Valentinas Mitė: „Iki šiol nepavyksta nugriauti iš praeities paveldėtų dvasinių sienų“
Šiandien, lapkričio 9 d., visa Europa mini Berlyno sienos griūties dvidešimtmetį. Apie tai, ką tai reiškė „tada“ ir kaip visa tai atrodo „dabar“, apie sienas, kurios griuvo, ir tas, kurios taip ir liko egzistuoti, - pokalbis su ilgamečiu Laisvosios Europos radijo (LER) Lietuvių tarnybos korespondentu, šiuo metu LER/Laisvės radijo Prahoje žinių skyriaus bendradarbiu Valentinu Mite.
Ar galėtumėte pakomentuoti Berlyno sienos griūties reikšmę 1989 metais? Kodėl taip svarbu, kad ji sugriuvo?
Berlyno siena buvo Europos padalijimo į dvi dalis – komunistinę ir demokratinę – simbolis. Ne vienas vokietis žuvo bandydamas per ją patekti į Vakarus. Nors, suskaičiavus aukas,Vengrijoje per antikomunistinį sukilimą žuvo daug daugiau žmonių. Sienos subyrėjimas žymėjo Europos padalijimo pabaigą ir tarybinės sistemos galą; komunistinis eksperimentas baigėsi.
Ar apskritai buvo įmanoma išvengti Berlyno sienos griūties? Panašu, kad tąkart ji subyrėjo kaip kortų namelis? Taigi subyrėjimas buvo pribrendęs...
Jeigu sienos subyrėjimo būtų buvę galima išvengti, ji ir dabar dar būtų dalijusi Europą. Tuo metu ir TSRS, ir jos satelitai tebuvo kortų namelis. Sistema galėjo tik subyrėti, o ne reformuotis. Michailo Gorbačiovo „perestrojka“ pagreitino šį byrėjimą ir parodė, jog numirėlio – vadinamojo realaus socializmo – reformuoti nebuvo įmanoma. Stebuklu laikyčiau taikų – palyginti su Jugoslavija – TSRS subyrėjimą. Baisu net pagalvoti, kas galėjo ištikti pasaulį, jeigu branduolinė valstybė būtų byrėjusi pilietinio karo keliu. Taip, griuvimas buvo pribrendęs, bet tai buvo tiesiog sistemos susmukimas, panašiai kaip staigiai susmunka žmogus, ištiktas infarkto. Tačiau TSRS „infarktas“, be abejonės, brendo daugiau nei pusę šimtmečio – nuo tada, kai bolševikai atėjo į valdžią.
Ar galima šiuolaikiniame pasaulyje rasti analogiškų įvykių, kurie savo esme ir mastu prilygtų Berlyno sienos griūčiai ir būtų taip esmingai pakoregavę tarptautinės politikos kryptį?
Žiūrint kaip suvoksime „šiuolaikinį pasaulį,“ kokio laiko apibrėžtyje. Tai, kas įvyko Europoje po Antrojo pasaulinio karo, be abejonės, prilygsta Berlyno sienai – Lenkija buvo pastūmėta toli į Vakarus, dingo Prūsija. Na, o šiuo metu sunku suvokti, kokios bus JAV karo Irake pasekmės. Dabartinė Artimųjų Rytų realybė tokia, jog invazijos dėka gimė pirma arabų šiitų valstybė. Sunku pasakyti, kokią tai turės įtaką visam dideliam regionui. Rugsėjo 11-oji ir atgimstantis visų krypčių – ne tik islamo fundamentalizmas – taip pat žymi didelį lūžį, kurio pasekmes, esu tikras, jaučiame ne iki galo.
Akivaizdu, kad Europos padalijimas, kurio simboliu tapo Berlyno siena, turėjo įtakos ir Vidurio ir Rytų Europos gyventojų tapatybės pokyčiams. Kokie iššūkiai tada jai iškilo? Ir kokie iškyla šiandien?
Net buvusioje Rytų Vokietijoje arba Vokietijos Demokratinėje Respublikoje gyvenantis vokietis skiriasi nuo Vakarų vokiečio. Ne vien gyvenimo lygiu, bet ir pasaulio suvokimu. Sovietinė psichologija palietė ne tik lietuvius, bet ir vengrus, čekus, lenkus, jau nekalbant apie rusus. Žadėtą tarybinį žmogų mažiau ar daugiau sukurti pavyko visur, kur valdė komunistai. Kada tas dvasinis monstras mirs ar pasikeis – vienas iš didžiausių iššūkių. Ekonomikoje didžiausias iššūkis yra tai, jog faktiškai visose buvusiose socialistinėse šalyse ir toliau politiškai bei ūkiškai valdžią savo rankose turi buvę komunistai. Disidentai nė vienoje iš jų nepajėgė sukurti naujų struktūrų, naujos, savo biurokratijos. Vaclavas Havelas buvo puikus prezidentas, bet ministerijose ir toliau sėdėjo bei kai kurie iki šiol sėdi seni anų laikų kadrai. Beje, Berlyno sienos griuvimas nori nenori verčia pagalvoti ir apie tai, kodėl vis daugiau žmonių nusivilia laisva rinka ir demokratija – tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Ar neatsiveria galimybiųs naujoms sienoms?
Ką, Jūsų nuomone, praėjus 20 metų po Berlyno sienos griuvimo, tai reiškia Vidurio ir Rytų Europos gyventojams ir ką tai galėtų reikšti vakariečiams?
Laikui bėgant įvykių svarba blėsta, ir ji pamirštama. Nemanau, jog daug kam Vakaruose, ypač per ekonominę krizę, Berlyno sienos griuvimas daug ką reikštų asmeniškai. Tai jau tapo data, kaip ir kitos svarbios istorinės datos, ypač vakariečiams, kurių didelė dalis, manyčiau, niekada iki galo nesuvokė tarybinės sistemos visam žemynui ir ypač žmonių dvasiai padarytos traumos.
Ar įsivaizduojate, kad tokia ar panaši siena būtų pastatyta (ir būtų veiksminga) šiandien? Europoje ar kur nors kitur? O gal ji kur nors ir egzistuoja?
Šiuo metu Izraelis stato sieną nuo palestiniečių, kartu grobdamas ir gabalus okupuotos teritorijos. Tai realybė. Kita realybė ta, jog iki šiol nepavyksta nugriauti iš praeities paveldėtų dvasinių sienų. Šiuo atžvilgiu ji dar tvirta ir lietuvių sielose. Kai kada atrodo, jog ši barbarizmo siena aukštesnė ir už garsiąją Kinijos sieną.
Prisiminkit, kaip Jūs pats sutikote šį įvykį. Kokie jausmai, kokios mintys tada Jus aplankė?
Puikiai prisimenu tą jausmą, tą nuostabą, jog vis dėlto stebuklų būna. Ne tik pasakose, bet ir gyvenime.
Susirašinėjo Zigmas Vitkus
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Laikas parodė, kad tikrai lengviau griauti sienas, keisti valstybių politines sistemas ir politikus, įgyvendinti socialines, kultūrines, ekonomines naujoves nei keisti žmonių įpročius, jų mąstymą, gyvenimo būdą.
Rytų vokiečiai veržėsi į laisvę, jų laisvės ilgesys buvo begalinis. Dabar jau matome, kad ne tik Rytų vokiečiai, bet ir lietuviai, kiti postsovietinių šalių žmonės kiekvienas vis kitaip, savaip įsivaizdavo tą laisvę ir kiekvienam iš jų konkrečiai laisvės sąvoka reiškė ne visai tą patį. Vieniems tai buo troškimas laisvai keliauti, laisvai reikšti savo mintis, nevaržomai gyventi pagal savo sąžinę. Kitiems laisvė buvo ištrūkti į turtingą Vakarų pasaulį ir gyventi turtingai kaip vakariečiai Vakaruose. Kadangi pažįstu ne vieną Rytų vokietę ar vokietį, po sienos griūties persikėlusį gyventi į Vakarų Vokietiją, tai konkrečiai iš jų žinau, kas juos nuvylė Vakaruose, kodėl nepasiteisino jų svaojonės, kodėl lig šiol dar vis yra trintis tarp šios vienos tautos žmonių - yra politinė vienybė, bet nėra žmogiškos vienybės, tebėra priešprieša ir vienas kitų nesupratimas. Manau, kad tai dėl to, jog žmonės ilgą laiką gyveno vis tik labai skirtingomis sąlygomis ir turėjo skirtingą auklėjimą, ugdymą, vertybes. Šaltojo karo propaganda tiek vienoje, tiek kitoje sienos pusėje padarė labai daug, kad išaugtų tarp žmonių ir ta nepastikėjimo, vieni kitų menkinimo siena. Mes - Rytų blokas - vis tiek buvom linkę idealizuoti Vakarus, o Vakarai - atvirkščiai - jie ne tik baisėjosi Rytais, mūsų politine sistema, bet ir niekino, kaltino žmones, kad gyvena tokioje santvarkoje, kad pasidavė okupacijai, kad nebėgo iš ten, kad nesipriešino. Jiems tikrai sunku lig šio suvokti, kodėl mes likom savo okupuotose šalyse, kodėl ten mokėmės, dirbom ir kažkaip prisitaikę vis tik gyvenome. O mums sunku suvokti, kodėl jie mus smerkia, kad nepalikome savo okupuoto krašto, kodėl jiems yra sunku suvokti, kad pasipriešinimas režimui buvo, bet kai esi vergas, tai priešintis yra nepalyginamai sunkiau nei laisvam žmogui.
Berlyno siena – Šaltojo karo bei padalintos Vokietijos simbolis – yra pasiglemžusi ir žmonių gyvybių. Manoma, kad iš VDR į VFR per sieną pavyko perbėgti daugiau nei 5 tūkstančiams žmonių. Tačiau tokie nelegalūs sienos kirtimo bandymai ne visiems buvo sėkmingi. Tūkstančiai bėglių buvo saugaunami ir kalinami VDR kalėjimuose, kai kurie net nušauti. Kiek buvo aukų, tiksliai nežinoma, nes įvairūs šaltiniai nurodo skirtingus skaičius. Aukomis yra laikomi ne tik nušauti žmonės, mėginę kokiu nors būdu kirsti sieną, bet ir tie, kurie, bandydami ją pereiti, mirė dėl kitų priežasčių (nuskendo, nukrito, užduso, juos ištiko širdies smūgis). Čia priskaičiuojami ir tie, kurie bėgo žmonių iškastu tuneliu po siena. Manoma, kad žuvo per 200 žmonių. 1964 – 1989 metais Vakarų Vokietija iš Rytų Vokietijos išpirko apie 33 755 politinius kalinius. Už vieną politinį kalinį Rytų Vokietijai iš pradžių buvo mokama apie 40 tūkst. DM, o vėliau ši suma augo, kol išaugo beveik iki 100 tūkst. DM. Socialistinė Vokietija šių laisvės troškusių žmonių dėka susikrovė milijardus - jiems buvo sumokėta 3,4 milijardai Vakarų Vokietijos markių. Taciau iki 1989 metų lapkričio tai buvo politinė paslaptis. Ne vienam taip išpirktam žmogui sunku buvo priimti savo tokią padėtį: „Jaučiausi kaip mėsos gabalas, padėtas ant prekystalio...“, prisimena vienas išpirktųjų.
Ir labai norėtųsi, kad dar esamos sienos ir betoninės, ir žmonių sąmonėje pagaliau griūtų ir nyktų, kad mes vienytumės ir solidariyuotimės, kad būtume vieningi žmonės ir savo šalyse ir su kaimynais.
Manau, kad viena iš priežąsčių, kodėl Rusija davė leidimą susijungti Vokietijai yra ta, kad vokiečiai visą laiką kovojo su savo kaimynais, pradedant kryžiuočiais ir baigiant Hitleriu. Manau, kad Maskvoje buvo galvojama, jog stipri Vokietija pridarys daug problemų Prancūzijai, Lenkijai, Anglijai, Amerikai, su kuriomis kariavo net du pasaulinius karus. Rusija- toli, su ja galima ekonomiškai bendradarbiauti, gauti žaliavų. Kaip ir prieš antrąjį pasaulinį. Dabar Vokietija ir Rusija yra didžiausi draugai.