Lietuvoje lankėsi italų poetas, rašytojas ir meno kritikas Gerardo Pedicini. Jo susidomėjimas mūsų šalimi visapusiškas – nuo liaudies meno iki šiuolaikinės literatūros. Meno kritikas, pats pažindamas lietuviškąją kultūrą, stengiasi ją pristatyti savo tautiečiams. Apie tai, kokia mūsų šalis atrodo Italijai, kas joje patraukia užsienio svečius ir apie asmeninę veiklą bei darbus, G. Pedicini kalbina Ugnė Kraulaidytė.

Lietuvoje esate ne pirmą kartą. Pirmąsyk atvykote prieš trejetą metų, o ši viešnagė – jau penktoji. Kuo patraukli jums mūsų šalis? Kas skatina vėl čia atvykti?

Žaviuosi Lietuvos gamta: ramia, santūria. Panašūs čia ir žmonės – tarytum gamtos atspindžiai, saviti ir specifiški. Lietuviai labai ramūs, kartais bendraudamas su jais norėčiau matyti daugiau iniciatyvos, entuziazmo ir aktyvumo. Bet jei visi tokie pasidarytų, lietuviai nebebūtų lietuviai – tai jų savitumo dalis.

Lietuvoje pastebėjau ypatingą gamtos ir žmonių ryšį. Net vardai atkeliauja iš miškų, gamtos, jos stichijų – Ieva, Saulius, Eglė, Ąžuolas, Audrius, Ugnius, Liepa ir daugybė kitų. Jie taip įaugę į lietuviškąją kultūrą, kad iš pirmo žvilgsnio tampa nepastebimi ir jūsų nestebina. Bet mūsų šalyje toks reiškinys nėra įprastas, Italijoje panašių vardų neduodama. Tiesa, natūralios, neužterštos gamtos Italijoje ne tiek ir daug, apskritai esame nuo jos atitrūkę. Taigi gera vaikštinėti Lietuvos pajūriu, miškų takais, ypač didelį įspūdį peizaže man paliko beržai – tokių romantiškų baltakamienių medžių Italijoje neturime. Mūsų šalis tirštai apgyvendinta, ten daug žmonių, automobilių, nuolatinės transporto spūstys, o čia galima laisvai kvėpuoti, pabūti su savimi.

Susižavėjęs Lietuva pradėjau domėtis jos istorija. Taip sužinojau apie Baltijos kelią. Ne kiekviena tauta sugebėtų reaguoti į okupaciją ne ginklais, o dainomis, taikiu būdu. Tai liudija didžiulę lietuvių tautos dvasios jėgą. Po apsilankymo Grūto parke likau gerokai nustebintas. Nejaugi gyvenote šalia tokių skulptūrų? Praeidavote pro jas, kasdien matydavote? Juk tai net nėra menas – sakyčiau, ne socialistinis realizmas, o žiaurusis, agresyvusis realizmas, turėjęs kelti vien baimę. Ėmiau geriau suprasti jūsų situaciją, aplinką, kurioje gyvenote.

Rašote apie Baltiją eilėraščius savo gimtąja kalba, dalyvaujate tarptautiniuose projektuose, supažindindami Italiją su Lietuvos kultūra. Kokią Lietuvą šiandien mato italai ir kokią – jūs?

Iš tiesų italai apie Lietuvą vis dar mažai žino. Apie ją galvoja kaip apie buvusią TSRS dalį, lyg mato, lyg ne. Tiesa, po Berlyno sienos griuvimo apie Lietuvą irgi sužinota daugiau. Bet labiau dėmesį atkreipė Baltijos valstybių politinis sprendimas tapti savarankiškomis, o su kultūra ir istorija susipažinta nebuvo. Todėl atkaklus nepriklausomybės siekio fenomenas daugelyje šalių liko ne iki galo suprastas. Tai didelė klaida. Lietuvoje matau ypatingą dvasios jėgą. Čia išgyvenami autentiški jausmai. Tačiau, nors autentiškumas labai stiprus, Lietuvai kyla grėsmė supanašėti su kitomis šalimis, kurios, pasukusios kapitalizmo keliu, seniai nebeturi savitumo. Šiuo metu Lietuva dar yra tvarkingesnė už kitas valstybes, bet nežinia, kur link nuves laisvė. Lietuviams labai svarbu išsaugoti tradicijas, neprarasti savasties ir identiteto.

Esate meno kritikas. Papasakokite, kuriomis meno sritimis domitės, kokia veikla užsiimate ir kaip su ja susijusios jūsų viešnagės Lietuvoje.

Noriu italus supažindinti su Lietuvos kultūra – Italijos spaudoje publikavau straipsnius apie sudominusius Lietuvos muziejus ir dailininkus. Esu rašęs apie M. K. Čiurlionį, tarptautinę tekstilės bienalę, Orvidų sodybą-muziejų, apie Palangos gintaro muziejaus istoriją ir ekspoziciją, taip pat apie italų dailininkų kūrinius Mykolo Žilinsko galerijoje. Tarptautinėje knygų mugėje Turine, kurioje dalyvavo ir Lietuva, atradau lietuvių rašytojus: Bernardą Brazdžionį, Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį ir keletą kitų. Neapsiriboju viena sritimi, esu smalsus, todėl domiuosi viskuo – ir menu, ir literatūra, ir žmonėmis (kurių dėka ir atradau Lietuvą), kad geriau pažinčiau kraštą ir jo kultūrą. Šį kartą lankiausi Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, kuriame domėjausi dabartine rašytojų padėtimi, leidybos bei vertimų problemomis – Lietuvos rašytojai būtų įdomūs platesniam italų skaitytojų būriui, tačiau vertimų yra nedaug. Interviu su Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku Petru Palilioniu publikavau Neapolio meno savaitraštyje „Sussuri e grida“ („Šnibždesiai ir šauksmai“).

Pastarasis apsilankymas šalyje buvo vaisingas. Kelionių po Lietuvą ir Latviją įspūdžiai įkvėpė parašyti eilių knygelę „Giornale di bordo al Baltico“ („Baltijos laivo dienoraštis“).

Ar visuomet potraukis vaizduojamiesiems menams ir literatūrai buvo toks pats? Kodėl renkatės kalbėjimą eilėmis ir kokiam skaitytojui jos skirtos?

Anksčiau daugiau laiko skyriau meno kritikai. Organizuodavau parodas, bendradarbiavau dienraščiuose, rašiau straipsnius apie dailę. Vėliau labiau atsidėjau literatūrai. Rašau apsakymus, romanus, eilėraščius. Kodėl ėmiausi rašyti? Reikia pataupyti jėgas, pailsėti po aktyvios veiklos – parodų rengimas yra ganėtinai varginantis darbas. Rašyti įdomu, eilėmis galiu perteikti tai, ką išgyvenu keliaudamas, pasidalyti įspūdžiais su skaitytojais. Tai, ką rašau, skirta visiems. Svarbiausia – kas yra už eilėraščio: individualus autoriaus požiūris į pasaulį, savitas matymas, refleksijos. Per visa tai skaitytojas atranda sau priimtinas emocijas.

Ar turite ateityje numatomų įgyvendinti su Lietuva susijusių projektų?

Žinoma, šiuo metu – bent du. Nuo pat pirmos pažinties su Lietuva literatūrinis žurnalas „Secondo tempo“ publikavo mano eiles, skirtas Lietuvai ir kai kuriems jos menininkams (Egidijui Rudinskui, Violetai Židonytei, Viliui Orvidui), bei „Kelionių dienoraščius“ proza. Dabar žurnale numatyta publikuoti bent kelių šiuolaikinių Lietuvos poetų eilių vertimus – tuo rūpinuosi ne tik aš, bet ir žurnalo direktorius A. Carandente bei redaktorius G. B. Nazzaro. Kitas projektas apima keletą meno sričių – Neapolio Muzikos namai yra numatę išleisti vaizdo plokštelę (DVD) su mano eilėmis iš „Baltijos laivo dienoraščio“ ir Lietuvos, o ypač Neringos, vaizdais, palydimais M. K. Čiurlionio simfonijos „Jūra“ fragmentų ir originalios kompozitoriaus Giacomo Pedicini muzikos.