Monika prisipažįsta, kad saulėtekį ji kartais nutapo ir tada, kai rytas būna paskendęs rūkuose, net kai lynoja ar kai tamsūs debesys dar nuo vakardienos slenka, galima sakyti, virš pačių obelų viršūnių.

Daugybė paveikslų, kuriuose Monika tapė saulėtekį, susikaupė antrame pirkios gale, o kitus ji pakabino ant sienų. Tiesa, jie kabinami ne visam laikui, nes moteris, kažkokio vidinio jausmo pagauta, kartais atsineša paveikslų iš antro pirkios galo ir pakeičia jais ant sienų kabančius.

„Kasdien vis kitaip matai senus daiktus, o apie paveikslus tai nėra ko ir šnekėti.“

Niekas tokio paaiškinimo nesupranta. Kaimynai, kurie dažnokai aplanko Moniką, sako, jog tie patys paveikslai ant sienos tiesiog atsibosta. Bet tai jų nuomonė, o Monika apie paveikslus kalba kitaip. Ji kalba apie patį matymą, kuris dažniausiai priklauso ne nuo paveikslo apšvietimo, bet nuo savų minčių, troškimų, vakarykščių šešėlių.

Monika tapo ir medžius, laukų platumas, gyvulius plačiose ganyklose, žmones prie tų medžių ir gyvulių, tose laukų platumose, tačiau dažnai vėl grįžta prie pamėgto saulėtekio vaizdo.

„Štai šitą saulėtekį nutapiau rudens dieną, kai labai norėjosi galvoti, jog matysiu dar ne vieną pavasarį. Matysiu ne viena, o su visais kaimynais, senais ir dar augančiais medžiais, tuo pačiu vieškeliu, vedančiu į miestelį. Todėl ir medžių šakas nutapiau tokias drūtas, mažas šakeles apkabinėjau stambiais pumpurais, kad geriau matytųsi, jog medis rudenį pasiruošęs pavasariui. Kitas to daikto net nemato. Jam ruduo - tai visos gyvybės pabaiga. O taip nėra, nors tu vienaip ar kitaip sakytumei.“

„Šitas saulėtekis ne mano. Kaimynų anūkėlė buvo atbėgusi vidurdienį. Gražutė, mandagi tokia. „Labas rytas!“ - pasisveikino, nors diena buvo įpusėjusi. Pavaišinau blynais su uogiene, o paskui sėdome paveikslo tapyti. Tada ir tapiau jos saulėtekį vidurdieny, nes jos visos dienos ir naktys - labai ilgas saulėtekis. Todėl laukai čia labai platūs ir stipriai atsikeliančios saulės apšviesti, todėl čia žolės, kurios arti, aukštos, o vyturys arti žemės. Todėl čia takas į tuos laukus toks ilgas, nes nežinia, kur jis pasibaigia.“

„Vieną rytą prisiminiau jaunystės darželį tėvų pirkios palangėse. Kur tik ėjau, vis apie jį galvojau, regėjau motinos rankas, tėvo senus išklypusius batus, girdėjau jo garsų kosulį. Prisiminiau, kiek prisisvajodavau tame darželyje. Todėl darželio gėlių žiedai tokie dideli, todėl jie glaudžiasi vienas prie kito, nes nebuvo tuščios vietos tarp jaunystės minčių ir svajonių. Ir visada, kai patekėdavo saulė, ji pirmiausia įpuldavo į darželį.“

„Čia žiemos saulėtekis. Įsižiūrėjau, kad žiemą saulė kitaip žiūri į apsnigtą žemę. Kiekvienam žmogui būna kitokia saulė ir kitoks žiemos laukas. Kai žiūri į saulę prieš platų lauką, matai, kaip ji pas tave ateina lauku, nes nutiesia per lauką iki tavęs spindinčio sniego taką, tikrą spindinčių žiburėlių upę, o šalia nieko ryškaus nelieka. Nusisuk nuo saulės ir pamatysi, kad nėra ne tik saulės, bet ir tako iki tavęs, matysi tik vienodai apšviestus medžius ir savo šešėlį. Žiemą reikia mokėti matyti saulėtekį.“

„Kada nors pabandysiu nutapyti paskutinį saulėtekį. Jau laikas. Tik negalvokit, kad jis bus liūdnas. Manau, tas saulėtekis turi būti be debesų. Saulė turi būti arti, švelni ir miela, kad norėtumei eiti artyn.“

Monikai nepasisekė ištekėti ir sulaukti vaikų. Bet ji niekada dėl to nesiskundžia, nes gyvenimas pilnas šviesių minčių ir saulės šviesos.

Vieni kaimynai vienaip supranta Monikos paveikslus, o kiti kitaip. Vieni sako, jog jos tokios akys, kad savaip pasaulį matytų. Kiti nuolaidžiai šypsosi, retkarčiais pasuka smilių prie smilkinio.

Monika tai žino.

„Ne vienam patiktų, kad aš pasiklausčiau, kaip nutapyti saulėtekį ir žemę. Tačiau tai jau būtų ne mano saulė, būtų svetimos spalvos, svetimi medžiai ir laukai. Tai kam tada tokį paveikslą kabinti ant sienos?“