Apie profesorės Marijos Natkevičaitės-Ivanauskienės prisiminimų knygą „Tiesa skins kelią sau“

Kodėl ši knyga yra skaudi?

Jau praėjo beveik metai, kai pasirodė ši profesorės knyga, ir vėl sugrįžti prie šių skaudžių prisiminimų paskatino netikėtai išgirstas atsiliepimas, kad knyga yra labai sunki, ypač dabar, kai tos tikros ir netikros depresijos ir taip užtenka.

O kodėl šie prisiminimai yra skaudūs?

Ar galėjo ši knyga būti kitokia?

Vos ne kiekviename puslapyje – Marijos Natkevičaitės-Ivanauskienės tėvo paveikslas. Prieškario inteligentą, mokytoją ir švietėją Pijų Natkevičių sovietinė valdžia ištrėmė į Sibirą, ir jis ten žuvo. Dukra (šios knygos autorė) visą gyvenimą kaltino save, kad nesugebėjo tėvo išgelbėti. Ir kentėjo profesorė dėl to visą sovietinį laikotarpį, ir jai, ir Tadui Ivanauskui ne vieną kartą buvo iškilęs realus pavojus. Štai iš čia ir kyla knygos pavadinimas, iš čia tas liūdnas visų prisiminimų refrenas – tėvas iškyla kaip tiesos ir gėrio simbolis... O pagalvokime, kiek laiko reikėjo tą simbolį ir tą viltį slėpti. Net ir tada, kai profesorės mokslo darbai buvo pripažinti, jos praeitis, jos ryšiai su prieškario Lietuvos inteligentija buvo uždrausta tema. Ir kai dabar, Atgimimo metais, rašytuose prisiminimuose ta skriauda ir ta kančia iškyla kaip svarbiausias akcentas, šią knygą mes galime vertinti ir kaip beletristikos kūrinį. Daug turime šiandien sunkių ir skaudžių atsiminimų, ir visi jie yra labai svarbūs. Poetas Robertas Keturakis yra rašęs, kad Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai prilygsta geriausiems istoriniams romanams.

Bet svarbu ir tai, kad tą tiesą, kurios visą gyvenimą siekė profesorė, šiandien galime pamatyti visai netikėtai, žvelgdami, pavyzdžiui, į Vilniaus universiteto Botanikos katedroje saugomus herbarus. Ir kaip aišku pasidaro, kad gyvenimo tiesa ir mokslo tiesa yra visai greta. Profesorės mokinė ir darbų tęsėja Jūratė Tupčiauskaitė ir šiandien gali parodyti herbaro lapą su sūduvine smilga, kurią Žuvinto pelkėje surado studentė Vida Andriulionytė 1961 metais. Šios studentės pavardę užrašė tada profesorė, vadovavusi studentų praktikai. Tokia yra tvarka moksle, ir Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė vėliau ne kartą yra sakiusi, kad būtent tokios tvarkos ją išmokė profesorius Konstantinas Regelis. Ir keista dabar, kad ta elementarios tvarkos abėcėlė pamiršta leidžiant naujausią „Lietuvos raudonąją knygą“. Tai tikrai yra žingsnis atgal, kai siekiant kažkokios abstrakčios unifikacijos (o gal sekant ES direktyvomis?) šioje knygoje visiškai nepaminėti kai kurių rūšių atradimo pirmieji šaltiniai. Galima būtų suskaičiuoti dešimtis retųjų rūšių, apie kurias Raudonojoje knygoje, išleistoje prieš 17 metų, surasime išsamesnės informacijos nei naujausioje „Lietuvos raudonojoje knygoje“. Tada, 1992 metais, autoriai tvarkingai išvardijo pirmuosius ir vėlesnius retųjų rūšių atradėjus. Dabar šito nebėra. Tai kodėl visą tą laiką gamtininkai (be mokslinių vardų ir be titulų) stropiai rašė informacijas į „Raudonuosius lapus“, rašė nesitikėdami jokio honoraro, o dabar „Lietuvos raudonosios knygos“ autoriai honorarą gavo, o visus tuos pirminius šaltinius, aiškiai matomus „Raudonuose lapuose“, keistai nutylėjo. (Autoriai gal ir nekalti, jei tokia buvo knygos rengimo koncepcija, bet juk tą koncepciją kuria irgi žmonės.)

Ešerinės pieva prie Nevėžio: mokslo ir praktikos batalijos

Tai buvo 1933 metais, birželio mėnesį. Fenobaltijos Augalų geografų sąjungos suvažiavimas vyksta Kaune. Posėdžių salėje kartu su suomių, vokiečių, latvių ir estų delegacijomis sėdi S. Kolupaila, S. Rauktys, K. Brundza, Z. Žemaitis, P. Snarskis, A. Šopauskienė, A. Minkevičius, S. Jankauskas, L. Valionis, E. Volteris, K. Grybauskas, J. Dagys ir M. Natkevičaitė. „Kosmos“ žurnalas labai greitai, jau liepos mėnesį, išspausdina išsamų reportažą ir puikias nuotraukas. Visi suvažiavimo dalyviai prie Jiesios apžiūrėjo gebenę lipikę, Panemunės miške matė šiaurinę linėją, Pažaislyje – šilagėlių. Visus svečius sužavėjo Punios šilas, Kuršių nerija, Palanga, ir, žinoma, Ešerinės pieva, prie Nevėžio, kur pieviniai šalavijai iškyla kaip labai estetiški dominantai, o šalia siūbuoja ažūriniai laukiniai smidrai. Lietuvos vardas, kaip prisiminė vėliau Marija Natkevičaitė, tada, 1933 metais, buvo minimas visoje Europoje, ir ne tiktai botanikos literatūroje. Ypač pagarbiai apie Lietuvą rašė Suomijos mokslininkai... Šitokių atradimų ir šitokių susitikimų prieškario Lietuvoje, ir ypač Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, kur tada dirbo Marija Natkevičaitė, buvo ne vienas. Ar galėjo visa tai užmiršti profesorė, rašydama knygas ir skaitydama paskaitas studentams jau sovietiniais metais? Daug ką reikėjo tada „užmiršti“, buvo pavardžių, kurių negalima buvo net paminėti. Ir vis dėlto su kokiu žavesiu būtent tais metais kalbėjo profesorė apie šveicarų mokslininką Konstantiną Regelį, dirbusį Lietuvoje, labai greitai išmokusį kalbėti lietuviškai...

O į Ešerinės pievą keliavo profesorė kartu su universiteto studentais, ir vieną vasarą surado ten raudonžiedę pievinio šalavijo formą. Išskleidė šis retas augalas ne įprastus mėlynus žiedus, o raudonus. Sušvito Ešerinės pieva lyg gražiausias gėlių darželis. Penktajame „Lietuvos TSR floros“ tome apie tai parašyta, žinoma, tikslia mokslo kalba: surasta pievinio šalavijo forma rubicunda... Bet tiktai knygoje ši forma ir teišliko. Būtent tada čia ir prasidėjo šis „pergalingas“ ideologizuoto žemės ūkio puolimas, ta brutali ūkinė invazija, sunaikinusi unikaliausią, reliktinę pievos bendriją. Mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto eksperimentinis ūkis aptvėrė čia veršių diendaržį. Kai azoto perteklius iškėlė čia nitrofilinių piktžolių ir kilo aiški grėsmė ir taip jau skurstantiems šalavijams, šio ūkio agronomai pasiuntė į šias pievas mechanizatorius su purkštuvais. Nuo herbicidų prapuolė visos jautriausios rūšys... Štai situacija, kai doras tiesos siekiantis mokslininkas negali tylėti, bet tuo pačiu metu supranta, koks tylus jo balsas! Todėl mokslininkams tada labai padėjo žurnalistai, kilo nemenkas triukšmas, agronomai buvo priversti pasiteisinti. Bet pievinių šalavijų bendrija prapuolė... Visa tai dabar svarbu prisiminti – tiesos kelias niekada nebūna lengvas. Bet viso šito nėra profesorės prisiminimų knygoje. Kodėl? Nieko nėra ir apie Merkinės botaninį draustinį, kur profesorė kartu su studentais dirbo keletą vasarų ir kur taip pat buvo iškilęs pavojus retosioms stepinėms rūšims. Tik šį kartą „pasistengė“ ne žemdirbiai, o miškininkai. Dar didesnis triukšmas čia kilo po to, kai pačioje gražiausioje, pačioje jautriausioje Merkinės botanikos draustinio vietoje buldozeriai pradėjo rausti duobę garsaus tenoro namo pamatams. A. a. Vytautas Petkevičius pasiblaškė čia kaip sunkioji artilerija, rašė apie tai visi, kam ši vieta iš tiesų buvo brangi, kas suprato, kad patys gražiausi Lietuvos kraštovaizdžiai turi priklausyti visiems, o ne vienam dainininkui. „Teatralų“ duobė buvo užlyginta... durpėmis. Sukilo nitrofiliniai augalai, visai nebūdingi draustinio smiltpievei. Ir šito nėra profesorės knygoje, nors tada mes puikiai matėme, kaip svyra dorų mokslininkų rankos, išgirdus tokias naujienas. Kodėl Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė, jau Atgimimo metais rašydama prisiminimus, nebenorėjo sustoti prie šių tikrai skaudžių mokslo ir praktikos batalijų? Gal tiesiog pritrūko jėgų ir laiko viską dar kartą prisiminti. Ir dar kartą jaudintis dėl to nemokšiškumo. Bet mes šito užmiršti negalim, matydami, pavyzdžiui, kaip aptveriama Platelių ežero pakrantė.

Reliktiniai lieknaplukiniai pušynėliai

Istorijos apie lieknaplukinius Krikštonių pušynėlius taip pat nėra profesorės knygoje. Šitokio miško tipo – lieknaplukinio pušyno – nerasime ir miškininkystės vadovėliuose. Kodėl? Rodos, reikėjo apie tai kalbėti prieš ketverius metus, kai buvo minimas Marijos Natkevičaitės-Ivanauskienės gimimo šimtmetis, kai Vilniaus universitete vyko mokslinė konferencija. Reikėjo aiškintis, kodėl niekas nepratęsia tų profesorės darbų, kurie galbūt sudomintų Europos botanikus. Taip, kaip tada 1933-aisiais metais, Ešerinės pievoje, prie Nevėžio.

Laikas eina, kai kas užsimiršta, bet kai kurios mūsų gyvenimo realijos skaudžiai lydi mus, verčia kaskart sugrįžti į praeitį. Ir tie keli puslapiai, kuriuos užrašiau tada, sugrįžęs iš konferencijos Vilniaus universitete, taip pat yra skaudi istorija. Štai tos mintys, kurių dabar negaliu užmiršti, žvelgdamas į profesorės prisiminimų knygą:

2006 metai, spalio 6 d. Turbūt jau bobų vasara. Šiąnakt šaukė pelėda – kuvyk, ku-vyk, kuvyk, o rytą cilpsi pilkoji pečialinda. Aišku, kad čia yra atsisveikinimo giesmė. Atlėks dar ir varnėnų pašvilpauti... Stoviu kieme, tarsi varnėnų laukiu, bet žinau, kad viskas man šiandien primins vakar atskleistą paslaptį, tikrą atradimą. Štai šitaip, matyt, ir tęsiasi tas atradimas – rodos, negaliu dabar imtis jokio darbo, vis tiek galvosiu apie vakarykštę kelionę ir apie tą nepaprastą atradimą. Dabar jau tikrai žinosiu, kad būna paprastas atradimas, kai pamatei iki šio neregėtą žiedą ir sušukai „Eureka“, ir būna nepaprastas suvokimas – jis tęsiasi ilgai ilgai, ir jo svoris didėja, jo svarba darosi vis aiškesnė. Iki to nepaprasto atradimo iš tikrųjų reikia ilgai eiti, tikslingai eiti, nors to tikslingumo tarsi ir nejauti. Ir dar įdomu, kad tas atradimas jau seniai yra žinomas, bet tau jis nepaprastai svarbus pasidaro tik tada, kai netikėtai pats jį palieti, pajunti visais savo pojūčiais... O taip ir buvo vakar, saulei jau nusileidus, tada ir pajutau nepaprastą reliktinio lieknaplukinio pušynėlio šilumą. Grįžau iš Vilniaus į Merkinę autobusu, atsirakinau dviratį ir skubėjau Liškiavon, baimindamasis, kad visai sutems ir mane užpuls pikti Radysčiaus kaimo šunys, kaip jau ne kartą yra buvę. Tiek tos baimės, bet nesinori nereikalingo triukšmo. Saulė nusileido, vakaro dangus išsigiedrijo, oras staiga atšalo. Skubėjau, mane kažkas, rodos, vijo, skubino. Greitai pakilau į kalvą, palikęs Kibyšių sengirę, palydėjau žvilgsniu toli toli tamsuojančias Rūsingės dvaro egles, pralėkiau pro Kulono kalną, ir jutau, kaip vis šaltėjantis vėjas stingdo mano veidą ir ausis, o nugara jau drėksta nuo prakaito. Ir kai kairėje pusėje pamačiau Navikų ežerėlį, o dešinėje sužaliavo reliktiniai Kudrėnų pušynėliai, staiga sustojau ir pajutau tą keistą šilumą. Vėjas prapuolė, o nuo tų pušimis apaugusių kalvelių dvelkė prabėgusios saulėtos dienos šiluma. Ir vakaro ramybė pasirodė tikrai nepaprasta, nekasdieniška, beveik mistinė. Palikau dviratį, pamažu, tarsi bijodamas ką išbaidyti prisiartinau prie tų senolių pušų ir supratau: štai kada visi skeptikai turėtų patikėti, kad iš tikrųjų yra Lietuvoje toks miško tipas – lieknaplukinis pušynas! Gal ne pušynas, o pušynėlis, ir žaliuoja jis būtinai ant kalvos viršūnės, taigi tarsi žemdirbio paliktas, nes čia nepatogu pakilti su plūgu. Todėl jis ir reliktinis, kad paliktas. O lieknaplukinis todėl, kad auga lieknosios plukės. Prieš daugelį metų tokį miškelį Krikštonių apylinkėse atrado profesorė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė, rašė apie tai ir kalbėjo, bet šiandien šito jau niekas tarsi nebeprisimena, arba nenori prisiminti. Nors žaliuoja tokie maži miškeliai ir Krikštonių, ir Seirijų, ir Ricielių, ir Kudrėnų apylinkėse. Niekas tų tyrinėjimų nepratęsė, ir, žinoma, nepasirūpino, kad toks miško tipas iš tiesų surastų vietą miškininkystės vadovėliuose. Svarbiausias tų miškelių ženklas yra lieknoji plukė, pražystanti pavasariui jau gerai įsigalėjus. Bet juk ir priešpavasaris čia prasideda pirmiausia – aplinkui dar daug sniego, o šalia senų pušų jau ruduoja pernykštė žolė. Visos tos kalvelės, kur auga lieknosios plukės, yra kalkingos, ir būtent dėl to žiema iš čia greičiausiai pasitraukia. Kai peržydi lieknosios plukės, čia suraudonuoja pirmosios žemuogės... Ir kaip įdomu, kad ir dabar, bobų vasaros vakarą, tie miškeliai išlaiko ypatingą šilumą. Temperatūrų skirtumas toks ryškus, kad nereikia termometro, prisiartini prie tokio pušynėlio ir jauti šilumą... Galvojau taip vakar, jau visiškai temstant, o būtent tokiu metu ir turėjo prasidėti prisiminimų apie profesorę Mariją Natkevičaitę-Ivanauskienę vakaras Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje. Konferencija, skirta profesorei, baigėsi po pietų, ir aš išvažiavau, o tas keistas, rodos, atsitiktinis sustojimas prie Kudrėnų pušynėlių man buvo pats tikriausias konferencijos tęsinys. Štai kur ir turėjo įvykti tas prisiminimų vakaras, ne prie vaišių stalo. Profesorė ne kartą yra sakiusi, kad lieknoji plukė, pražystanti pietiniame reliktinio pušynėlio šlaite, yra jos mėgstamiausia gėlė.

Profesorė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė gimė 1905-aisiais, taigi lygiai prieš šimtą metų. Rodos, visą laiką domėjausi jos darbais, kartu su studentais klausiausi jos paskaitų universitete, važiavau į Krikštonis ir prie Virintos ežero, kur buvo studentų praktikos, paskui apie tai rašiau „Dienovidyje“. Ir štai dabar, šį aiškų bobų vasaros rytą, kai taip skambiai gieda pilkoji pečialinda, prisiminusi pavasarį, ateina dar vienas svarbus suvokimas: reikėjo rašyti ne tiktai apie Profesorės atrastą lieknaplukinį pušyną, bet ir apie visą nepaprastai turtingą jos gyvenimą. Juk tą reliktinį lieknaplukinį pušynėlį dar galima reabilituoti – įrodyti, kad jis turi lygiai tokią pat teisę egzistuoti, kaip ir kerpinis ar mėlyninis pušynas, o apie Profesorės gyvenimą jau nebeparašysi, nes nebėra to gyvenimo liudininkų.”

Praėjo ketveri metai, o tas nepadarytų darbų ir skolų jausmas išlieka. Ir labiausiai dabar, rudenį.