„Logiškai mąstant, tie protingi vyrai geriau už mane žino, ką daryti. Jie tikrai žino tokių dalykų, apie kuriuos nežinau aš. Man atrodo, mūsų įsitikinimai ir tikslai panašūs. O imtis to, ką dabar daro jie, aš net nesiryžčiau. Tačiau aš niekada nenustosiu abejojęs: galbūt jeigu jie būtų išnaudoję stiprų (...) rinkimų energijos užtaisą ir veikę taip, kaip veikiama nepaprastomis aplinkybėmis - juk kaip tik tokios ir buvo, - būtų pasiekę didesnių pergalių, o pirmasis vyriausybės šimtadienis būtų galėjęs tapti istorinis. Impulsas būtų suveikęs - visuomenė būtų parėmusi tai, ką reiškia: „Dabar mes pradėsime kai ką visiškai naujo.“ (...) Tačiau mes to niekada nesužinosim (ar buvo galima pradėti kažką naujo - R. S.). Todėl, kad proga praleista, o mes teturime galimybę Pirmojo pasaulinio karo laikų pavyzdžiu rinktis nuobodų ir nejudrų „apkasų karą“, kuriame neįmanoma nieko pakeisti iš esmės, nors kariaujančios pusės netenka vis daugiau kraujo ir vis labiau merdi.“

Ši ištrauka iš po JAV televizijos žvaigždės Billo Maherio plunksnos. Profesionalus vertėjas įžymaus ABC kanalo komiko ir populiarios laidos „Politiškai klaidinga“ (angl. Politically Incorrect) vedėjo tekstą iš jo interneto dienoraščio būtų išvertęs sklandžiau. Žinoma, jis čia ne apie Andrių Kubilių, o apie JAV prezidentą Baracką Obamą. Kažkodėl paskutinėje kertėje palikęs savo sąmojus ir politinį sarkazmą taip jis dėsto apie nusivylimą. „Obamamanas“ apie nusivylimą Obama.

O citatą išsirašiau dėl to, kad man pasirodė, jog labai panašiai jaučiasi diduma prieš metus už Lietuvos dešiniuosius balsavusių šalies rinkėjų. Manijų Lietuvoje, ko gero, prieš metus buvo mažiau ne tik dėl to, kad premjero postą rinkėjų valia gavęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis turi nepalyginamai mažiau žavesio. Tačiau po dešimtmečio be uodegos, kada Lietuvos valdžios olimpe karaliavo kairieji, Marijos žemėje buvo nemažai tų, kurie tikėjosi tikrų permainų šioje šalyje. Piktai bambėję žiniasklaidos atstovams, kam po pirmo rinkimų turo įkyriai tardo A.Kubilių, ką reiškia daugelyje laikraščių, TV kanaluose ir radijo laidose jo kartojamas „permainų planas“.

„Galime drąsiai imtis atsakomybės už permainų planą, kurį esame parengę“, - sakė premjeras, 2008-ųjų pabaigoje suformavęs savo komandą. Praėjus vieniems metams kyla visiškai teisėtas klausimas: o apie ką vis dėlto buvo kalbėta? Kokių negrįžtamų sisteminių pokyčių, kurių neįstengtų įveikti įvairūs politiniai populistai, siekė ir pasiekė ši valdžia? Ko gero, dar jokių. Vienintelė pradėta radikali reforma - aukštojo mokslo, kaip parodė interpeliacijos ministrui Gintarui Steponavičiui Seime pavyzdys, praslydo tik per plauką, o prieš ją pasisakė net kai kurie valdančiųjų frakcijų nariai. Jei labai panorės, populistai sugebės nužudyti ir šį projektą po pusmečio, gal po dviejų. Pertvarka sveikatos apsaugos srityje beviltiškai įstrigusi, apie „Sodros“ reformą daug kalbama, bet iki šiol niekas nematė net jos kontūrų.

Aš nežinau, ar politikoje iš tikrųjų galioja taisyklė: ko nepradedi pirmą šimtą dienų (na, tegul per pirmus metus), per likusią kadenciją nepadarysi. Tačiau naujausioje Rytų Europos istorijoje negirdėjau pavyzdžių, kad rinkėjams žadėtą „permainų planą“ politikai imtų kurti jau būdami valdžioje ir vėliau sėkmingai įgyvendintų. Banaliausia priežastis: todėl, kad net radikaliausią požiūrį į permainas labai greitai nuobliuoja sistema, kurioje niekas nieko nenori keisti. O pabuvus valdžioje be tvirtų įsitikinimų toji sistema tuojau ima atrodyti jauki, logiška beigi suprantama. Kaip Seimo narių automobilių išperkamoji nuoma iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų.

Todėl kada šiandien raiškiausios krikdemų burnos kalba apie tai, kokių pergalių pasiekta saugant valstybės finansų sistemą, kyla dvejonių. Viena vertus, per metus dar nieko neišgelbėta. Svarbiau, kad tokius pačius nuopelnus, ko gero, galėtų prisiimti bet kurios spalvos politinė jėga, jei tik šiais laikais būtų buvusi valdžioje. Net Gediminas Kirkilas su savo 2008-aisiais iš džiaugsmo dėl trečdaliu padidėjusių viešųjų išlaidų Finansų ministerijoje krykštavusiu Rimantu Šadžiumi. Anksčiau arba vėliau. Vadovaujant Tarptautiniam valiutos fondui arba savarankiškai. Ir visai nesvarbu, apie ką jie tauškia šiandien būdami politinėje opozicijoje. Tas jų tauškesys rėžia ausį net Vyriausybės vadovo balne penkmetį jojusiam socialdemokratų garbės pirmininkui. Ir aš nesu visiškai tikras, kokius planus šiandien siūlytų krikdemai būdami politinėje opozicijoje, „jeigu tik pakviptų ūkio augimu ir galimybe pasišvaistyti viešaisiais pinigais“.

Autorius yra  žurnalo "Verslo klasė" bendradarbis