Vilniuje spalio mėnesį vyko festivalis „Auksinė kaukė Lietuvoje“, kuriame buvo pristatyti prestižinį „Auksinės kaukės“ apdovanojimą ir tarptautinį pripažinimą pelnę spektakliai. Jame dalyvavo ir Rusijos Nacijų teatras, kuriam vadovauja Jevgenijus Mironovas.

J. Mironovas, rusų kino ir teatro aktorius, kilęs iš Saratovo srities. Jam – 42 metai. 1990-aisiais baigė Maskvos akademinio dailės teatro mokyklą-studiją, vaidino Olego Tabakovo vadovaujamame teatre. 2006-aisiais tapo Nacijų teatro meno vadovu.

Kine debiutavo 1988-aisiais vaidmeniu Aleksandro Kaidanovskio filme „Žibalo pardavėjo žmona“. Išgarsėjo po pagrindinio vaidmens Valerijaus Todorovskio filme „Meilė“.

Tarp jo daugiau kaip 25 teatro vaidmenų – Hamletas, Ivanas Karamazovas, Apsišaukėlis („Borisas Godunovas“), Lopachinas („Vyšnių sodas“), Figaras, Treplevas („Žuvėdra“).

J. Mironovas vaidino keturiasdešimtyje filmų: Myškiną Vladimiro Bortko telvizijos seriale „Idiotas“, leitenantą tankistą – Nikitos Michalkovo„Nuvarginti saulės“, Nikolajų Ivanovą – Vladimiro Chotinenkos „Musulmonas“ ir kt.

Dabar ruošiasi Fiodoro Dostojevskio vaidmeniui V. Bortko televizijos seriale apie šį rašytoją.

Skaitytojams pateikiame žurnale „Foma“ išspausdintą Konstantino Macano atvirą pokalbį su J. Mironovu apie išpažintį, F. Dostojevskį ir apie tai, ar gali aktorius vaidinti Jėzų Kristų.

„Papasakokite jam viską“

Jevgenijau, kaip Jūs pradėjote tikėti?

Pamenu virš mano tetos lovos kabėjo du atvaizdai: vienas – Lenino, o kitas – Jėzaus Kristaus. Toks ryškus prisiminimas iš vaikystės. Iliustracija to, kokiame iškreiptame amžiuje mes gyvenome ir buvome auklėjami. Todėl tikėti pradėjau kažkaip pats, būdamas devyniolikos. Įstojau į Maskvos akademinio dailės teatro mokyklą-studiją… Matyt, tos sunkios gyvenimo sąlygos, į kurias tada pakliuvau, ir privertė eiti tiesiai į bažnyčią.

O kokios buvo tos sąlygos?

Maskvoje reikėjo išgyventi – ir dėl pinigų, ir dėl profesijos, ir svarbiausia – nepalūžti dvasiškai. Juk sostinė – didžiulis megapolis, o aš visada buvau naminis vaikas. Pusė bendrakursių buvo žinomų tėvų vaikai. Likusieji žiūrėjo į mane kaip į konkurentą (mane priėmė išbandymo laikotarpiui, kuriam pasibaigus, turėjau kurse užimti kieno nors vietą). Su bendraamžiais iš pradžių visai nebendravau, todėl buvo gana sunku. Būdamas devyniolikos apsikrikštijau. Ir pasiekiau, kad su manimi krikštytųsi mama ir sesuo.

Kitas man svarbus etapas buvo pirmoji gyvenimo kelionė į vienuolyną „Optina pustyn“. Man tada buvo trisdešimt treji metai. Kristaus amžius... Sakoma, kad sulaukus tokio amžiaus gyvenime visada kas nors keičiasi. Bet aš supratau, keistis reikia man pačiam – ir nuvažiavau į garsųjį vienuolyną, kad pasikalbėčiau su tėvu Ilja. Tai buvo kažkokios krizės momentas: ir kūrybos, ir dvasios – aš aiškiai suvokiau, kad man būtina susitikti būtent su juo. Bet manęs pas jį ilgai neleido, sakė, jog jis serga. Teko perlipti per tvorą ir slapta prasibrauti prie namelio, kur buvo senolio celė. Priešais sutikau dešimt žmonių, kurie sakė, kad pralaukė kelias valandas, bet tėvas Ilja taip pas juos ir nenusileido. Staiga prie manęs prieina jaunas broliukas (jei būčiau dailininkas, taip ir pavaizduočiau Aliošą Karamazovą – su abitu ir kerziniais batais) ir sako: „Jūs turbūt norite pas tėvą Ilją?“ – „Taip, bet jis juk serga”, – atsakau. Bet broliukas pasiūlė dėl visa ko dar kartą paklausti: o gal vis dėlto senolis galės mane išklausyti? Jis nuėjo, o grįžęs pranešė, kad tėvas Ilja tuoj pat nusileis. Ir pridūrė: „Papasakokite jam viską, nes tokios galimybės daugiau turbūt neturėsite.“

Tėvas Ilja nusileido... Ir šis susitikimas perkeitė mane. Jis kalbėjo taip, tarsi būtų buvęs už mane tūkstantį kartų nuodėmingesnis, tarsi jis tūkstantį kartų labiau už mane abejojo. Aš buvau tiesiog sukrėstas dėl to, kas vyko: pirmą kartą bendravau su dvasininku, kuris – tai buvo matyti – išgyvena dėl viso pasaulio, ir už visą pasaulį meldžiasi. Susitikimas buvo neilgas – truko tik pusvalandį. Bet per tą pusvalandį aš jaučiau kažką nepaprasto. Žinoma, tai nebuvo formali išpažintis, bet pagal svarbą ir gilumą tas pokalbis man buvo labai reikšmingas.

O vėliau šiame vienuolyne turėjau galimybę atlikti tikrą išpažintį. Vienam jaunam vienuoliui. Reikia pasakyti, kad griežtesnio dvasininko gyvenime nepasitaikė sutikti. Aš varčiausi kaip ungurys keptuvėje. Prisiminiau vos ne vaikystės nuodėmes, iš savo gyvenimo pasakojau visokias bjaurastis, apie kurias, atrodo, buvau visai pamiršęs. Jei būčiau nežinojęs, kas yra išpažintis, būčiau nusprendęs, kad vienuolis arba tyčia mane kankina, arba tyčiojasi. Bet kai išėjau iš vienuolyno – tai buvo kažkas nepaprasto! Buvo nesvarumo jausmas... Ir gaubiančios šviesos pojūtis. Sėdau į Maskvos traukinį ir jaučiausi taip, tarsi pats skleisčiau šviesą. Bet pakako grįžti namo – prasidėjo reikalai, ir šviesos liko vis mažiau ir mažiau…

Teigiamas nusižeminimas

O ką, Jūsų nuomone, žmogui duoda išpažintis?

Apie išpažintį kalbėti labai sudėtinga. Tiesiog aš pats dar ne iki galo susivokiau – ne iki galo išsiaiškinau tos Paslapties svarbą. Paskutinį kartą buvau išpažinties prieš keturias dienas, o tarp šitos išpažinties ir ankstesnės praėjo beveik treji metai. Kodėl taip retai? Turiu nepaguodžiamą atsakymą: todėl, kad esu silpnas. Nes kai nueinu pas tėvelį, gailiuosi ir pasižadu palikti nuodėmes, o paskui negaliu išeiti iš užburto rato ir vėl grįžtu prie to paties. Įveikti tą ratą pavyksta tik tada, kai pats gyvenimas priverčia atsisakyti nuodėmės. Ir tada, žinodamas, kad turiu ne tik ketinimų, bet ir jėgų nuo jos išsilaisvinti, aš vėl einu pas dvasininką. Bet tam kai kada prireikia trejų metų.

Ar išpažintis padėjo Jums atsisakyti nuodėmės?

Nemanau, kad pati išpažintis gali „padėti atsisakyti nuodėmės“. Juk tai – ne terapijos seansas. Bet išpažintis susijusi su milžinišku kiekiu labai svarbių dalykų. Pirmiausia turiu būti sąžiningas pačiam sau, privalau žinoti apie save viską: nes kuo daugiau sau leisiu, tuo būsiu toliau nuo Dievo. Tai asmeninės atsakomybės klausimas.

Bet tuo mes ir skiriamės nuo protestantų, kad vien atsakomybės nepakanka. Pas mus yra tikslios taisyklės, pas mus – viskas be kompromisų. Aš turiu ateiti išpažinties ir faktiškai nusižeminti: iš pradžių pastovėti eilėje, o paskui visų akyse išsakyti savo nuodėmes. Tai ne taip kaip pas katalikus, kur žmogus sėdi jaukioje „spintelėje“, o kunigas – už sienelės, ir nepatiria sielvarto. Bet visa tai absoliučiai normalu mums, ortodoksams. Tai (vėl prisimenant Dostojevskį) tokia ribinė būsena: kai itin nepatogiomis sąlygomis turi ištraukti iš savęs visą susikaupusį purvą. O namie pats to padaryti negaliu – pats sau atleisiu ir pradėsiu galvoti apie ką nors kita.

Kartą buvo viena išpažintis, kuri manęs nepatenkino – nepakako būtent griežtumo. Ilgai ruošiausi, tris dienas pasninkavau, visas nuodėmes susirašiau ant atskiro lapelio. Bet pasirodė, kad tą dieną išpažintis buvo bendra, ir, stovėdamas „bendrame chore“, aš jaučiau, jog greta nėra dvasininko – ir kažkas ne taip.

Juk nuo nuodėmklausio labai daug kas priklauso. Nors ir sakoma apie tai, jog mes stovime prieš Dievą ir Jam išpažįstame nuodėmes, o dvasininkas – tik tarpininkas. Kartą atėjau į cerkvę neketindamas eiti išpažinties. Bet prie išėjimo susidūriau su nepažįstamu tėveliu. Jis pasakė keletą malonių žodžių apie mano filmus (buvau labai priblokštas, kad tai girdžiu iš dvasininko), o paskui pridūrė: „Eime, išklausysiu jūsų išpažinties.“ Aš paprieštaravau, kad tai neįmanoma, nes išpažinčiai visai nesirengiau. O jis atsakė: „Pasiruošti išpažinčiai – labai svarbu, bet konkrečiai jums tai neturi jokios reikšmės.“ Ir aš supratau: šis dvasininkas mane pajuto. Mes kalbėjomės keturiasdešimt minučių. Tiesa, kai jis man kažką kalbėjo, o aš kartais leidau sau su juo pasiginčyti, tai jis labai greitai įrodė, kad aš klystu. Šiuo atžvilgiu išpažintis buvo neįprasta. Bet ji pasirodė man labai svarbi.

Jūs ištarėte žodį „nusižeminimas“, kurio aš niekaip nesitikėjau išgirsti pokalbyje apie išpažintį…

Taip, tai nusižeminimas – svarbu įveikti savo puikybę. Ir tai – labai pozityvus nusižeminimas.

Klausimas dėl tarpininkų

Dažnai kalbama: „Jeigu aš gailiuosi dėl savo nuodėmių Dievui, tai kam man dvasininkas?” Ar Jums kada nors iškilo panašus klausimas?

Žinoma. Bet atsakiau labai paprastai: dvasininko dalyvavimą išpažinties paslaptyje būtina priimti kaip tikėjimą. Tai pirma. O antra – man yra tarpininkai ir Tarpininkai. Ir jeigu anksčiau nebūčiau sutikęs tėvo Iljos „Optina pustyn“ vienuolyne, tai bijau net įsivaizduoti, koks dabar būtų mano gyvenimas. Štai jums ir atsakymas.

Bet turint omenyje, kad nuodėmklausys – tik liudytojas, kad Paslaptis – Dievas, tai lengviau susitaikyti, jei pasitaiko atlikti išpažintį ir ne tokiam maloniam dvasininkui…

Gali būti, bet nesu įsitikinęs, kad šiuo atveju tai svarbu. Kaip jau sakiau, po tėvo Iljos buvau išpažinties pas jauną vienuolį, kuris elgėsi visai kitaip nei senolis. Bet aš tiksliai atsimenu ir vieno, ir kito svarbą. O kai kalbama apie išpažintį, neturi (ir negali) būti dvasininko, kuris „patinka“. Tiesiog svarbu suprasti, ko tu nori. Jeigu būtina, kad kas nors nurodytų, kur tavo problema, – tai viena. Jeigu lauki, kad tave perkeistų ir perkrėstų, – tai kita. O jeigu ieškai švelnaus nuodėmklausio, kuris paglostytų galvą ir sakytų: „Nesielvartauk, senuk, viskas ne taip blogai“, – tada iš tikrųjų reikalingas dvasininkas, kuris turėtų patikti. Tik kam tai?

Paslaptis ar formalumas?

Kodėl paprasčiausiai negalima pasakyti sau: „Aš blogas, kovosiu su savo nuodėmėmis“? Kodėl reikia eiti išpažinties?

Jūs turbūt žinote, yra žmonių, kurie gali patys kovoti su savo aistromis. Ir tai nebūtinai šventieji. Pavyzdžiui, Aleksandras Solženicynas, jo žodžiai nesiskiria nuo poelgių. Tai jaučiama kalbantis. Beje, aš nežinau, ar jis tikintis. Bet žinau kita: Bažnyčia – tai unikali žmonių vienybė. Todėl ne visiškai sutinku su dvasininku, kuris man pasakė, kad Bažnyčia – ligoniams. Žinoma, mes visi esame ligoniai. Bet Bažnyčia – tai dar ir Dievo Meilė. O jei aš sėdžiu namie, kad ir kokių jėgų turėčiau, vis tiek egzistuoju atskirai. Daugelis žmonių taip ir gyvena, ir gerai gyvena. Tiktai Meilė taip negali gyventi. Ją reikia perduoti vienas kitam. Tarp žmonių turi įsižiebti Dievo kibirkštis.

Bet turbūt galima tą Meilę pasiekti ir neinant išpažinties?

Sąžiningai prisipažįstu, negaliu atsakyti į šį klausimą. Man trūksta žinių ir patirties pačiam išspręsti šią problemą. Aš stengiuosi kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią ir matau žmonių, kurie kas savaitę eina išpažinties. Bet kol kas to nesuprantu ir neturiu jėgų taip pat elgtis. O eiti išpažinties tam, kad padėčiau „paukščiuką“, aš nenoriu. Nenoriu nieko trikdyti iki to laiko, kol man susikaupia toks kamuolys, kad pasidaro nebeįmanoma gyventi. Išpažintis man – iš principo svarbus aktas. Nes per išpažintį man be galo svarbu aštrūs jausmai, aš turiu labai stipriai trokšti atsikratyti visos tos bjaurasties, kurios prisikaupė. Bet jei pradėsiu eiti išpažinties kiekvieną savaitę, tai bijau, kad Paslaptis gali virsti formalumu. Aš taip svarstau, ir, be abejo, tai didelė mano nelaimė, kurios būtina atsikratyti. Tikiuosi ir tikiu, kad jau esu tame išsilaisvinimo kelyje. O kas paskui?

Būna, žmogui atleidžiamos nuodėmės, išeina po išpažinties ir...

…arba ateina palengvėjimo jausmas, arba ne. Man tai pažįstama: patyriau ir viena, ir kita. Ir abi tos išeitys, mano galva, – tik į gera. Jeigu nepalengvėjo, vadinasi, kažkokių nuosėdų sieloje liko, bet jeigu tai jauti, – jau labai gerai. O jeigu palengvėjo, tai galima džiaugtis. Man atrodo, kad būna momentų, kai ne gėda save pagirti. Pasakyti sau: „Tu viską teisingai padarei.“ Tiksliau, tu viską darai teisingai –vadinasi, nebraidžioji tamsoje, o suvoki, kokiu keliu eini. Ir tikiesi, kad tas kelias teisingas.

Kai kas mano, kad jei po išpažinties nepalengvėja, tai yra galinga paskata augti dvasiškai. Ar su tuo sutinkate?

Žinoma, būtų puiku, jei visada taip būtų. Bet, manau, būna įvairiai. Viena vertus, tai iš tikrųjų gali padėti dvasiškai tobulėti. Kita vertus, svarbu nepulti į kraštutinumus. Juk dažnai žmonės ateina į Bažnyčią kaip pas burtininką. Ir jeigu nepalengvėja, kyla didelė pagunda pagalvoti: „Štai atėjau, išpažinau nuodėmes – ir kas iš to? Kur jūsų Bažnyčia, kur jūsų Dievas?” Todėl žmogui labai svarbu teisingai reaguoti į tai, kad palengvėjimo jausmo gali ir nebūti.

Spindulėlis, šviečiantis iš Kristaus

O išpažintis padeda ar trukdo Jūsų profesijai?

Išpažintis niekaip su profesija nesusijusi. Aš juk einu išpažinties ne kaip aktorius, o kaip žmogus. Tiesa, kartą paprašiau dvasininko patarimo: tai buvo dėl vaidmens, kurį man siūlė suvaidinti seriale „Meistras ir Margarita“, – Ješua Ga-Nocri. Patarimas buvo: „Kaip širdis pasakys.“

Viename interviu teigėte, jog atsisakėte vaidmens dėl to, kad aktoriui negalima vaidinti Kristaus. Kodėl taip manote?

Nes jei žiūrovas pamatys aktorių, vaidinantį Kristų, jis šį vaidmenį lygins su buvusiuoju, o vėliau – su būsimuoju. O tai iš karto sumenkina Kristaus paveikslą iki paprasto personažo lygio. Štai veiksmo filmo herojus, melodramos herojus, o tada – Kristus. Taip būti negali. Jėzus Kristus – tai simbolis. Bet tai nereiškia, kad Jį reikia vaidinti jaučiant rimbą virš galvos – аš įsitikinęs, jog Kristų būtina vaidinti, kad žmonės žiūrėtų, studijuotų, žavėtųsi, verktų. Bet taip pat aš įsitikinęs, kad tai neturi būti aktorius. Tai turi būti tam tikras tipažas, neatpažįstamas žmogus, kurį režisierius specialiai parenka, ir kuris gali dvasiškai ir išoriškai tikti tokiam vaidmeniui. O jei aktorius ryžosi suvaidinti Kristų, tai tas vaidmuo turi būti paskutinis jo gyvenime.

O ką aktoriui reiškia dvasiškai – suvaidinti Kristų? Tai išbandymas? Galbūt tai pavojinga?

Neverta perdėti. Jėzus Kristus – ne pats sudėtingiausias vaidmuo...

Ar gali žmogus suvaidinti Dievą-žmogų? Man atrodo, tai iš principo neįmanoma?

Visiškai teisingai. Bet kalbant grynai apie profesionalumą – apie aktoriaus amatą – pavyzdžiui, Hamletą suvaidinti sunkiau – ten daugiau žmogiškų aistrų, vadinasi, daugiau blaškymosi. Kristaus paveikslas vis dėlto yra charizmatiškas ir tam tikra prasme tvarkingas. Ir man, kaip aktoriui, Hamleto vaidmuo daug įdomesnis. Bet jeigu aš kurčiau filmą apie Kristaus gyvenimą ar kaip nors kitaip prisiliesčiau prie tos temos, man būtų įdomiau rasti šiame paveiksle... abejonių! Labai striprių abejonių. Man atrodo, jų ten gali būti. „Atitolink nuo manęs šitą taurę“ – tai stipriausias, kosminis epizodas pasaulio erdvėje.

Yra paplitęs chrestomatinis tvirtinimas, kad F. Dostojevskio „Idiote“ kunigaikštis Myškinas – tai autoriaus perteiktas Kristaus paveikslas. O Myškiną Jūs vaidinote…

Aš suvaidinau vieną spindulėlį, šviečiantį iš Kristaus. Tokį saulės zuikutį. O apskritai aš nesutinku su paplitusia mintimi, kad kunigaikštis Myškinas – tai Kristus. Man atrodo, romano pabaiga viską paaiškina. Juk Dostojevskio romano finalas pesimistinis. O jeigu kūrinio herojus būtų Jėzus Kristus, turbūt romano pabaigoje būtų buvę kas nors šviesaus. „Idiotas“ – tai romanas apie žmogų. Tiesa, Myškinas – žmogus nepaprastas: iki dvidešimt trejų metų buvo ligonis, ir romano pradžioje jo sąmonė kaip vaiko – švari, nesudrumsta (ir tai tik patvirtina,kad jo istorija – tai istorija ne Kristaus, Kuris trisdešimt trejų metų buvo stipri, susiformavusi Asmenybė). Bet vaikų taip pat būna skirtingų – agresyvių, piktų, gudrių, reiklių. O Myškinas – tarsi kitos planetos gyventojas vaikšto su skafandru ir tik vėliau pradeda iš jo išlįsti: tik dėl to, kad neišsiskirtų, kad į jį nerodytų pirštu ir leistų gyventi taip, kaip jis gali. O gyventi jis gali tik su tiesa ir tik mylėdamas ir gelbėdamas meilę. Tai jo užduotis ir misija Žemėje. Jis supranta, kad nieko negali padaryti, bet žino, jog negalės likti visų įvykių nuošalyje ir, viską užbaigdamas, supranta, kad žus, ir bando išvažiuoti nuo visų kuo toliau. Bet paskui staiga pasilieka ir sako sau: „Kas bus, tebūnie.“

Bet argi tai ne Kristaus kelias: ateiti į žmonių pasaulį, gelbėti jį Meile ir žinoti, kad tave nukryžiuos?

O dėl kelio – tai visiškai teisingai: tai Kristaus kelias. Todėl Myškinas, kaip sakiau, Jo švytėjimo spindulėlis.

Kur baigiasi personažo siela?

Praėjus kuriam laikui po „Idioto“ Jūs suvaidinote žmogžudį Prochorą filme „Piranijos medžioklė“. Kaip suderinate tokius vaidmenis?

Kiekvienas vaidmuo turi tam tikrą idėją. Aš, pavyzdžiui, dar vaidinu Porfirijų Petrovičių Golovlevą MXAT‘o spektaklyje „Ponai Golovlevai“. O tai visiškas Myškino antipodas. Jis kaip Myškinas ir Kristus kalba apie meilę, bet jo poelgiai viską aplink naikina. Beje, jis labai nuoširdžiai tiki į Dievą ir laiko save beveik apaštalu. Bet kai vaidinu Porfirijų Petrovičių, aš perteikiu Myškino mintį, tik iš kito galo. Kai sutikau vaidinti Prochorą „Piranijos medžioklėje“, tai norėjau papasakoti istoriją apie žmogų, kuris dar vaikystėje sovietinės sistemos buvo paverstas į tikrą pabaisą. Man buvo įdomu, kokią ribą savo beprotiškumu pasieks šis pabaisa.

Ar būna, kad Jūs sutinkate imtis kokio nors vaidmens ir galvojate: „Na gerai, dabar suvaidinsiu, užsidirbsiu pinigų, o paskui atgailausiu“?

Nebūna. Tai, mano nuomone, visiškai beprasmiška. Pirma, aš ne taip jau ir mėgstu pinigus. Antra, paskui tais pinigais nesidžiaugsiu. O trečia, bijau, kad Dievas atims talentą, nes už tokius dalykus Jis visada baudžia.

Ar neigiami vaidmenys palieka pėdsaką sieloje? Ir jeigu aktorius labai įsijaučia į vaidmenį, tai ar nėra poreikio išpažinti savo personažo nuodėmes, tarsi apsivalyti nuo jų poveikio?

Ne tokia jau didelė mano patirtis vaidinti neigiamus personažus. Pavyzdžiui, vaidinau Ivaną Karamazovą spektaklyje „Karamazovai ir pragaras“ „Sovremeniko“ teatre. Režisieriaus Valerijaus Fokino sumanymu, herojus finale nuskaistinamas. O po „Piranijos medžioklės“ žiūrovai rašė, kad jiems gaila mano Prochoro, nes jis taip gyvenime susipainiojo. Tai viena. Beje, man neatrodo, kad suvaidinęs Prochorą aš susitepiau. Svarbiausia savo personažui atiduoti, kas privalu. Aš tiksliai žinau, ką vaidinu. Ir tai labai svarbu – aš atskiriu savo sielą nuo tokio herojaus sielos. Ir priešingai: kai vaidinau Myškiną, mano siela iš jo mokėsi ir sugėrė visą jo gilumą. Deja, daug kas laikui bėgant išnyksta. Bet ne viskas! Dievas duos, kas nors liks.

O kaip Jūs vertinate tėvo Anatolijaus personažą Pavlo Lungino filme „Sala“?

Mano nuomone, tai nuostabus personažas. Akivaizdus pavyzdys to amžinai abejojančio Bažnyčios tarno, kurį mes galime laikyti tikru. Juk kuo didesnis tikėjimas, tuo daugiau pagundų. Beje, tos pagundos – ne aplink, o tavyje. Ir filme tiksliai parodyta kolosali vienuolio kova su savimi. Iš karto pagalvoji apie savo kovą ir supranti: mūsų kova kitokia. Ji smulkmeniška. Mes paprastai skęstame kasdieniškose klastose, laikydamiesi pasaulietiško etiketo. Žinote, kai vaidinau Myškiną, pabandžiau kurį laiką apskritai nemeluoti net visiškose smulkmenose… Ir vargiai išsilaikiau vieną dieną.

Pagal žurnalą „Foma“ parengė M. Bočiarova