Tai di­dis ir ke­rin­tis slė­pi­nys, svar­biau­sias at­skai­tos taš­kas gy­vie­siems. Be mir­ties nė­ra gy­ve­ni­mo, be mir­ties ne­ga­li­ma įpras­min­ti gy­ve­ni­mo ir mus su­pan­čių da­ly­kų. Mir­tis mums pri­me­na, kad gy­ve­ni­mas bet ko­kiu at­ve­ju yra pa­bai­gą tu­rin­tis reiš­ki­nys. Apie sa­vo mir­tį rei­kia pri­si­min­ti nuo­la­tos, kas­dien.

Ži­no­ma, šie ma­no žo­džiai jums bus ne­ma­lo­nūs. Tie­są pa­sa­kius, apie sa­vo mir­tį mąs­to tik ne­dau­ge­lis. Ir blo­gai da­ro. Ir bi­jo. Di­džio­ji žmo­ni­jos da­lis jau­čia bai­mę. Ji yra juos ap­val­džiu­si. O bai­mė ne­lei­džia gy­ven­ti.

Ir vis dėl­to pa­gal­vo­ki­te, kad bai­mė ne­eg­zis­tuo­ja. Kad tai tik žo­dis. Tik są­vo­ka. Tik iliu­zi­ja. Pa­pras­tai yra bi­jo­ma kaž­ko, kas tu­ri įvyk­ti. Tai bai­mė bi­jo­ti.

Tai­gi, kaip sa­kiau, bai­mė yra tik są­vo­ka, eg­zis­tuo­jan­ti to­dėl, kad žmo­gus su­kū­rė at­ei­tį, lai­ką, t. y. ki­tas są­vo­kas.

Ta­čiau gy­ve­nant bai­mė pra­dings­ta au­to­ma­tiš­kai. Aš ne­kal­bu apie „gy­ve­ni­mą da­bar­ti­mi“, kaip sa­ko dau­ge­lis. Aiš­kiai sa­kau tik, kad yra gy­ve­na­ma, ir vis­kas, ir taš­kas.

Ta­čiau grįž­ki­me prie mir­ties, ku­ri yra tik­ro­vė. Mes bi­jo­me mir­ties, nes ma­tė­me ją ne­tie­sio­giai ar­ba apie ją mums kas nors kal­bė­jo, ta­čiau pa­tys jos nie­ka­da ne­pa­ty­rė­me. Ką gi mes iš es­mės ži­no­me apie mir­tį? Nie­ko ir vis­ką. Ir vis dėl­to vi­si jos bi­jo! Kad gy­ven­tu­me, kad bū­tu­me pa­tys sa­vi­mi, bū­ti­na, kad vi­sa mū­sų eg­zis­ten­ci­ja suk­tų­si bū­tent apie ją.

Ži­no­ma, aš bi­jau mir­ties kaip ir be­veik vi­si žmo­nės. Ta­čiau yra įvai­rių bū­dų sto­ti su ja aki­sta­ton. Be­veik vi­sa žmo­ni­ja bi­jo mir­ties ir apie ją ne­kal­ba. Ši var­to­to­jiš­ka vi­suo­me­nė grei­tai su­var­tos net­gi ir mir­tį. Var­gu ar šiais lai­kais mi­ru­sio­jo kū­nas lai­ko­mas pa­šar­vo­tas ke­le­tą die­nų, – at­virkš­čiai, jį tuo­jau pat pa­lai­do­ja, pa­sle­pia  nuo ki­tų akių.

Mir­tis bu­vo iš­gui­ta iš žmo­nių są­mo­nės. Kaip tik tai yra tik­ro­ji šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus tra­ge­di­ja. Jis ne­be­gal­vo­ja apie mir­tį, jau­čia­si am­ži­nas, ne­su­nai­ki­na­mas. Kai mirš­ta koks kai­my­nas ar gi­mi­nai­tis, žmo­nės iš­si­gąs­ta ir iš kar­to sten­gia­si pa­mirš­ti, ma­ny­da­mi, kad tai ne­pa­lie­tė jų ir jie dar kar­tą iš­ven­gė mir­ties. O mir­tis vis dėl­to at­ei­na pas kiek­vie­ną. Nie­ko ne­ap­lenk­da­ma. Kaip tik ši di­di, tik­ro­ji ir vie­nin­te­lė tik­ro­vė su­ly­gi­na vi­sus.

Na ir ką gi? Gy­ve­na­me. Gy­ve­ni­mas eg­zis­tuo­ja to­dėl, kad eg­zis­tuo­ja mir­tis!

Ga­li­ma bergž­džiai bi­jo­ti mir­ties, vė­jais pa­leis­ti gy­ve­ni­mą sten­gian­tis pri­si­tai­ky­ti prie ki­tų, kau­piant daik­tus ar­ba vis ati­dė­lio­jant tai, ką no­rė­tu­me pa­da­ry­ti. Tik tie, ku­rie gy­ve­na pa­vir­šu­ti­niš­kai, ga­li sau leis­ti va­lan­dų va­lan­das abe­jo­ti, bū­ti ne­tik­ri, apa­tiš­ki, nuo­bo­džiau­ti ar bū­ti ne­pa­ten­kin­ti. Tik to­kie žmo­nės ga­li sau leis­ti ne­bū­ti as­me­ny­bė­mis, gy­ven­ti ne sa­vo gy­ve­ni­mą.

Ta­čiau tie, ku­rie ži­no tu­rė­sią mir­ti ir kas­dien mąs­to apie sa­vo mir­tį, sten­gia­si gy­ven­ti in­ten­sy­viai, ypač pa­tys sa­vy­je. Jie sa­vą­jį „aš“, sa­vo gy­ve­ni­mą su­ima į ran­kas. Jie tam­pa vîe­na su sa­vi­mi pa­čiais, tad ir kiek­vie­nas jų da­ro­mas da­ly­kas įgau­na jė­gos, ab­so­liu­taus in­ten­sy­vu­mo. To­kie žmo­nės iš tie­sų yra gy­vi.

Vi­sa tai ne­tu­ri nie­ko ben­dra su va­di­na­muo­ju in­te­lek­tu. Ma­no stu­di­jo­je daž­nai lan­ko­si iš­si­la­vi­nę žmo­nės, bai­gę aukš­tą­jį moks­lą, su di­plo­mais, ta­čiau čia mes kal­ba­me apie bu­vi­mą pa­čiais sa­vi­mi.

Ke­lias į sa­vą­jį „aš“ ve­da per jo pri­pa­ži­ni­mą, pri­ėmi­mą ir mei­lę jam. In­te­lek­tas, meist­riš­ku­mas, va­lia, o dar ma­žiau ge­bė­ji­mas už­dirb­ti pi­ni­gus ar­ba val­džia ne­ga­li „at­ves­ti“ į gy­ve­ni­mą.

Būti laisviems

Dau­ge­liui gy­ve­ni­me svar­biau­sia sau­gu­mas, to­dėl nu­si­gręž­da­mi nuo nau­jų pa­tir­čių jie iki mi­ni­mu­mo su­ma­ži­na ri­zi­ką. O no­rint gy­ven­ti iš tik­rų­jų, rei­kia aiš­kius da­ly­kus iš­keis­ti į ne­aiš­kius, tik­ru­mą į ne­tik­ru­mą. Pa­pras­tai žmo­gus nau­jų da­ly­kų bi­jo ta­da, kai jau­čia­si ne­tvir­tas, kai jau­čia, kad jo ga­li­my­bės nė­ra di­de­lės.

Gy­ve­ni­mas yra įdo­mus, kai žmo­gus jį gy­ve­na drą­siai, leis­da­ma­sis į nau­jas, ne­pa­žįs­ta­mas sfe­ras, o kai pa­si­so­ti­na, tu­ri ieš­ko­ti, kuo tai pa­keis­ti. At­si­kra­ty­ki­te sa­vo bai­mių, cha­rak­te­rio su­stin­gi­mo ir rin­ki­tės lanks­tu­mą!

Kai žmo­gus vi­du­je jau­čia­si tvir­tas, jis ima­si bet ko­kio iš­ori­nio da­ly­ko. Bū­ki­te smal­sūs ir spon­ta­niš­ki. Ne­kur­ki­te sau pro­gra­mų, nes taip gy­ve­ni­mą pa­da­ry­si­te ste­ri­lų. Gy­ven­si­te tik da­li­mi tik­ro­vės, bū­tent ta, ku­ri su­tel­pa į jū­sų su­si­kur­tos pro­gra­mos rė­mus. Ver­čiau leis­ki­tės ne­ša­mi įvy­kių tėk­mės. Jei­gu esa­te pa­tys sa­vi­mi, jie ne tik kad ne­ga­lės jū­sų įsuk­ti, bet jūs net­gi ga­lė­si­te juos pra­tur­tin­ti ir pa­da­ry­ti sa­vus. Tas pat už­prog­ra­muo­ja ir sėk­mę gy­ve­ni­me, o ma­ny­mas, kad pa­siek­ta sėk­mė ga­li jums su­teik­ti sau­gu­mą ir lais­vę, bus pra­žū­tin­gas.

Aš gy­džiau dau­ge­lį pa­si­se­ki­mą tu­rin­čių žmo­nių ir tu­riu pa­sa­ky­ti, kad pa­ma­čiau, jog jie už­da­ry­ti tar­si į nar­vą, tar­si stip­riai pri­tvir­tin­ti prie spy­ruok­lės, ku­ri ne­lei­džia jiems su­sto­ti, ver­čia vis dirb­ti, kad iš­lai­ky­tų tą pa­siek­tą sėk­mę. To­kie žmo­nės nie­ka­da ne­bus lais­vi. Jie nie­ka­da ne­su­stos ir ne­bus gy­ve­nę gy­ve­ni­mo, to tik­ro­jo gy­ve­ni­mo, jie nie­ka­da jo ne­pa­žins.

Rei­kia pri­dur­ti, kad pa­pras­tai pa­si­kei­ti­mų ne­sie­kian­tys žmo­nės yra dva­siš­kai ne­su­au­gę, jie ne­su­ge­ba ei­ti vi­di­nės re­a­li­za­ci­jos ke­liu. Lai­min­gas, vi­du­je sa­ve re­a­li­za­vęs žmo­gus sėk­mei lie­ka abe­jin­gas.

Jei­gu žmo­gaus vi­di­nis pa­sau­lis yra tur­tin­gas, jei­gu žmo­gus ge­rai pri­si­tai­ko prie sa­vo­jo „aš“ ir tik­ro­vės, tai jis iš iš­ori­nių da­ly­kų tu­ri ener­gi­jos tik mei­lei. Ne­pa­mirš­ki­me, kad, no­rint pa­siek­ti sėk­mę ar už­val­dy­ti že­miš­kus da­ly­kus, pa­pras­tai rei­kia kon­ku­ruo­ti, bū­ti ag­re­sy­viam, do­mi­nuo­ti, leis­tis į kom­pro­mi­sus – o tai vis iš ke­lio į sa­vo pa­ties re­a­li­za­ci­ją vedantys da­ly­kai.

Iš Va­le­rio Al­bi­set­ti. Kad bū­tu­me lai­min­gi. Psi­cho­te­ra­pi­ja vi­siems (Katalikų pasaulio leidiniai, 2009)

Iš ita­lų kal­bos ver­tė Ra­sa Va­buo­lai­tė