepatinka, kai Bažnyčia neva stabdo gamtos mokslų pažangą, kad ir šiandien, drausdama, pvz. eksperimentus su embrionais. O kai Bažnyčia daro tai, kas jiems nepatinka, tada galima išsigalvoti ir prikaišioti, kad neva ji nutolo nuo Evangelijos, nuo Kristaus dvasios... Kokia gi Bažnyčia patiktų masonams, laisvamaniams ir liberalams? Silpna ir tyli, kaip pelė po šluota. Bedantė, bedruskė, besvorė. Išlaikiusi tik kažkokį abstraktaus "gėrio" fasadą. O mes, katalikai, perskaitę panašų straipsnelį, kažkodėl galvojam: "teisingai, praeity buvo daug gėdingų dalykų, tad gėdykimės ir niekam nekriskim į akis, kad visi tie gėdingi dalykai nebūtų mums prikišti. Mes ne tokie, kaip tie mūsų tikėjimo pirmtakai". Tikrai ne tokie. O gaila, verčiau jau būtume tokie.
Prisiimti, apgailėti, ir nekartoti patiems to, kas anais amžiais blogai daryta. Bet kartojama. Čia gerai pasakyta :"Profaniškumo ir sakralumo susipynimas" - gal tai ir yra klaidos esmė. Ji yra kartojama. Dabar ji reiškiasi kaip beveik visiškas vergavimas pinigams. Bet ką pagarbinsime, jeigu tik davė pinigų, tarkim, bažnyčios remontui. Negerbsime jokios našlės su jos skatikais, nes kokia mums iš jų nauda. Aišku , kad ir "našlės" dėl to kaltos, nes jeigu jų būtų labai daug ir visos pagal savo išgales dosnios - nereikėtų pataikauti turtuoliams, kitu savo elgesiu ne visada priimtiniems.O dabar jie garbinami, ir taip pagarbinamas ne visada priimtinas jų elgesys , kitaip sakant - nuodėmė.





















Broliai kapucinai





















Sutikciau su sluoksnu del to, kad baznycia, jei jai is ties rupi tik tikejimo dalykai ir niekas daugiau, turetu atsiversti Biblija ir paziureti, kokie standartai yra jai keliami ten. Atkristu, manau, visi galios santykiai, pompastika ir kiti labai jau zemiski dalykeliai.