Sykį profesiniais tikslais bemintydamas apie visuomenės ir žiniasklaidos tarpusavio santykį staiga suvokiau, jog nesu matęs ar girdėjęs jokio Lietuvos Prezidentės interviu. Še tau, jau daugiau nei šimtas dienų, kaip valdo, reitingai pakilę į neįtikėtinas aukštumas, gal net lenkiančias kaimyninių Rytų valstybių vadovų reitingus, o aš – nemačiau jos kalbančios. Ir veikiausiai ne todėl, kad ji neduoda interviu...

Pradėjau perkratinėt atmintį. Nematytųjų atsirado ir daugiau. Ir kokių svarbių! Seimo pirmininko interviu nemačiau turbūt nuo Artūro Paulausko laikų. Nemačiau dabartinio Vilniaus mero. Negirdėjau net žymiosios buvusios Vyriausybės finansų ministrės retorikos, keliems pažįstamiems verslo temomis rašantiems žurnalistams savo pompastika ir nekonkretumu teikusios nesumeluoto „džiaugsmo“. Nemačiau ir, tiesą sakant, nieko tokio. Vargu ar dėl tokios savo tamsybės imsiu galvoti, kad gyvenu prasčiau, nei galėčiau, nei reikėtų.

Grįžtant prie Prezidentės – pačią ją esu matęs, ir ne kartą, traukdamasis iš kelio jos kortežui siaurokose gausiose pėsčiųjų Vilniaus senamiesčio gatvelėse. Taigi, turiu pakankamai duomenų nelaikyti jos žiniasklaidos fikcija, simuliakru, jei norite intelektualiau.

Apskritai televiziją senokai žiūrėjau. Paskutinįsyk, neskaitant futbolo, tai buvo per Michaelo Jacksono laidotuves. Ir tai dariau irgi daugiau beveik profesinio smalsumo vedamas. Mano mėgstama Kristina Sabaliauskaitė nuolat tvirtina, jog nūdienėje kultūroje atgimstąs barokas. Dievaži! Pompa funebris mirgėjusi tiesioginėje BBC transliacijoje nė kiek nenusileido tam, apie ką skaičiau Mindaugo Paknio ir Artūro Tereškino LDK kultūros ir mentalitetų tyrimuose – ir auksinis karstas, ir gausybė svečių. Ačiū Dievui, kad ne kelias savaites truko!

O šiaip, gyvename atskirai, televizija sau, o aš – sau.

Kai kalba pakrypsta apie žiniasklaidos ir jos vartotojų santykį, omenyje retai turimas radijas, dar rečiau (bent kol kas) – internetas. Kiek dažniau – laikraščiai, bet dažniausiai – svarbiausia žiniasklaidos priemone išliekanti televizija. Klausimą, ar žiniasklaida formuoja vartotojus, ar vartotojai žiniasklaidą, su nedidelėmis išlygomis galima performuluoti tiesiogiai televizijai. Faktiškai ji laikoma tikrąja visuomenės nuomonės, skonių ir įpročių formuotoja. Ji sutverianti mėgstamas popkultūros atlikėjas, politikių reitingus, kasdienybėje imituojamus gyvenimo būdo modelius. Juk ir tie Prezidentės reitingai daugiausia paremti televizijos reportažais (Dalia Grybauskaitė išreiškė nepasitenkinimą vienos bylos vilkinimu; Prezidentė susitiko su Seimo pirmininku ir rekomendavo jam prisiimti moralinę atsakomybę; ir t. t.) ir gal net interviu, kurių aš, pasirodo, nė vieno nemačiau.

Ar Prezidentės reitingus lemia jos teigiamas vaizdavimas žiniasklaidoje? Tradicinis atsakymas į šį klausimą – taip. Ar žmonės žiūri šokius, dainas, žaidimus, žvaigždžių pašnekesius todėl, kad jiems tai gražu, ar tiesiog todėl, kad juos rodo? Tradicinis atsakymas – antrasis variantas. Maža to, jis lemia ir pirmąjį – televizija rodo, rodo tol, kol žiūrovai prie to pripranta, o tada jau jiems pasidaro gražu, ir nieko kito žiūrėti jie jau nebenori.

Žiniasklaidos kaip minčių formuotojos idėja paremta nuostata, jog veiksmą televizoriuje žmonės linkę laikyti tikru, netgi tikresniu nei jų pačių gyvenimai. Tik tokiu atveju žiniasklaida gali turėti tą visagalį poveikį, tik tuomet, jei tavęs nėra televizijoje, tavęs nėra apskritai, ir tik patekęs į jį, dalyvavęs talentų ar pokalbių laidoje tampi šio to vertas. O jei laida politinė – tai dar ir galingas. Bet ar tikrai žmonės taip mano?

Jei Didysis Brolis Orwello prasme (kaip tas, kas jus stebi iš ekrano) išties egzistuotų, tai ką gi jis pamatytų stebėdamas televizijos žiūrovus? Žmones, įdėmiai sekančius politikų debatus diskusijų laidoje ir pasiduodančius argumento didybei ar kompromato galiai? Žiūrovus, entuziastingai palaikančius vieną ar kitą žvaigždę šokių, dainų ar pokalbių šou? Ar veikiau vyriškį, po darbo kremtantį vakarienės kotletus, moterį,geriančią kavą ir plepančią su drauge telefonu, paauglius, besipešančius dėl to, kam priklausys nuotolinio valdymo pultelis ir kuris kanalas bus įjungtas? Be abejo, yra tiek pirmųjų, tiek antrųjų, bet jei kas pasiūlytų lažintis – statyčiau už tai, kad antrųjų bus daugiau, gal net gerokai.

Vargu ar daug kas televiziją žiūri sąmoningai. Taip sąmoningai, kad ji galėtų turėti lemtingą formuojantį poveikį, apie kurį aistringai kalba žiniasklaidos kritikai. Paprašykite savo artimųjų, pavyzdžiui, vakar vakare žiūrėjusių televiziją, papasakoti, ką jie matė. Pirmasis atsakymas veikiausiai bus, nieko gero (įdomaus), o detalizuoti bus sunku. Nes tą, kas vyko vakar vakare, žiūrėjimu pavadinti galima tik su gerokom išlygom. Tiesiog televizorius buvo sau, o žiūrovai – sau. Kartais jų buvimai suskirsdavo. Ar tai ir vadinama žiniasklaidos poveikiu? Galbūt, tik kažkodėl nesitiki.

Žinoma, dar yra internetas ir „buvimas jame“, kurio anaiptol negalima vaizduoti taip pasyviai. Tačiau tai jau kita tema.